Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tuo metu primygtinai tvirtino, kad tai jokiais būdais ne Rusijos žmonės – esą tai ne kas kita, o „vietos savigynos būriai“.
Nepraėjo nė mėnuo, ir Rusija Krymą aneksavo. Po metų V. Putinas visgi pripažino tai, ką visi ir taip numanė: taip, prie to prisidėjo Rusijos kariai, skelbia nytimes.com.
Tuo metu Vakarų diskusijose apie Rusiją įsitvirtino terminas „pasiteisinamas neigimas“. Praktika veikti tarpininkų rankomis ar kitais sunkiai įvardijamais būdais ir asmenimis per tą laiką tapo skiriamuoju V. Putino valdymo ženklu.
Kartais priedangoje veikia tikrų tikriausi Kremliaus statytiniai – bent jau taip buvo Kryme. Deja, bėgo laikas, ir Rusijos prezidento strategija įgavo naują mastą – nepriklausomi agentai tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai buvo raginami veikti savarankiškai, tokiu būdu išsaugodami Kremliaus rankas švarias.
Dažniausiai Vakarai tokių atvejų akivaizdoje tegali pasyviai stebėti ar skėsčioti rankomis, negalėdami priversti Rusijos atsakyti už jos veiksmus.
Laimei, panašu, kad tokios taktikos aukso amžius baigiasi. Bandymas nunuodyti buvusį Rusijos dvigubą agentą Sergejų Skripalį gali tapti lūžio tašku, kai pasiektos „pasiteisinamo neigimo“ ribos. Tiesą sakant, dabar atrodo, kad visa ši taktika pagaliau pradėjo atsisukti prieš patį Kremlių.
Nuo tada, kai buvo aneksuotas Krymas, Rusija „pasiteisinamo neigimo“ taktiką naudojo daugybę kartų.
Kišimasis į Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus praeitais metais buvo klasikinis atvejis: V. Putinas ne kartą akcentavo, kad Rusija niekada nesikišo „valdžios lygmeniu“, tačiau pripažino, kad galbūt keli „patriotiškai nusiteikę programišiai“ ar Rusijos pilietybę turintys troliai iš tikrųjų galėjo imtis kažkokių veiksmų.
Rusijos prezidentas taip pat bandė raškyti savo neigimo vaisius, pakreipdamas pokalbį apie savus prioritetus: ėmėsi kaltinti Jungtines Valstijas kišantis į Rusijos reikalus ir teikti iniciatyvą kartu imtis interneto ir socialinės žiniasklaidos kontrolės.
Ši strategija tikrai nėra nekontroliuojamas procesas.
Štai 2016 metais, didžiai Maskvos gėdai, Juodkalnijoje du Rusijos žvalgybos agentai buvo demaskuoti beplanuojantys valdžios perversmą, kuris turėjo įvykti spontaniškų prieš NATO nukreiptų protestų pavidalu.
Dar didesnė tragedija įvyko, kai Rusijos kontroliuojami asmenys 2014 metais virš Rytų Ukrainos numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą. Maskva iki pat šios akimirkos tvirtina, kad su tuo neturi nieko bendro, tačiau tarptautinė bendruomenė nebesileidžia mulkinama.
Didžiausia bėda ta, kad „pasiteisinamas neigimas“ atriša rankas visokiausiems aktyvistams ir tarpininkams.
Kartais tie žmonės veikia vadovaudamiesi Kremliaus instrukcijomis, o kartais taisykles kuria patys, bandydami visomis įmanomomis priemonėmis įtikti V. Putinui.
Juos kontroliuoti pavyksta toli gražu ne visada, tad gana nemenka klaidų galimybė, Kremliui galinti atnešti daugiau žalos nei naudos.
Bent jau teoriškai V. Putinas tais atvejais, kai jie pasiviešina ar padaro kokią apmaudžią klaidą, gali jų išsižadėti, tačiau tokių dalykų praktikoje pasitaiko retai. Rusijos prezidentas labai vertina lojalumą, tai jam svarbiausia vertybė, ir visai nenori bausti asmenų ar grupių, kurias laiko lojaliomis, nors jie ir padaro klaidų.
