Taip britų kariuomenės vado perspėjimus, kad Rusija gali imtis karo veiksmų anksčiau, nei tikėtasi, LRT RADIJUI komentuoja Rusijos politikos ekspertas iš Rudgerso universiteto JAV Alexanderis Motyla.
„Dėl V. Putino veiksmų niekada negali žinoti. Kalbame apie galimus Rusijos veiksmus ir pabrėžiame, kokie būtų neracionalūs, bet tai nereiškia, kad jų negalėtų imtis Rusija. Bet tikrai aišku, kad Rusijos politikos formuotojai, įskaitant V. Putiną, siekia atkurti Rusijos galybę“, – teigia A. Motyla.
– Girdėjome Jungtinės Karalystės kariuomenės vado generolo Nicko Carterio žodžius, kad Rusija gali imtis karo veiksmų anksčiau, nei tikėtasi. Ar matote kokių nors karinių ar politinių pokyčių Rusijoje, kurie galėtų įspėti apie galimus veiksmus?
– Negaliu pasakyti, kad įvyko kažkas ypatingo. Bent kiek žinau, nėra duotas įsakymas imtis konkrečių veiksmų. Bent jau apie tai viešai nebuvo kalbėta. Spėju, kad britų pareiškimas pasirodė dėl dviejų veiksnių.
Pirmas – prieš kelis mėnesius Baltarusijoje vykusios didelio masto karinės pratybos „Zapad“, kaip ir numanyta, buvo kur kas didesnės, nei tvirtino Rusija, ir buvo skirtos parodyti ne tik gynybinę šalies kariuomenės galią, bet ir pajėgumus imtis puolamųjų veiksmų prieš Baltijos valstybes. Reikėtų pasakyti ir tai, kad Rusijoje artėja prezidento rinkimai bei galimybė, kad V. Putinas elektoratui norės pademonstruoti savo galią ir ryžtą Rusiją paversti didžia valstybe.
Manau, tai du pagrindiniai nerimą keliantys veiksniai. Bet neramu ir dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, taip pat Gruzijoje 2008 m., Rusijos kariuomenės stiprinimo ir modernizavimo, šalies agresyvaus tono. Visi šie veiksniai gali būti laisvai interpretuojami kaip Rusijos galimų karinių veiksmų ženklai. Ar tokių veiksmų bus imtasi anksčiau ar vėliau, niekas nežino. Bet visos šios detalės, žinoma, kelia nerimą.
– Lietuvos ekspertai labai dažnai sako, kad, jei Rusija imtųsi veiksmų prieš NATO šalis, tai būtų Baltijos valstybės. Neseniai girdėjome perspėjimus ne tik iš britų pusės. Švedijos vyriausybė nusprendė gyventojams išdalyti informacinius lapelius, kaip elgtis kilus karui su Rusija. Ar Šiaurės ir Rytų Europos šalys turi sunerimti dėl galimų Rusijos veiksmų, ar Rusijos agresija būtų regioninio pobūdžio?
– Taip. Manau, kad taip ir būtų. Sunku įsivaizduoti, kad V. Putinas nuspręstų imtis agresyvių veiksmų prieš Slovakiją, Čekiją, Prancūziją, Vokietiją ar netgi Lenkiją. Tai būtų per sudėtinga operacija ir ji, žinoma, išprovokuotų labai aštrų atsaką. O Baltijos šalys yra patrauklus taikinys – jos mažos ir gana silpnos. Neaišku, ar NATO į Rusijos veiksmus Baltijos šalyse atsakytų jėga.
Taip pat reikia kalbėti apie Skandinavijos šalis. Suomija iš jų turėtų labiausiai nerimauti. Prisiminkime istoriją. Ji priklausė Rusijos imperijai, 1940–1941 m. kovojo su Rusija dėl nepriklausomybės. Taigi, manau, Suomija galėtų būti Rusijos taikinys.
Bet sunku įsivaizduoti, kad V. Putinas ryžtųsi veltis į konfliktą su Švedija. Švedija turi gana stiprią kariuomenę, be to, ji kiek per daug nutolusi nuo Rusijos, logistiškai Rusijai būtų sunku imtis karinių veiksmų prieš Švediją. Sunku nuspėti, ką Rusija pasiektų agresija prieš Švediją. Bet reikia pasakyti, kad dėl V. Putino veiksmų niekada negali žinoti. Kalbame apie galimus Rusijos veiksmus ir pabrėžiame, kokie būtų neracionalūs, bet tai nereiškia, kad jų negalėtų imtis Rusija.
