Ši staigi metamorfozė įvyko po tragiško incidento, per kurį žuvo arba buvo sužeisti dešimtys Rusijos ir buvusių Tarybų Sąjungos respublikų piliečių. Tikslus nukentėjusiųjų skaičius iki šiol nežinomas.
Deja, autoriaus įsitikinimu, visa tai labiau propaganda, o ne realybė.
Vos tik sužinota apie incidentą, visuomenės dėmesys iš karto sutelktas į surogatinį darinį, pavadintą „Vagner privati karinė kompanija“. Jis ir atsidūrė kilusio skandalo epicentre. Ši kompanija prisistato kaip savarankiška nevalstybinė įmonė, vykdanti karines užduotis už Rusijos ribų.
Anot V. Pastuchovo, skandalą dėl Sirijoje prarasto karinio dalinio mėginantys užglaistyti Kremliaus politiniai technologai siekia, kad vadinamųjų privačios karinės kompanijos darbuotojų žūtis nebūtų visuomenės vertinama taip skausmingai kaip kareivių žūtis, nes šie žmonės patys nusprendė rizikuoti savo gyvybėmis dėl pinigų. Svarbiausia – išvengti bet kokių analogijų ar sąsajų su Afganistano ar Čečėnijos karais.
Iš dalies jų planas pavyko. Kovotojų iš vadinamojo Vagner būrio žūtis Sirijoje Rusijoje vis dar vertinama prieštaringai. Ir net tik tų, kurie iš pat pradžių nepalaikė Kremliaus politikos tiek Ukrainoje, tiek ir Sirijoje.
Galiausiai didžioji dauguma rusų jokio ypatingo gailesčio amerikiečių raketinio bombardavimo aukoms nejaučia. Precedento šiuolaikinėje Rusijos istorijoje neturintis karinis pralaimėjimas per susidūrimą su pagrindiniu išorės priešininku Rusijos valdžiai praėjo be didesnių pasekmių. Žmonės aptarinėja detales, daug kalba apie aukų skaičių, tačiau nesusimąsto, kokia to, kas įvyko, esmė.
Kuo daugiau gandų sklinda apie Vagner privačią karinę kompaniją ir tariamą jos kuratorių Jevgenijų Prigožiną, tuo sunkiau suprasti, kas būtent įvyko Sirijoje. Daugybė tyrimų (apie incidentą kiekvieną dieną sužinoma vis naujų detalių) neatveda prie norimo rezultato, nes faktai, sujungti į melagingą koncepciją, tik apsunkina supratimą.
Autorius teigia, kad Vagnerio kompanija – tai politinis ir žiniasklaidos fantomas, sąmoningai skleidžiamas mitas, kuriuo siekiama nuslėpti kažkokią nepalankesnę tiesą, nei tiesą apie vadinamuosius reiderius, kurie Sirijos „oligarchų“ užsakymu iš kurdų atima naftos perdirbimo įmones.
Ir ta tiesa yra ta, jog Vagnerio kariai iš esmės nėra jokie samdiniai. Tiesiog taip hibridinių karų laikais atrodo Rusijos kariuomenė. Būtent ta kariuomenė, o ne mistiniai samdiniai patyrė pažeminantį pralaimėjimą prie Deir ez Zoro, įsitikinęs V. Pastuchovas.
Vos tik iškilo klausimas, kas atsakingas už Rusijos piliečių žūtį, iš įvairių pusių pasigirdo klausimai „O kuo čia dėta valstybė?“ Juk ji į Siriją per prievartą nieko nevarė, žmonės važiavo savanoriškai dėl pinigų. Ir apskritai, tai privati karinė kompanija, ji tam ir egzistuoja, kad neveltų valstybės į savo tamsius reikalus. Juk galiausiai taip daroma visame pasaulyje. Visame pasaulyje – galbūt, bet ne Rusijoje.
Verta paminėti, kad riba tarp karių ir samdinių šiuolaikinėje kariuomenėje yra labai plona. Nereikia specialių žinių suprasti, kad taikos metu Rusijos kariuomenė formuojama iš šauktinių, kurie privalomai atlieka tarnybą, ir kontraktininkų, kuriems tarnyba kariuomenėje yra apmokamas darbas.