Dabar situacija pakrypo taip, jog tarpininkų taktika pradėjo kaišioti pagalius į ratus visos šalies politikos vientisumui. Vakarų nerimas dėl Rusijos kišimosi į jų vidaus reikalus reiškia, jog net ir teisėti veiksmai, pavyzdžiui, Rusijos noras užsienyje reklamuoti savo verslą, šiuo metu vertinami labai įtariai.
Rusijos užsienio reikalų ministerija dėl to labai nesidžiaugia, nesidžiaugia ir Maskvos verslininkai. Deja, kaip nors spręsti šio klausimo su Kremliumi tikrai nepavyks: tokią veiklą visi primygtinai neigia, tad šioms temoms įprastų diskusijų formate vietos nėra.
Kitaip tariant, Rusijos institucijos paprasčiausiai negali susitelkti ir aptarti, ką Rusija kaip valstybė iš tokios strategijos gauna, ir ką praranda.
Pasikėsinimas į S. Skripalį situaciją dar pablogino.
Dauguma šios bylos detalių kaip reikiant glumina: labai sunku suprasti, kodėl Kremlius kaip tik dabar nusprendė taip drastiškai padidinti įtampą su Vakarais. Sukurta įtampa kaip reikiant riboja Rusijos užsienio politikos veiksmų laisvę, o juk V. Putinas mėgsta turėti ne vieną pasirinkimo variantą.
Tiesa ta, kad V. Putinas netoleruoja išdavikų, tačiau apsikeitime dalyvavę šnipai, tokie kaip S. Skripalis, įprastai tam turi imunitetą. Kodėl Maskva norėtų keisti Šaltojo karo laikų apsikeitimo šnipais taisykles – taisykles, kurios naudingos pačiai Rusijai? Taip pat kelia abejonių ir faktas, kad pasikėsinimą į buvusį agentą galėjo motyvuoti Rusijos vidaus politika.
Nusikaltimas įvykdytas per vėlai, kad būtų tinkamas prezidento rinkimų kontekstui ir su rinkimų kampanija neturi nieko bendro.
Kiek logiškesnis paaiškinimas skamba taip: pasikėsinimą galėjo surengti Kremliui nepriklausantys asmenys, galbūt jiems bendrąja prasme ir buvo pavesta užduočių, tačiau nieko konkretaus. Net ir tai kelia nemažai klausimų: kam palikti tokį akivaizdų įkaltį? Nervų sistemą veikiantį cheminį ginklą, kuris buvo gaminamas tik Sovietų Sąjungoje. Ar tai kažkokia žinutė? Jei taip, kieno ir kam?
Kaip ten bebūtų, šiuo metu tai tarsi nelabai svarbu.
„Programišiai patriotai“ ar „patriotai programišiai“ gali veikti ir nepriklausimai, tačiau, jei kas nors vaikštinėja aplink su cheminiu ginklu, pagamintu Rusijoje, tai jau tampa Maskvos problema nepriklausomai nuo bylos aplinkybių ar į ją įsipainiojusių asmenų tapatybės.
Maskvos naudotos „pasiteisinamo neigimo“ taktikos istorija – nuo Ukrainos iki Jungtinių Valstijų – situaciją tik pablogina. Pasaulis dar nežino visų detalių apie S. Skripalio apnuodijimą, tačiau nelinkęs labai ilgai laukti.
Praeityje per dažnai Maskva neigdavo savo vaidmenį bylose, kurios galiausiai atvesdavo prie Kremliaus ir jo tarpininkų. Bėda ta, kad Maskvos bandymai neigti savo vaidmenį nepagrįsti.
Maža to, „pasiteisinamo neigimo“ taktika ir jos praeities sėkmė nesuderinama su dabartiniais Kremliaus interesais ir pagrindžia verdiktą: kaltas, kol neįrodyta kitaip.