Daugelis dingusiųjų bendradarbiavo su PKK „Vagner“. Šios organizacijos atstovai nesistengia susisiekti su karių artimaisiais ir kategoriškai atsisako bendrauti su žurnalistais.
BBC Rusijos tarnyba apsilankė viename Rostovo srities kaime, kuriame gyvenantys tėvai iki šiol tikisi sulaukti žinių apie vasario 7 d. dingusį sūnų. Žurnalistai pasistengė išsiaiškinti, kokius kelius Rostove prie Dono tenka įveikti žuvusių PKK „Vagner“ karių giminaičiams.
„Tiesiog nežinau, kur jo ieškoti. Nežinau, ką daryti“, – sako Valentina Vasilčenko. Jos vyras be paliovos vaikšto iš kambario į kambarį. Kartais čiumpa telefoną, kartai žvilgteli į medalius, kuriais buvo apdovanotas kovose Sirijoje dingęs sūnus.
Kad per vasario 7 d. įvykusią ataką prie Deir az Zoro galėjo žūti iš Malyč-Balabinkos kaimelio kilęs Aleksejus Rubanovas, BBC redakcijai pranešė anonimiškumą užsitikrinęs vietinis gyventojas.
Kaimelio maisto prekių parduotuvėje dirbanti pardavėja, išgirdusi žurnalistų klausimą, kur gyvena Rubanovų šeima, net už širdies susigriebė: „Apskritai tik jis toje šeimoje ir yra Rubanovas. Visi kiti – Vasilčenkos. Jau trečią savaitę vien apie tai čia ir kalbama. Vieni sako, kad rado tik galvą, kiti – kad tik žetoną“, – sakė moteris.
Sausio 5 d. iš kaime esančių namų A. Rubanovas išvyko į Krasnodaro kraštą – Molkino gyvenvietėje įkurtą bazę, iš kurios turėjo skristi į trečią iš eilės komandiruotę į Siriją. Po dviejų pirmųjų išvykų vaikinui buvo įteikti du PKK „Vagner“ medaliai „Už kraują ir drąsą“. Tėvai juos tebeturi.
Vieną medalį A. Rubanovas gavo 2016 metais už veiksmus prie Palmyros, o kitą – 2017-aisiais, kai teko vykti į Deir az Zorą. Abu medaliai išduoti pagal jo asmeninį žetoną, kurio numeris – М-0859.
Prieš vykdamas į Siriją A. Rubanovas dar spėjo skubos tvarka patarnauti kariuomenėje, bet, kitaip nei daugeliui PKK karių, vėliau jam nebuvo tekę dalyvauti kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose.
„Šiek tiek dirbo žemės ūkyje, Sočio olimpiados statybose, užsidirbti važinėjo ir į Maskvą“, – pasakojo A. Rubanovo tėvai. Kovo 17 d. vyrui būtų sukakę 31 metai.
Prieš pastarąją komandiruotę tėvai stengėsi sūnų atkalbėti, prašė nevykti į Siriją, tačiau jis, esą, pasakė: „Mama, aš tik nuvažiuosiu, dar vieną medalį užsidirbsiu ir jau tada niekur nebevažiuosiu. Vesiu, nusipirksiu Krasnodare butą ir ten gyvensiu.“
Paskutinį kartą namo A. Rubanovas skambino vasario 7-ąją, maždaug per pietus. Tada jis klausė motinos, ar ši nesusiskambinusi su buvusia jo žmona Luiza, kartu su dviem vaikais gyvenančia Machačkaloje. Nieko apie Siriją jis, aišku, nepasakojo.
„Niekada nesakydavo, kur yra ir ką veikia. Vis kartodavo, kad kuo mažiau žinosiu, tuo geriau miegosiu“, – sakė A. Rubanovo motina.
Tos pačios dienos vakarą jis dar paskambino Salske gyvenančiai seseriai ir maskviškiui draugui, su kuriuo prakalbėjo ištisą pusvalandį. Kiek vėliau tas pats draugas A. Rubanovo tėvams užsiminė, kad atsisveikindamas jų sūnus pasakė: „Jei man kas nutiktų, nuvažiuok namo ir padėk motinai.“
Po to karto A. Rubanovas su niekuo nebesusisiekė. Nutilo ir visi informacijos apie jį šaltiniai – tėvai nesulaukė jokių oficialių skambučių – nieko. Apie tai, kad sūnus galėjo žūti, pranešė vienas jo pažįstamas, buvęs kolega. Į Siriją jis išvyko kartu su A. Rubanovu, o per vasario 7 d. surengtą ataką patyrė sužalojimų, todėl buvo nugabentas į Sankt Peterburge esančią kariuomenės ligoninę.
V. Vasilčenko su juo bendravo telefonu. Ji stengėsi iškvosti kuo daugiau detalių apie vasario 7 d. įvykusį mūšį. Sužeistas sūnaus draugas neva pasakė: „[Karinis susidūrimas] vyko naktį. Žodžiais to nupasakoti neįmanoma. Iš pradžių buvome apšaudomi tankų, o vėliau pasirodė ir sraigtasparniai.“
Kad A. Rubanovas tikrai galėjo žūti, patikino ir dar vienas iš to paties rajono centro Vesioloje kilęs PKK karys, likęs gyvas po vasario 7 d. įvykusios konfrontacijos. „Mūsų liko tik saujelė. Turėjome vykti į kalnus, atiduoti telefonus. Tada liepė užsičiaupti ir tyliai sėdėti“, – sakė jis.
