Arčiausiai Oimiakono esančiame Jakutsko mieste gyvena maždaug 300 tūkst. gyventojų, rašoma portale „Business Insider“. Žiemą temperatūra čia nukrenta vidutiniškai iki –34,4 °C.
Oimiakone ir Jakutske lankęsis nuotykių nebijantis fotografas Amosas Chapple‘as tikina, kad nepaisant atšiaurių klimato sąlygų, mieste įsikūrę žmonės tiesiog nuostabūs – draugiški, noriai bendraujantys, be to, mėgstantys puošniai apsirengti.
Kaip gi vietiniai susidoroja su kaulus stingdančiu šalčiu? Pasak A. Chapple‘o, jie tikrai neapsieina be rusiškos „arbatos“ – taip, pasirodo, vadina elementariausią degtinę.
Pats fotografas iš pradžių buvo apsistojęs nedideliame Jakutske įsikūrusiame viešbutuke, bet kai susipažino su miesto gyventojais, ne vienas jam pasiūlė paviešėti savo namuose.
„Atsidėkodamas bent gamindavau valgį“, – pasakojo A. Chapple‘as. Vis dėlto jis negalėjo nepripažinti, kad patiekalas su kukurūzų traškučiais Sibiro platybėse – tikrai ne menkas iššūkis.
Prekyba deimantais, anot A. Chapple‘o, leido sukurti Jakutske daugialypę, bet gana stabilią ekonomiką. Šaltojo karo pasekmės šiose teritorijose juntamos gerokai mažiau nei kitose šalies vietose. Taip yra todėl, kad etniniai jakutai yra atviresni kitataučiams – labiau kosmopolitiški – nei rusai, be to, jų nekankina įžeista savimeilė dėl buvusios sovietų imperijos žlugimo.
Jakutskas – tai tarsi Oimiakono prieangis, savotiška preliudija prieš įžengiant į šalčiausią nuolatos apgyvendintą pasaulio vietovę. Iki jos iš miesto dvi dienos kelio. Jis veda pro atšiauriai ir monotoniškai atrodančias platybes.
Kai temperatūra tokia žema, norint vairuoti automobilį, tenka rūpintis, kad jis visada būtų užvestas, todėl pakelės degalinės dirba ištisą parą. „Atokių regione veikiančių degalinių darbuotojai po dvi savaites dirba, o tada dvi savaites ilsisi“, – paaiškino A. Chapple‘as.
Porą dienų A. Chapple‘ui teko praleisti miniatiūriniuose, tarsi nuo civilizacijos atkirstuose svečių namuose, vadinamuose Kubos kavine. Užeiga stovi visiškai prie kelio, įšalo kaustomos dykros vidury. Ten apsistojęs jis gelbėjosi elnienos sriuba ir karšta arbata, kol pagaliau atvažiavo automobilis, kuriuo pavyko pasiekti kelionės tikslą.
„Mane pavėžėjusius žmones galėčiau pavadinti ir draugiškai svetingais, ir keistai grėsmingais. Kol patekau į Oimiakoną, kartu su jų šeima teko vaišintis užšaldytu arklių krauju ir makaronais“, – dalijosi įspūdžiais A. Chapple‘as.
Prie įvažiavimo į miestą stovi komunistinę erą menantis paminklas su rekordinio šioje vietoje užfiksuoto šalčio simboliu – 71,2 °C žemiau nulio rodančiu termometru. Ant paminklo puikuojasi užrašas „Oimiakonas – šalčio polius“.
Apskritai temperatūra žiemą čia vidutiniškai nukrenta iki –50 °C. Miesto pavadinimas, kad ir keista, Sibire gyvenančių evenų kalba reiškia „neužšalęs vanduo“. Manoma, kad tai nuoroda į karštąsias versmes, prie kurių rinkdavosi elnius genantys piemenys.
Patekęs į miestą A. Chapple‘as buvo šokiruotas staigaus ir ypač smarkaus šalčio poveikio. „Fiziškai jutau, kai šaltis kausto kojas, o seilės kartkartėmis sušaldavo į lūpas badančias ledo adatas“, – prisimena A. Chapple‘as. Sunku nepripažinti, kad po ištisos tokiomis sąlygomis praleistos dienos pasijunti be galo išsekintas.
Naudotis fotoaparatu buvo ypač nelengva. „Iškvepiamas oras buvo tirštas tarsi cigaro dūmas, todėl, kol sufokusuodavau vaizdą, turėdavau sulaikyti kvėpavimą“, – pasakoja A. Chapple‘as. Po kurio laiko tapdavo sunku reguliuoti objektyvą, nes šaltis tolydžio trikdė mechanizmų veikimą.
Žemę šioje teritorijoje kausto amžinas įšalas, todėl apie vamzdžiais į kaimo namus tiekiamą vandenį galima nė nesvajoti. Dėl šios priežasties tenka naudotis kiemuose įrengtomis išvietėmis. Kelionė iš namo iki tualeto – galima sakyti, ekstremalių pojūčių teikianti patirtis.
A. Chapple‘as neslepia tikėjęsis, kad kaimiečiai veržte veršis susipažinti su atvykėliu. Deja, sutikti žmogų čia apskritai pasirodė sudėtinga. „Vieninteliai lauke matyti žmonės arba skubinosi iš vieno namo į kitą, pirštinėtomis rankomis užsidengę veidus, arba buvo visiškai girti ir tiesiog rizikavo pakliūti į bėdą“, – pasakojo fotografas portalui „Business Insider“.
Kadangi žemė čia tiek įšalusi, kad užsiauginti daržovių nėra jokių galimybių, Oimiakono gyventojai verčiasi gyvulininkyste arba dirba prie savivaldybės projektų, pavyzdžiui, šilumą gaminančiose jėgainėse. Toks gyvenimo būdas, žinoma, turi įtakos ir jų mitybai. Didžiausią oimiakoniečių raciono dalį sudaro šaldyta žalia žuvis, pavyzdžiui, lašiša arba kokios nors baltamėsės žuvys. Pasitaiko ir arklių kepenų. Visgi dažniausiai čia verdama sriuba su mėsa.
Miestelio gyventojai – etniniai jakutai – tampriai susigyvenę su savo aplinka ir tradicijomis. A. Chapple‘as tvirtina, kad gyvenimo eiga ten iš esmės nesiskiria nuo bet kurioje kitoje vietoje gyvenančių žmonių kasdienybės. Skirtumas tik tas, kad nuolat tenka žvilgčioti į termometrą. Kai temperatūra nukrenta žemiau –50 °C, viskas tarsi sustoja.
Nors skamba neįtikėtinai, ir į šias vietoves kasmet ateina vasara, o tada temperatūra tikrai gerokai pakyla. Vietinis karščio rekordas – 35,5 °C. Vis dėlto vasaros mėnesiai čia ganėtinai trumpi, tad dėl ypač ilgai tvyrančių šalčių susidaro įspūdis, kad žiema trunka ištisą amžinybę.
