Ir ne vien dėl kraštutinės dešinės, bet ir dėl kairės, suteikusios sau aukščiausio moralinio teisėjo statusą. Štai ir šalies universitetuose auga kitokiai nuomonei nepakanti, atviras diskusijas atmetanti studentų karta. Studentams užkliūna net „rasistas“ Imanuelis Kantas.

Kairiųjų studentų aktyvistų reikalavimu į universitetus neįsileidžiami paskaitininkai, jei šių nuostatos jiems nepriimtinos. Internete sudarinėjami „rudųjų profesorių“ sąrašai, į kuriuos įtraukiami žymūs šalies mokslininkai – vien dėl to, kad savo pažiūromis neįtiko studentams.

Kitur, žiūrėk, griebiamasi ir „baudžiamųjų akcijų“: „antifa“ (antifašistis sąjūdis) padega sociologijos profesoriaus automobilį, – mat, mokslininkas ne pagal jų skonį analizavo visuomenės procesus.

Tokių ir panašių pranešimų Vokietijos medijose pastaraisiais metais gausiai užderėjo, taip kad norom nenorom kyla įtarimas: dalis kairiųjų toleruoja tik panašius į save.

Šalies „aukštosiose mokyklose viešpatauja prieštaros veik nepripažįstanti dvasia. Kas netelpa į rėmus, tam gresia nemalonumai“, – dienraštyje „Die Welt“ daro išvadą teisininkas ir žurnalistas Philipas Kuhnas.

O koks vokiečių intelektualui gali būti didesnis nemalonumas, nei tapti apšauktam dešiniuoju radikalu?

Deja, tai nutinka labai greitai, nes savo teisumu ir moraline viršenybe įtikėjusiai kairei dešinė yra viskas, kas ne kairė. O toliau, anot germanisto ir filosofo Rüdigerio Safranskio, prasideda lygybės ženklo dėjimo kliedesiai: dešinė lygu dešinysis ekstermizmas lygu „nešvarus kampas“.

Dygsta internetiniai „gėdos stulpai“

Beje, ir patį R. Safranskį, daugybės garbingų literatūrinių bei kultūrinių premijų laureatą, kairieji klasifikatoriai įstūmė į tą „nešvarų kampą“ – įtraukė į internetinį „rudųjų profesorių“ sąrašą – vien dėl to, kad 2015 metų rugsėjį jis vienas iš pirmųjų išdrįso viešai suabejoti kanclerės Angelos Merkel sprendimu atverti sienas pabėgėliams.

Kompaniją „rudųjų profesorių“ internetiniame puslapyje jam palaiko kiti pabėgėlių pilitikos skeptikai, tokie šalyje ir už jos ribų žinomi intelektualai kaip filosofas Peteris Sloterdijkas, sociologas Gunnaras Heinsohnas ar istorikas Jörgas Baberowskis. Žinant, kad epitetas „rudas“ yra nuoroda į nacius, negali atsistebėti sąrašą sudariusiųjų cinizmu, nesidrovėjusių į jį įtraukti ir žydų kilmės profesoriaus istoriko Michaelio Wolffsohno.

Internetas „pasipiktinusiųjų bendruomenei“ teikia puikią galimybę anonimiškai šmeižti. Ir tai daroma ne probėgom, kur nors feisbuke, o metodiškai, oficialiu tonu, sukuriant tam specialią platformą. Būtent tokia platforma ir yra Vikipedijos principu veikiantis „rudųjų profesorių“ puslapis (Inrur.net/wiki/Braune_Professorinnen).

Kairiųjų „moralinė inkvizicija“ internete yra įsteigusi ir daugiau „gėdos stulpų“, prie kurių stato „represyviai tolerancijai“ (istoriko Andreaso Rödderio sąvoka) nusižengusius asmenis. Ir tai norom nenorom kausto. Pasakysi ką ne taip, prasižengdamas politinio korektiškumo kodeksui, nespėsi apsižiūrėti, – o tau jau priklijuota islamofobo ar rasisto etiketė.

Būti apšauktam rasistu reiškia socialinę mirtį

56-erių profesorius Jörgas Baberowskis, dėstantis Rytų Europos istoriją Berlyno Humbloldtų universitete, studijos apie Stalino terorą „Sudeginta žemė“ autorius, kairuoliams pirmąkart užkliuvo tuo, kad įžvelgė ir sovietinio diktatoriaus Josefo Stalino kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo, esą, taip sumenkindmas vokiečių kaltę.