Kas tikrai aišku, kad Rusijos politikos formuotojai, įskaitant V. Putiną, siekia atkurti Rusijos galybę, o tai apima kariuomenės stiprinimą ir savo įtakos plėtimą regione, galima daiktas, atkuriant bent dalį buvusios imperijos.
Iš kitos pusės jiems būdinga paranoja, dėl kurios Rusija priešų mato visur. Taigi, manau, Švedijos atveju ji reaguoja racionaliai į galimą grėsmę, o Rusija greičiausiai Švedijos sprendimą informuoti gyventojus, kaip elgtis kilus karui su Rusija, įvertins kaip grėsmę Rusijai. Taigi, kaip matote, situacija gana sudėtinga. Bet turi sutikti: jei Rusija imsis veiksmų, jie bus nukreipti į Šiaurės ir Rytų Europą.
– Užsiminėte apie karines pratybas „Zapad“. Ar vis dar turėtume nerimauti dėl Rusijos kariuomenės pajėgų Baltarusijoje? Teko girdėti, kad, nors „Zapad“ baigėsi, kariuomenė vis dar ten?
– Taip, mano supratimu, Rusija ten turi dvi karines bazes. Neseniai Baltarusija pasakė, kad daugiau naujų karinių bazių ji nenori ar neleis statyti savo teritorijoje. Bet, žinoma, tai nebūtinai sustabdys Rusiją. Baltarusija šiuo atveju labai pažeidžiama. Dėl to nekyla klausimų, galima net būtų sakyti, kad Rusija jau okupavo dalį Baltarusijos teritorijos.
Žinoma, oficialiai Rusija nekontroliuoja Baltarusijos teritorijų, bet Rusijos politikos formuotojai lengvai valdo ir daro įtaką Baltarusijos režimo politikai. Ir, žinoma, jei ta įtaka pasireikštų visiška karine okupacija, tai strategiškai būtų labai pavojinga. Pirmiausia – Ukrainai, nes tokiu atveju Ukraina Rusijos būtų apsupta iš trijų pusių. Žinoma, taip pat Lietuvai, ir galiausiai Lenkijai. Taigi strateginiu požiūriu, Baltarusijos kontrolė Rusijos imperialistinį projektą labai pateisintų.
Kalbant apie „Zapad“, kur, oficialiais duomenimis, buvo 10–15 tūkst. karių, realybėje – per 100 tūkst., labai realu, kad dalis karių ir karinės technikos buvo palikta Baltarusijoje. Rusija, žinoma, nejaučia jokios būtinybės atskleisti, kur ir kiek karių yra dislokuota, ir ar jie ten iš viso yra. Bet, aišku, dalis karių vis dar turi būti Baltarusijoje.
– Apie galimus Rusijos kadrinius veiksmus girdime ne pirmą kartą, tai nėra kažkas naujo, bet ar šie nuogąstavimai gali būti susiję su artėjančiais Rusijos prezidento rinkimais?
– Diktatoriai griebiasi tokių vadinamųjų mažų šlovingų karų, kai jaučia, kad gali pralaimėti rinkimus, arba kai jų populiarumas yra žemas. Gera žinia, kad tai ne V. Putino atvejis. Ar būtų 85, ar 70 proc. palaikančiųjų, faktas tas, kad jis populiarus Rusijoje, o jo populiarumas gana stabilus.
Sunku įsivaizduoti, kad V. Putinui nepasisektų rinkimuose. Žinoma, jis laimės, žinoma, jis surinks bent jau 70 proc. balsų. Tiesą sakant, turbūt daug daugiau, nes, atrodo, Aleksejus Navalnas nebekandidatuos. Taigi, neatrodo, kad V. Putinui reikėtų Rusijos rinkėjams pademonstruoti, kad jis vis dar yra didis lyderis, galintis pasiekti didžių dalykų savo didžiai valstybei.
Iš kitos pusės, yra scenarijus, kuris kelia žmonėms didžiausią nerimą. Jei V. Putinas laimi didele (iki 90 proc.) balsų dauguma, ši pergalė gali priversti V. Putino nepalaikančius žmones ryžtis protestams. Panašiai Rusijoje ir buvo prieš septynerius metus, kai rinkimus laimėjo Nikolajus Medvedevas.
Taigi didelis palaikymas rinkimuose gali sukelti piliečių nepasitenkinimą. Tokiu atveju V. Putinas gali nuspręsti sukurti krizę, pradėti nedidelį karą, nedidelę invaziją, kuri nukreiptų dėmesį nuo vidinio nepasitenkinimo šalyje. Manau, būtent toks yra realiausias kažkokios agresijos formos Šiaurės ir Rytų Europoje scenarijus.