„Šaltasis karas 2“ taps dar šaltesnis, prognozuoja rusų žurnalistas ir apžvalgininkas Konstantinas Egertas, kurį cituoja „Deutsche Welle“.
Aleksejaus Navalno iškilimas į federalinį lygį yra pagrindinis pastarųjų metų Rusijos vidaus politikos įvykis. Naftos kainų augimas palaikė ekonomiką, sumažėjo infliacija, tačiau iš esmės 2017 metai, kalbant apie užsienio investicijas Rusijoje, buvo prasti.
Tai reiškia, kad palaikyti dabartinį pragyvenimo lygį Kremliui sekasi, tačiau jis sunkiai gali pateikti kokią nors ateities viziją.
2017 metų išvada: Basharas al-Assadas išgelbėtas
Kalbant apie užsienio politiką, Europos Sąjunga iš esmės atlaikė „Brexit“ ir daugiau ar mažiau išgyveno pabėgėlių antplūdį. Maskvos sąjungininkė – Marine Le Pen – patyrė nesėkmę Prancūzijos prezidento rinkimuose. V. Putinui simpatizavusi „Alternatyva Vokietijai“ iš tiesų užėmė trečią vieną rinkimuose į Vokietijos Bundestagą.
Tačiau paaiškėjo, kad šią partiją labiau domina kova už vokišką tapatybę, o ne Ukraina ir sankcijos. To ir reikėjo tikėtis. Naudotis Rusijos informacine parama rinkimų kampanijos metų yra viena, o dirbti politinį darbą po rinkimų yra jau visai kitas dalykas.
Ir tai pasakytina ne tik kalbant apie „Alternatyvą Vokietijai“, bet apie daugumą tariamų V. Putino draugų Europoje.
Didžiausia Kremliaus nesėkme tapo projektas „Paremkime Trumpą kovoje prieš Hillary“. Kremliaus internetiniai įsilaužėliai ir jų užsieninė agentūra Juliano Assange‘o asmenyje taip įžūliai „vaikštinėjo po bufetą“, kad patraukė FTB, CŽV, Nacionalinio saugumo agentūros ir JAV Kongreso dėmesį.
Be to, etatiniai analitikai, aptarnaujantys Kremlių, pasirodo, jokiais būdais negali prilygti analitikams, kurie kažkada aptarnavo sovietinės Komunistų partijos centrinio komiteto politinį biurą.
Reikėjo gi taip prašauti pro šalį vertinant D. Trumpo šūkį „Pirmiausia Amerika“ ir naujojo JAV prezidento polinkį skirti į aukščiausius administracijos postus kariuomenės generolus! Pasirodo, dabartiniai Baltieji rūmai yra dar labiau linkę imtis vienašališkų veiksmų nei George‘o Busho jaunesniojo administracija.
Ir tik Artimuosiuose Rytuose, o konkrečiau – Sirijoje, V. Putinas galėjo paskelbti apie pergalę ir karių išvedimą, nors tiek pirmas, tiek ir antras teiginys kelia tam tikrų abejonių. Kaip ten bebūtų, nepaisant to, kad Sirijos, kaip vienos valstybės, daugiau nebėra, Basharą al-Assadą Maskvai pavyko išgelbėti.
Kas nutiks A. Navalnui?
Šiais metais mes pamatysime 2017-ųjų metų tendencijų tąsą. Rusijos viduje pagrindine Kremliaus problema išliks A. Navalnas. Kol kas valdžios strategija jo atžvilgiu buvo laukti. Paėmusi įkaitu šio politiko brolį, valdžia laukia, kol A. Navalnas praras „naujovės žavesį“ ir jo raginimai liausis įkvėpinėję šalininkus.
Tiesa, visoje Rusijoje sausį planuojama akcija boikotuoti rinkimus veikiausiai bus palaikyta „ekstremizmu“ su visomis pasekmėmis ir liūdnai pagarsėjusio 282-ojo Baudžiamojo kodekso straipsnio pritaikymu.
Prezidento administracijai bet kokia pastanga sumažinti rinkėjų aktyvumą per rinkimus yra didžiausias nusikaltimas.
Juk visuomenės susidomėjimo rinkimais, kurių baigtis jau iš anksto yra žinoma, sumažėjimas šiandien yra pagrindinė Rusijos valdančiosios klasės ir asmeniškai prezidento problema.
Paskutinė V. Putino prezidento kadencija (nereikėtų jos painioti su jo pasitraukimu iš valdžios struktūrų, nes apie tai negali būti nė kalbos) turi būti maksimaliai legitimi, o mažas rinkėjų aktyvumas mažina legitimumą.