Be to, J. Baberowskis pats esąs fašistas, nes ragina Vokietiją stipriau paremti NATO partnerius karinėje srityje, – apie šiuos kairiųjų studentų užsipuolimus dar 2015 metų vasarą informavo žurnalas „Der Spiegel“.

Tų pačių metų rudenį J. Baberowskis užsitraukė naują kairuolių nemalonę, dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ parašęs kritinį straipsnį apie pabėgėglių politiką. Vokietija atsisako savo suverenumo, jei pati nesprendžia, kas atvyksta į šalį; be to, tokio didelio žmonių skaičiaus integracija pažeis „perimamumu grindžiamus visuomenės ryšius“ – svarbiausios straipsnio tezės. Nors daugelis kolegų, pasak istoriko, galvojo panašiai, bet tylėjo, bijodami būti užsipulti.

Reakcijos ilgai laukti neteko: studentų organizacija „AStA“ (generalinis studentų komitetas) internete ir skrajutėmis paskelbė profesorių esant dešinįjį radikalą ir rasistą.

Nuo užsipuolimų istorikas mėgino gintis teismo keliu. Kelno žemės teismas uždraudė studentų organizacijai „AStA“ ateityje vadinti J. Baberowskį „rasistu“ ir „kurstytoju“, tačiau jo kritikams leista teigti, esą, profesoriaus nuostatos esančios „radikalios“. Ir nors, pasak teismo, tai gali pakenkti karjerai, bet atitinka nuomonės laisvę.

Deja, nuomonės ir žodžio laisvės suvaržymas politinio korektiškumo korsetu Vokietijoje – ne toks jau retas reiškinys. „Užuot keitusis argumentais, kritikuojamasis stigmatizuojamas kaip rasistas. Ir tai jam reiškia socialinę mirtį“, – guodėsi J. Baberowskis „Berliner Zeitung“.

Politkorektiškumo diktatūra

J. Baberowskis kalba apie Stasi (Rytų Vokietijos saugumo ministerija) primenančius metodus, apie mėginimus įbauginti ir grasinimus: nedidelė studentų grupelė kurį laiką uoliai jį persekiojo ir kiekviename žingsnyje fotografavo, – dienraščiui „Die Welt“ pasakojo profesorius.

Studentų persekiojimo auka dar 2015 metais tapo to paties Berlyno Humboldtų universiteto profesorius Herfriedas Münkleris, vienas žymiausių šalies politologų.

Studentai specialiai jam sukūrė internetinio persekiojimo puslapį „Münkler-Watch“. Profesoriaus pažiūros esančios pernelyg dešinės; jis aukštinąs smurtą; jo pateikiamame mokslinės literatūros sąraše per maža moterų ir afrikiečių kilmės autorių.

Be to, jis išdrįsęs juokauti genderizmo tema, o šalies universitetuose tai jau laikoma mirtina nuodėme, – komentuoja dienraštis „Die Welt“.

„Bet kaip aš galiu į literatūros sąrašą įtraukti sociologes moteris iš XIX amžiaus, jei tokių nebuvo?“ – teisinasi rasizmu, militarizmu ir seksizmu studentų kaltinamas H. Münkleris.

Kas pikčiausia, studentai, tie, pasak politologo, „apgailėtini bailiai“, vengia atvirai diskutuoti, nors tiek jis, tiek jo kolega J. Baberowskis yra pasirengę stoti poleminėn akistaton.

Draudimas kalbėti – tolerancijos vardu

Tačiau norint susiremti argumentais, reikia jų turėti. Kur kas paprasčiau tiesiog atmesti kito poziciją. Tarkime, užsibarikaduoti protesto siena nuo ideologiškai nepriimtinų paskaitininkų. Dėl studentų protesto pastaraisiais metais atšauktų prelegentų sąrašas įspūdingas: buvusi JAV užsienio reikalų ministrė Condoleezza Rice, Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde, Nyderlandų moterų teisių gynėja Ayaan Hirsi Ali, – vardija „Berliner Zeitung“.

Ir tai – tik keletas žymiausių į Vokietijos universitetus neįsileistų asmenybių. Pastarosiomis dienomis prisiminta, jog kairieji studentai, palaikomi 60 docentų, užblokavo kelią į auditoriją Vokietijos policijos profsąjungų pirmininkui Raineriui Wendtui, norėjusiam kalbėti tema „Policijos kasdienybė imigracinėje visuomenėje“.

Kritikai kaltino jį rasizmu, mat, jis pasisako už „Racial Profiling“ – policijos vykdomą kontrolę, kai atsižvelgiama į odos spalvą ir kilmę.