Taigi, kontraktininkas bendrąja prasme yra samdinys. Skirtumas tik tas, kad šiuo atveju darbdavys yra valstybė, ir kontraktininkas vykdo karinius veiksmus jį pasamdžiusios valstybės vardu. Ne veltui vienas iš labiausiai kvalifikuotų Rusijos karinių ekspertų Pavelas Felgenhaueris savo straipsniuose apie Sirijos incidentą vartoja būtent terminą kontraktininkai.
Kitais žodžiais tariant, samdinys yra tas pats kontraktininkas, tačiau sudaręs sutartį ne su valstybe, o su privačia kontora, kuri savo vardu siunčia jį atlikti karinių užduočių komerciniais ar kitais tikslai. Tokiu atveju neatmetama galimybė, kad tam tikrais atvejais privačios karinės kompanijos gali susitarti su valstybe dėl specifinių darbų.
Riba tarp samdinio ir kontraktininko, anot autoriaus, yra labai plona, labai dažnai beveik nematoma, tačiau ji egzistuoja. Daug kas šiuo atveju priklauso nuo konteksto ir konkrečių aplinkybių.
Daugeliui yra girdėtas senas sovietinis anekdotas apie tundroje pasiklydusi maskvietį. Išsigandęs vyras ima šauktis žmonių. Išgirdęs jo šūksnius pasirodo vietos gyventojas ir sako: „Kai tundroje – tai žmonės, o Maskvoje – tai čiukčiai!“ Kažkas panašaus įvyko ir su rusų savanoriais Sirijoje.
Vienas ir tas pats kontingentas Čečėnijoje ir Rytų Ukrainoje turi kontraktininkų statusą. Tačiau po amerikietiškomis bombomis prie Deir ez Zoro jis virsta samdiniais. Šios transformacijos priežastis, mano autorius, labai paprasta. Kai tik valstybei reikia prisiimti politinę atsakomybę už žuvusius piliečius, ji paskelbia kontraktininkus samdiniais, atsisako pripažinti juos kareiviais ir nusiplauna rankas.
Tas paprastumas, su kuriuo Rusija, priklausomai nuo vietos ir laiko aplinkybių, kontraktininkus paverčia samdiniais ir atvirkščiai, paaiškinamas tuo, kad iš tiesų jokių samdinių, kaip ir privačių karinių kompanijų, kurios juos esą verbuoja, nėra ir negali būti.
O egzistuoja valstybė, kuri arba samdo kontraktininkus karinei tarnybai tiesiogiai, arba dėl tam tikrų politinių priežasčių nori šiam tikslui pasinaudoti „administracinėmis tarpinėmis“, kurios suteikia galimybę bet kuriuo metu nuo savo karių atsiriboti, įsitikinęs V. Pastuchovas.
Abi pusės puikiai supranta, kad žmogus su šautuvu eina tarnauti valstybei, o ne kažkokiai mistinei komercinei struktūrai. Ir tai, kad dažnai ta valstybė naudojasi pasamdytais žmonėmis komerciniais tikslais, kad, pavyzdžiui, gautų vienokios ar kitokios naudos, esmės nekeičia.
Todėl šauktiniai netampa samdiniais tik todėl, kad laisvu nuo tarnybos metu stato generolo uošvei vasarnamį.
Beprecedentė vadinamosios Vagnerio privačios karinės kompanijos mistifikacija bei jos tariamo globėjo J. Prigožino, kuris tarsi atsitiktinai, tarsi tyčia vienu metu taip dviejų didžiulių skandalų – dėl žmonių žūties Sirijoje ir kišimosi į JAV prezidento rinkimus, epicentre, demonizavimas tik dar labiau apsunkinta reikalo esmės paaiškinimą, mano V. Pastuchovas.
Mitas apie J. Prigožiną, kaip apie vos ne patį įtakingiausią asmenį Vladimiro Putino aplinkoje, padeda užmaskuoti tikrąjį ir nematomą vaidmenį, kurį valstybė vaidina visose šiose istorijose. Pakanka užduoti paprastą klausimą, kas finansuoja ir organizuoja vadinamosios Vagnerio privačios karinės kompanijos darbą, kad tiesa taptų akivaizdi visiems.
