Tokio košmaro man dar neteko patirti. Mano kolegoms taip pat. Žuvo tiek vaikų! Mano tėvas dirbo gelbėtoju. Jis keikė tuos, kurie ten nuvyko pirmieji. Maniau, kad mane prilups, jėgos pas jį dar pakankamai. Kad negelbėjau vaikų... Vėliau apsiramino.
Kalbėjausi su juo, nesiteisinau, tiesiog paaiškinau aplinkybes. Neteisinga dėl visko kaltinti ugniagesius, visus iš eilės. Jis tik sakė, kad reikėjo ten žūti... kartu su vaikais. Jam gyvenime buvo tokių situacijų, kai teko eiti tiesiai į mirtį, bet jam pavyko išsigelbėti. Tada buvau dar mažas.
Ar aš eičiau tiesiai į mirtį? Nieko nesakysiu. Matai? Tu nesupranti, koks ugniagesio darbas. Čia ne vaikų žaidimai. Ten tvarka ir kovinės užduotys žymiai svarbesnės už emocijas ir norus. Visada taip, bet ten buvo tiek vaikų... Nežinau, kodėl vyrams nepavyko prasibrauti iki tos kino salės. Ar praėjo pro šalį, ar nepriėjo. Nedrįsčiau abejoti – jie tikrai būtų dėl vaikų rizikavę gyvybe.
Tie kovotojai – ligoninėje. Taip pat nukentėjo, laimei, nė vienas nežuvo. Žūti turi tokie kaip aš, o ne jauni. Ir tik įvykdę užduotį. Juk gaisras tai ne didvyrių konkursas, o komandinis darbas.
Sako, ignoravo klyksmus. Supraskite – panika lydi kiekvieną gaisrą.
Žmonės visada šaukia, jie nepasirengę tam, kas vyksta, vien su apatiniais stovi sniege. Šaukia ir dėl rimtos priežasties, bet dažniausiai ne. Svarbiausias ugniagesio ginklas – tvarka galvoje. Jis, žinoma, viską girdi ir pats klausinėja, tačiau elgiasi taip, kaip mano esant teisingiausia.
Yra vienintelis žmogaus tikslas – gelbėtis ir gelbėti. Kartais pristinga drąsos, tai tiesa. Bet čia juk jums ne per laužą šokinėti. Mirtį neša ne pačios liepsnos, o dujos ir konstrukcijos, virstančios mirties spąstais.
Žmonės veržiasi padėti, bet to nevalia leisti, nes dirba profesionalai. Kol jie atvyksta, paskambinus 101, daryk, kaip išmanai pats: suaugęs žmogus, vyras, tarnavęs kariuomenėje – gelbėk arba bėk. Tik paskui – būk malonus, pasitrauk į šalį.
Pas mus tas savarankiškumas ir liguistas pasitikėjimas savimi visur. Štai „Žiemos vyšnia“, o dar yra prekybos centras „Laplandija“ – ten buvo pretenzijų iš statybų saugos tarnybų.
Manot, išsisuks? Taip, visi taip galvoja. Jeigu ką – spėsim. Nespėsite. Mes visi tokie, tas tiesa. Pats su vaikais eidavau į tą „Vyšnią“ pramogauti. Ir ką, manote, aiškinausi, kur ten kokie avariniai išėjimai? Jei būčiau jaunas, pirmi tarnybos metai, gal ir taip, tas pradedančiojo užsidegimas. Dabar jau nebe. Žvilgsnis atbuko. O ir kam žiūrėti? Pasakysiu pastabą? Geriausiu atveju pasiųs ant trijų raidžių.
Taip, pareigūnų aprangą velkasi daug asilų, tačiau tai nesuteikia pagrindo slėpti problemų, bandyti visus užčiaupti. Priešingai: nuo problemų nereikia bėgti, jas reikia spręsti, samdyti specialistų, mokėti jiems orią algą ir liautis taupyti. Situaciją reikia gerinti, o ne slėptis.
Verslas, savaime suprantama, nori užsidirbti. Aš juos suprantu: atidarė parduotuvę, susikaupė skolų, niekas nenori laukti, kol ten viskas įsibėgės. Štai ir tenka taupyti. Na kiek ten tų vagių, kurie neturi problemų dėl pinigų, a?
Štai, pavyzdžiui, avariniai išėjimai. Stato duris, kurios atsidaro tik iš vidaus. Jei kas ketina įsileisti teroristą, tam yra stebėjimo kameros ir apsauga. Kodėl nėra klausimų dėl mokyklų? Tiesiog mokyklos išdresiruotos, o tie – tie juk sukti verslininkai. Turi visokių teisininkų, dauguma prisidengia smulkiuoju verslu, vengdami mokesčių ir priešgaisrinių reikalavimų.
Tie iš gamyklų perdaryti prekybos centrai – didžiausia bėda... Kai stato nuo nulio, vagia sėkmingus projektus, kurtus užsieniečių, o juose sauga apgalvota kaip reikiant. Be to, statant, jei žmonės daugiau ar mažiau geranoriški ir sveiko proto, atliekama projekto ekspertizė. Statybų objektą tikrina, tik tada išduoda leidimą.
Taigi, mes patys nesirūpiname savimi, patys ir mūsų artimieji dėl to rizikuoja, o kai ištinka bėda – tampame herojais. Žinote man, dar jaunam ugniagesiui, sakė: „Mums nereikia dirbtinių herojų, mums reikia kovotojų profesionalų“.
Trumpiau tariant, klausimų dėl „Žiemos vyšnios“ labai daug. Mane labai nustebino, kaip sparčiai plėtėsi ugnis, kažkokia beprotybė. Nesu matęs, kad porolonas taip degtų. Gal buvo kuo sulietas. Nuo paprastos žiežirbos taip nutikti negalėjo. Taip, degdamas porolonas labai dūmija. Tik kodėl taip degė. Čia jau ekspertų reikalas išsiaiškinti.
O mums visiems reikia stvertis už galvos. Taip, dabar tvirtina prie prekybos centrų senų avarines kopėčias, bet... Tiesiog nereikia lankytis vietose, kur nepaisoma priešgaisrinės saugos, kur uždaryti avariniai išėjimai. Bus nuostolių – atidarys tas duris.
