Praėjo pusė amžiaus, o Galina Skopjuk vis dar čia gyvena. Dabar ji save laiko aplinkybių įkaite, o ne Josifo Stalino kaline. Kaip ten bebūtų, pradėti jau 49-ąją žiemą krašte, kur žiema tęsiasi devynis mėnesius, tikrai nelengva.
„Visuomet tikiuosi išvykti. Nenoriu čia mirti. Tačiau neturiu galimybių“, – sakė moteris.
G. Skopjuk yra viena iš nedaugelio išlikusių gijų tarp šiuolaikinio Norilsko ir tamsių jo pradžios metų, kai 1935-aisiais J. Stalinas čia atsiuntė tūkstančius politinių kalinių, kuriems pavedė užduotį naudingų iškasenų nestokojančiame vulkaniniame krateryje pastatyti miestą.
Kai Norilsko muziejaus tyrinėtojai Ninai Kandrušinai praėjusiais metais buvo leista detaliau susipažinti su duomenimis apie kalinius, neleista tiksliai paskaičiuoti, kiek žmonių čia mirė iki 1956 metų, kai buvo uždarytos stovyklos.
Tyrinėtoja tik spėjo liniuote išmatuoti keturis kartotekos kortelių stalčius. Ji preliminariai paskaičiavo, kad kalinių skaičius galėjo siekti iki 350 tūkst. Ji mano, kad maždaug 100 tūkst. jų mirė, daugumai jų buvo įvykdyta egzekucija.
Norilsko civilinės registracijos biure yra sušaudytų ir gerokai po mirties „reabilituotų“ kalinių mirties liudijimų knyga. Jų vardus ir gimimo vietas jau ir sunku perskaityti, tačiau vienas žodis išsiskiria tuo, kad visuose puslapiuose jis yra vienodas – sušaudytas.
Sąlygos buvo sunkiausios prieš karą, tačiau jam pasibaigus Norilsko stovyklas užplūdo sovietiniai kariai, paleisti iš nelaisvės Vokietijoje. Taip pat tūkstančius žmonių atvežė iš Sovietų Sąjungų aneksuotų šalių – Baltijos valstybių, Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos.
„Tai buvo grynas sunkus darbas, – pasakojo G. Skopjuk, kuri čia atvyko būdama septyniolikos. – Nuo septynių ryto iki aštuonių vakaro kiekvieną dieną, be pietų pertraukos. Mes neturėjome jokių laisvadienių, išskyrus dienas, kai spausdavo 45-50 laipsnių šalčio speigas“.
„Mums buvo leidžiama per metus parašyti vieną laišką. Mums nebuvo leidžiama turėti artimųjų nuotraukų. Nuotaika buvo siaubinga. Tai ne buvo viena ar dvi dienos. Tai buvo 10 metų. Diena iš dienos. Žmonės labai sunkiai dirbo. Reikėjo eiti, būdavo šalta, o tu turėdavai kasti žemę, tą įšalusią žemę, kad sušiltumei“, – pasakojo moteris.
Galina vis dar jaučia nušalimo pasekmes iš tų laikų, kai teko pulti ant žemės, nes į juos pradėjo šaudyti sargybiniai. Tokio atpildo nusipelnė leptelėję kažką neapgalvoto.
Apie 250 tūkst. gyventojų turinčiame Norilske žmonės nei slepia, nei daug kalba apie savo kilmę.
„Manau, kad yra tam tikra grupė žmonių, kurie visuomet jaus kaltę. Tačiau dauguma žmonių sako, kad tai ne mano kaltė, tai neturi nieko bendro su manimi“, – sakė N. Kandrušina.
Norilsko muziejuje eksponuojama nauja paroda apie koncentracijos stovyklas. O Šmito kalno papėdėje, kur 1957 metais miesto valdžia buldozeriais sulygino J. Stalino aukų masinius kapus, neseniai už privačias lėšas buvo pastatyta koplyčia.
Netoliese stovi Baltijos šalių pastatyti mirusiems atminti skirti trys mediniai kryžiai.
Norilskas nebuvo mirties stovykla, tačiau ji karaliavo. Mirtis buvo varginantis prastos mitybos, persidirbimo, brutalios disciplinos ir šalčio šalutinis produktas. Tačiau palyginimas su nacių koncentracijos stovyklų aukomis yra neišvengiamas.
Norilsko stovyklų vietoje dabar yra pramoninė zona. Pramoniniai objektai leidžia į arktinį orą dūmus šalia kapų žmonių, kurie jas statė. O sunkvežimiai važinėja per jų kaulus.
Vargiai kas primena ir apie stovyklą, kur 1953 metais po J. Stalino mirties 35 tūkst. politinių kalinių nusprendė nepaklusti valdžiai. Tai buvo drąsus, bet pasmerktas mėginimas.
Liepos 7 d., po to, kai moterys atsisakė visą mėnesį dirbti ir paskelbė savaitės trukmės bado streiką, valdžia ant sargybos bokštų pastatė kulkosvaidžius. 3 tūkst. kalinių moterų išėjo iš savo barakų ir demonstruodamos panieką valdžiai ėmė kasti sau kapus.
Užuot pradėję šaudyti, valdžios atstovai paleido į moteris karšto vandens patrankas ir mėtė į jas plytas, mušė lazdomis. Jos pabėgo į tundrą, tačiau ten jas pasitiko daugiau karių.
G. Skopjuk buvo paleista 1954 metais. Tačiau jai dar penkerius metus nebuvo leista išvykti iš Norilsko ir iki 1965 metų nebuvo išduotas neribotas vidinis pasas, kuris leistų jai grįžti namo netoli Lucko.
Tačiau tuomet ji ištekėjo, o jos senieji namai tapo kolūkio dalimi.
Todėl ji nusprendė likti Norilske ir tikėjosi išėjusi į pensiją grįžti į Ukrainą. Tačiau dabar, kai namų Ukrainoje nėra, o jos butas Norilske yra praktiškai bevertis, ji yra įstrigusi.
„Tikėjausi, kad situacija pasikeis ir jie pakvies mus, ukrainiečius, namo ir duos mums kažkur gyventi. Tačiau iki šiol to neįvyko“, – pagailestauja moteris.