Sprendžiant iš visko, tokios kompanijos tiesiog nėra. Egzistuoja su valstybe susijusių nominalių juridinių asmenų tinklas, ir tas kompanijas valdo valstybės agentai, per kuriuos Gynybos ministerija ir specialiosios tarnybos atrenka žmones atlikti specialioms užduotims – kol kas už Rusijos Federacijos ribų (ateityje – galimai ir šalies viduje).
Ir tai net nėra užsakomosios paslaugos, nes tokios paslaugos numato, kad yra reali išorinė įmonė, o valstybė tokios neturi. Šiuo atveju kalbama apie visai ką kitą. Jokios papildomos vertės, anot straipsnio autoriaus, „Vagnerio struktūra“ neturi. Valstybė moka, valstybė apmoko, valstybė siunčia į tarnybos vietą, valstybė žudo ir kompensuoja žuvusiųjų šeimoms. O privati karinė kompanija reikalinga tik užmaskuoti valstybės vaidmeniui.
Todėl visos diskusijos apie privačių karinių kompanijų Rusijoje legalizavimą yra absoliutus nonsensas, bent jau šiai dienai: negalima legalizuoto to, ko nėra. „Prigožinai“ ir „vagneriai“ – valstybės šešėlis, ir tas šešėlis puikiai žino savo vietą, mano V. Pastuchovas.
Mes galime pritarti arba nepritarti Sirijoje žuvusių savanorių vertybėms ir idealams, tačiau vadinti juos sėkmės kariais ar privačios kariuomenės kovotojais būtų labai netikslu. Tai žmonės, kuriuos pasamdė valstybė, jais pasinaudojo valstybė ir galiausiai juos apgavo valstybė. Tai ir yra rusiško „hibridinio karo“ esmė.
Anksčiau kovoję Donbase ir dabar kovojantys Sirijoje nėra savarankiški žmonės. Tai valstybė ir už valstybės pinigus surinkti ir apmokyti daliniai. Labai pritraukus juos galima vadinti „kariuomene“. Sprendžiant iš turimos informacijos, joje vienam profesionaliam kariui tenka keli greitai apmokyti atsitiktiniai žmonės. Tai yra keistas partizaninių pajėgų ir baudžiamojo bataliono mišinys, kuriuo reguliari kariuomenė kamšo savo taktines spragas, įsitikinęs autorius.
Tik tokius dalinius ir galima siųsti į šturmą, nesuteikiant jiems nei žvalgybinės informacijos, nei paramos iš oro, nei radioelektroninės apsaugos.
Vagnerio privati karinė kompanija, anot V. Pastuchovo, tai patogus mitas, sėkmingas rinkodaros sprendimas, tiesiog supakuotas oras. Tikėdami tuo mitu, žmonės tiek Rusijoje viduje, tiek ir už jos ribų, tik palengvina užduotį valstybei, kuri nori pasislėpti nuo pašalinių akių po kauke.
Stebina taip pat tai, kaip greitai į šį žaidimą įsitraukė JAV tarnybos, kurios su džiaugsmu „pasuko rodykles“ nuo Rusijos karių į samdinius „iš Marso“. Autoriui susidaro įspūdis, kad Baltuosiuose rūmuose kažkas labai nori padėti Kremliui išsaugoti savo veidą, todėl neketina iki galo išpainioti melo kamuoliuko.
Sankcijos J. Prigožinui ir dešimčiai niekam nežinomų pareigūnų atrodo toks pat pasiteisinimas, kaip ir garsieji „Kremliaus sąrašai“.
Atrodo, kad Vašingtone niekas kol kas nėra pasirengęs pasakyti tiesos, kuri veikiausiai yra tokia, kad Rusijos kariai, žinant aukščiausiai politinei šalies vadovybei, Sirijoje ėmėsi beprotiškos avantiūros ir puolė amerikiečių karinių patarėjų pozicijas ir patyrė didžiulę nesėkmę ir didžiulių nuostolių.
Kaip ten bebūtų, autoriaus įsitikinimu, kapstytis iki tiesos – ne amerikiečių reikalas. Viskas, ką jie galėjo padaryti, jie jau padarė. O Rusijos visuomenei vertėtų išsiaiškinti savo požiūrį į šį karą ir žmones, kurie jame žūsta.