„Baiminuosi, kad Kremlius nuspręs „nubausti“ A. Navalną už mėginimą pakenkti režimo ir „pirmojo asmens“ legitimumui, nors taip jis ir taptų politiniu kaliniu Rusijoje numeris vienas su visomis pasekmėmis – Sacharovo ir kitomis premijomis, galbūt nominavimu Nobelio premijai ir cikliniu tarptautinės visuomenės ir užsienio lyderių „susirūpinimu“ Aleksejaus likimu“, – rašo K. Egertas.
Savaime suprantama, šiais metais Rusijoje reikėtų tikėtis tolesnio išvažiavimo į užsienį ribojimo, spaudimo nevyriausybinėms organizacijoms bei naujų reikalavimų interneto tiekėjams.
Tačiau ko Kremlius, K. Egerto nuomone, nedarys: neblokuos „Facebook“ ir „Twitter“, nes dėl normalių rinkimų mechanizmų stokos tai yra Rusijos valdžios turimi visuomenės nuomonės informavimo įrankiai.
Nyderlandų tyrėjai ir Kremliaus įniršis
Trys artimiausių mėnesių įvykiai apibrėš Kremliaus tarptautinę politiką. Tai tikėtinos naujos JAV administracijos įvestos sankcijos Rusijos fiziniams ir juridiniams asmenims, kurias vasarį pasiūlys Kongresas, amerikietiškos ginkluotės tiekimo Ukrainai pradžia ir 2014 metų liepą virš Rytų Ukrainos numušto Malaizijos aviakompanijai priklausiusio keleivinio lėktuvo katastrofos tyrimo išvadų paskelbimas Nyderlanduose.
Pastarasis laukiamas įvykis gali tapti svarbesnis už pirmuosius du. Tuo atveju, jeigu Maskva bus pripažinta politiškai ir moraliai atsakinga už civilinio lėktuvo numušimą ir beveik trijų šimtų žmonių žūtį, tai bus rimtas smūgis Rusijos reputacijai ir tai iki pavojingos ribos padidins įtampą Rusijos ir Vakarų santykiuose.
Priešingai nei sakoma, Maskva labai jautriai reaguoja į prestižo klausimus.
Šiais metais Rusijos režimas padarys viską, kad pademonstruotų: „Mes nieko nebijome!“ Pirmiausia, labai tikėtina karinių veiksmų pradžia Libijoje. Jeigu Egiptas per artimiausius mėnesius pasirašys su Rusija susitarimą dėl teisės naudotis aviacijos bazėmis, tuomet rimtai bus pradėta ruoštis palaikyti Libijos karo lauko vadą Chalifą Haftarą, į kurį Maskva deda daug vilčių.
Maskva nepaliks vadinamųjų „Luhansko ir Donecko liaudies respublikų“
Antra, V. Putinas nelepins Ukrainos „dėmesiu“. Po neišvengiamo dialogo tarp specialiųjų Amerikos ir Rusijos atstovų Ukrainai Kurto Volkerio ir Vladislavo Surkovo žlugimo ir amerikietiškos ginkluotės Ukrainai tiekimo pradžios Maskva mažų mažiausiai imsis naujų veiksmų dėl tolesnio Luhansko ir Donecko „liaudies respublikų“ „šliaužiančio“ pripažinimo (nors oficialaus diplomatinio pripažinimo nebus).
Be to, prieš parlamento ir prezidento rinkimų Ukrainoje kampanijas 2019 metais Maskva padarys viską, kad prastumtų ten savo interesus ir sukeltų politinį chaosą. Veikiausiai visos viltys vėl bus sudėtos į Juliją Tymošenko (Kremlius, kalbant apie jo simpatijas, yra konservatyvus).
„Galiausiai manau, kad V. Putinas gali oficialiai pasitraukti iš dar Sovietų Sąjungos ir JAV 1987 metais pasirašytos sutarties dėl mažo ir vidutinio nuotolio raketų“, – K. Egertas.
Amerikiečiams neišvengiamai atnaujinant savo branduolinius pajėgumus, kaip žadėjo D. Trumpas, V. Putinas mano, kad mažai praras atsisakęs Michailo Gorbačiovo ir Ronaldo Reagano pasirašyto dokumento, tačiau gerokai pakils savo šalininkų Rusijoje akyse.
Todėl 2018 metų gruodį bus dar šaltesnės „Šaltojo karo 2“ sąlygos, nei yra sausį.