Žuvusio A. Rubanovo kūno niekas iš jo kolegų nematė, o tėvai jau tris savaites nežino, kur kreiptis, norint išgirsti tiesą apie sūnaus likimą. Iš pradžių jie mėgino belstis į Vesiolovsko rajono administracijos duris, tačiau gyvenvietės skyriaus vadovas Aleksejus Iščenka teatsakė: „Jei turėčiau nors kokios informacijos, tikrai pasakyčiau.“
Prisiskambinti kuriam nors PKK atstovui tėvams taip pat nepavyksta. „Gal man vykti į Molkiną ir būti ten, kol per jėgą išprašys? – svarstė V. Vasilčenko. – Jei gyvo jo jau nėra, bent menką dalelę namo galėjo atvežti.“
Prieš vykdamas į, ko gero, paskutinę savo komandiruotę A. Rubanovas pasakojo tėvams, kad PKK kariai jau kalbasi apie netrukus įvyksiančią jų legalizaciją Rusijoje. Vis dėlto Vasilčenkos lig šiol taip ir nesupranta, koks buvo į Siriją išvykusio jų sūnaus statusas ir kokiais medaliais jis buvo apdovanotas per ankstesnes komandiruotes.
Pagaliau, A. Rubanovo tėvams įdomu ir tai, kaip apskritai jų sūnus pateko į karą. „Šaukia, kad jie samdiniai, bet juk negalėjo pats apsivilkęs karinę uniformą ir su ginklu rankose į Siriją atvažiuoti! Juk ne traukiniu ir ne automobiliu ten vyko, o teisėtu lėktuvu buvo skraidinami! Juk pasirašė kažkokią sutartį, kažkokius dokumentus“, – stebėjosi V. Vasilčenko.
Kokias sutartis su PKK „Vagner“ tenka pasirašyti žuvusiųjų Sirijoje artimiesiems, tarnybai BBC papasakojo Magnitagorsko gyventojas Aleksandras Litvinovas. 2017 metų spalio viduryje jis buvo atskridęs į Rostovą prie Dono atsiimti Chomso provincijoje rugsėjo 28 d. žuvusio brolio Andrejaus kūno.
„Pašiau išduoti mokesčių pažymą arba dar kokį nors dokumentą, kad būtų galima gauti netekusiems maitintojo skiriamą pašalpą. Bet man buvo pasakyta, kad jokių pažymų galiu nesitikėti, nes viskas neoficialu ir veikia juoda buhalterija. Va taip tiesiai šviesiai ir pasakė“, – tikino A. Litvinovas.
DELFI primena, kad Jungtinių Valstijų vadovaujama koalicija vasario 7 dieną nusitaikė į Sirijos režimui lojalias pajėgas Sirijos Deir al Zoro provincijoje. Kiek tiksliai aukų pareikalavo antskrydis, sunku pasakyti.
„Bloomberg“ skelbia, kad aukų skaičius siekia per 200. Faktas, kad dauguma aukų – Rusijos piliečiai, kelia žymiai mažiau abejonių, nors oficialiai Sirijoje Rusijos ginkluotųjų pajėgų nėra, nebent kariniai samdiniai. Rusijos užsienio reikalų šaltinis vasario 14 dieną skelbė, kad tokia informacija – klasikinis dezinformacijos atvejis.
„Kommersant“ duomenimis, Sankt Peterburge veikianti „Vagner“ sukarinta organizacija misijai Sirijoje nusamdė per 600 karių. 2018 m. vasario mėn. duomenimis privačioje karinėje kompanijoje (PKK) „Vagner“ tarnavo ne mažiau kaip 3 602 asmenys. Šis skaičius paaiškėjo susipažinus su viename iš PKK dalinių buvusiu karių sąrašu, patekusiu portalo „Republic“ redakcijos žinion. Dokumente nurodyti asmeniniai kelių dešimčių vyrų numeriai. Paskutinis sąrašo numeris – 3602.
Informaciją žurnalistams perdavę šaltiniai patvirtino, kad būtent tokius žetonus ir gauna PKK „Vagner“ samdomi kariai. Pirmo išduoto žetono numeris – 0001, o toliau – iš eilės einantys skaičiai. Kiek tiksliai žetonų savininkų iki šiol aktyviai įsitraukę į tarnybą grupuotėje, „Republic“ nenurodo. Per pustrečių metų susidariusi PKK „Vagner“ išlaikymui skirta suma, portalo vertinimu, galėtų siekti 16,1–17,4 mlrd. rublių (231–250 mln. eurų).
Šioms išlaidoms priskiriamos mėnesinės algos (po 240 tūkst. rublių (3 445 eurus), maitinimo kaštai, žuvusiųjų giminėms numatytoms kompensacijoms skiriamos sumos (po 5 mln. rublių (71,7 tūkst. eurų) už kiekvieną karį) ir kt. „Republic“ šaltinių duomenimis, PKK remia keletas privačių investuotojų, kurių pavardės liko neatskleistos.
Vienas iš portalo pašnekovų patikino, kad po didelio masto netekčių Sirijoje apie PKK išformavimą nekalbama. Pasak dviejų samdomų karių, anksčiau į karinio personalo atranką buvo žvelgiama griežčiau: buvo reikalaujama turėti dalyvavimo karinėse operacijose patirties, mokėti naudotis ginklu, įvykdyti fizinio pasirengimo normatyvus ir kt.
Nuo 2017 metų šie reikalavimo gerokai sušvelninti. „Republic“ pašnekovai mano, kad tai gali būti viena iš augantį karių žūčių skaičių paaiškinančių priežasčių.