Dabar „universitetas susidūrė su gyvenimo tikrove“, – praėjusį savaitgalį feisbuke rašė R. Wendtas.

Mat, jau kuris metas netoli universiteto kartojasi seksualiniai išpuoliai prieš studentes.

„Orientališkos ar šiaurės afrikietiškos“ išvaizdos seksualinio nusikaltėlio ar nusikaltėlių policijai kol kas nepavyko sučiupti.

„Jei dabar ieškosime šiaurės afrikiečio, tai nebus „Racial Profiling.“ „Kaip tik apie tai ir norėjau paskaitoje kalbėti, tik jūs nenorėjote girdėti. Aš pasitikiu savo kolegų ir kolegių profesionalumu, jie geba orientuotis gyvenimo realybėje tikrai geriau nei tos damos ir ponai, kurie pasirašė žemą skundikišką laišką apie mane“, – nepraleido progos akademiniams moralizuotojams įgelti policininkų profsąjungos vadas.

Ar ne paradoksas, kad būtent tie, kurie toleranciją ir įvairovę skelbia esant centriniu savo požymiu, po tos pačios tolerancijos priedanga imasi cenzūros?

Universitetai kaip kairiųjų grynumo utopijų vieta

„Tai – tikrų tikriausia cenzūra, tad taip aiškiai derėtų ją ir vadinti, – politiniame žurnale „Cicero“ rašo istorikas Klausas Rüdigeris Maias. – Tai savo esme antidemokratiškas elgesys, įsigalintis mūsų aukštosiose mokyklose ir nesulaukiantis rimtesnio atkirčio. Grynas pasityčiojimas, kad tas agresyvus nepakantumas neretai dangstomas epitetais „emancipacinis“ arba „švietėjiškas“, – piktinasi jis.

Universitetai, pasak K. R. Maiaus, yra tapę vieta, kur kairiosios alternatyvos puoselėja grynumo utopijas.

„Dialogą keičia politinė higiena. Kas rodosi esą kenksminga, automatiškai apjuodinama kaip „rasistiška“, „fašistiška“, kaip „dešinysis radikalizmas“ ir t.t.

Tokiu būdu plačiai atverimos durys inkvizicinei savivalei, nes juodinamieji žodžiai taip nuprasminti, kad iš principo juos galima taikyti kiekvienam kitamaniui“, – analizuoja istorikas.

Jau kone kaip anekdotas skamba žurnale „Der Spiegel“ pateikta informacija, kad daliai kairiųjų studentų užkliuvo net Imanuelis Kantas, esą, jis skleidęs rasistines pažiūras.

Grupė studentų ėmėsi iniciatyvos pervadinti Berlyno Humboldtų universitetą, nes Wilhelmas von Humblodtas, esą, buvęs kolonializmo šalininkas.

Medijų mokslininko Norberto Bolzo tokia raida universitetuose nestebina, jis netgi mėgina ją suprasti: „Negalima užmiršti, kad universitetai yra tapę nuo pasaulio atitrūkusiais biotopais. Niekur kitur neįmanoma tokia nuo tikrovės nutolusi intelektualinė argumentacija“.

Antrąkart patyrėm nuomonės diktatūrą, abu kartus – iš kairės

Ir nors šio straipsnio pradžioje cituotas „Die Welt“ autorius Ph. Kuhnas raminasi, kad kairuoliškas nuomonės diktatūros virusas apnikęs tik pavienes studentų grupes, vis dėlto jis trukdo būti universitetams tuo, kas sudaro jų esmę: vieta, kur laisvai skleidžiasi minčių žaismė.

Ypač jautriai į laisvos minties suvaržymą reaguoja tie, kurie patys ją patyrė komunistinėje Rytų Vokietijos diktatūroje. Štai tik keletas skaitytojų komentarų.

„Kalba čia eina ne apie politinę polemiką ir ne apie debatų kultūrą. Kalba eina apie intelektualinę hegemoniją visuomenėje“, – pastebi „Cicero“ skaitytojas Hansas Hasso Stameris.

„Tokie studentai VDR būtų padarę karjerą, – spėja „Die Welt“ skaitytojas Uwe W. – Blogiausia, kad tokie kada nors gali užimti vadovaujančias pozicijas. Tokia raida mane liūdina. Maniau, kad visa tai baigėsi 1989-aisiais...“

O kita „Die Welt“ skaitytoja Ilia N. pritardama atsidūsta: „Nemaniau, kad savo gyvenime dukart patirsiu nuomonės diktatūrą, ir abu kartus – iš kairės.“