Šį mėnesį Šri Lanka, nepajėgianti Kinijai grąžinti didelės skolos, oficialiai perdavė strategiškai svarbioje vietoje įsikūrusį uostą Azijos gigantui. Tai buvo didelis laimikis Kinijos įgyvendinamai „Juostos ir kelio“ iniciatyvai, kurią šalies vadovas Xi Jinpingas vadina „amžiaus projektu“; be to, tai įrodymas, kokia efektyvi gali būti Kinijos skolų diplomatija.
Kitaip nei Tarptautinio valiutos fondo ar Pasaulio banko teikiamas finansavimas, Kinijos paskolos yra užtikrintos strategiškai svarbiais ir ilgalaikę vertę turinčiais ištekliais (net jei jie trumpalaikėje perspektyvoje komerciškai nėra pelningi). Pavyzdžiui, Hambantotos uoste susikerta Indijos vandenyno prekybos keliai, jungiantys Europą, Afriką ir Artimuosius Rytus su Azija. Už skurdesnėms valstybėms taip reikalingą finansavimą ir statomą infrastruktūrą Kinija reikalauja palankių sąlygų naudotis tų šalių turtu ir ištekliais – nuo mineralinių išteklių iki uostų.
Be to, kaip aiškiai rodo Šri Lankos patirtis, Kinijos finansavimas gali supančioti šalis „partneres“. Kinija siūlo ne dotacijas ar lengvatines paskolas – ji teikia dideles paskolas projektams su rinkos palūkanomis, neužtikrindama jokio skaidrumo, jau nekalbant apie poveikio aplinkai ar socialinio poveikio vertinimą. Kaip neseniai pareiškė JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas, įgyvendindama „Juostos ir kelio“ iniciatyvą Kinija siekia nustatyti savo taisykles ir normas.
Siekdama dar labiau sustiprinti savo pozicijas, Kinija skatina šalies įmones kitose šalyse įsigyti strateginius uostus, kai tik tai įmanoma. Viduržemio jūros uostas Pirėjas, kurį viena Kinijos įmonė įsigijo už 436 mln. dol. iš finansinių išteklių stokojančios Graikijos, taps „Juostos ir kelio“ iniciatyvos vartais į Europą.
Taip panaudodama savo finansinę galia, Kinija siekia nušauti du zuikius vienu šūviu. Pirma, ji nori spręsti perteklinių šalies pajėgumų klausimą skatindama eksportą. Antra, ji tikisi plėtoti savo strateginius interesus, be kita ko, plėsti savo diplomatinę įtaką, užsitikrinti gamtos išteklių, skatinti savo valiutos naudojimą tarptautiniu mastu ir įgyti santykinį pranašumą prieš kitas didžiąsias valstybes.
Mažų mažiausiai ironiška, kad dabar Kinija užima agresyvią poziciją ir giriasi perimanti Hambantotos uostą. Santykiuose su mažesnėmis šalimis, tokiomis kaip Šri Lanka, Kinija taiko tokią pat praktiką, kokia jos atžvilgiu buvo taikoma Europos kolonijiniu laikotarpiu, kuris prasidėjo nuo 1839–1860 m. Opiumo karų ir baigėsi 1949 m., kai komunistai perėmė šalies valdymą. Tą laikotarpį Kinija iki šiol su kartėliu vadina „pažeminimo amžiumi“.
Honkongo susigrąžinimą 1997 m. po daugiau kaip šimto metų Didžiosios Britanijos valdymo Kinija apibūdino kaip istorinio teisingumo atkūrimą. Tačiau, kaip rodo Hambantotos uosto pavyzdys, pati Kinija dabar imasi sudarinėti neokolonijinius susitarimus, kurie primena Honkongo istoriją. Atrodo, kad Xi Jinpingo pažadas „iš esmės atnaujinti Kiniją“ yra glaudžiai susijęs su pretenzijomis į mažesnių valstybių suverenumą.
Anot B. Chellaney, lygiai kaip Europos imperinės galybės, kurios taikė „kanonierių diplomatiją“, kad atvertų naujas rinkas ir suformuotų kolonijinius įtakos centrus, Kinija taiko skolinimo politiką, kad, neiššaudama nė šūvio, kitoms valstybėms primestų savo valią. Kaip opiumas, kurį į Kiniją eksportavo britai, dabar pačios Kinijos lengvai siūlomos paskolos gali paskatinti kitų šalių priklausomybę. O kadangi Kinija savo projektus renkasi pagal jų ilgalaikę strateginę vertę, tokių projektų atnešamo trumpalaikio pelno gali nepakakti, kad šalys sugebėtų grąžinti skolas. Tai Kinijai suteikia papildomų svertų, kuriais ji naudojasi, pavyzdžiui, kad priverstų skolininkus už skolą atsilyginti turtu. Taip vis daugiau šalių patenka į Kinijos, siekiančios plėsti savo įtaką pasaulyje, skolų spąstus.
Netgi 99 metų Hambantotos uosto nuomos sąlygos primena tas, kurios buvo taikomos siekiant priversti Kiniją savo uostus išnuomoti Vakarų kolonijinėms valstybėms. Didžioji Britanija Naująsias teritorijas 1898 m. iš Kinijos išsinuomojo 99 metams. Tačiau 99 metų laikotarpis buvo nustatytas tik tam, kad tuometinė Kinijos valdančioji dinastija galėtų išsaugoti orumą; iš tiesų buvo manoma, kad tos teritorijos įsigyjamos visam laikui.
Dabar pati Kinija taiko imperinę 99 metų nuomos politiką kitoms šalims. Į šią vasarą Kinijos sudarytą Hambantotos nuomos susitarimą įtrauktas pažadas, kad Kinija nurašys 1,1 mlrd. Šri Lankos skolos. 2015 m. Kinijos įmonė už 388 mln. dol. 99 metams išsinuomojo giluminį Australijos Darvino uostą, kuriame yra dislokuota 1 000 JAV jūrų pėstininkų.
Panašiai Kinija suteikė milijardus dolerių paskolų smarkiai prasiskolinusiam Džibučiui, o po to šioje mažoje, tačiau strategiškai svarbioje Afrikos šalyje Kinija įsteigė pirmąją užjūrio bazę, kurią įkūrė vos už keleto kilometrų nuo vienintelės nuolatinės JAV karinės bazės Afrikoje. Susidūręs su skolų krize, Džibutis neturėjo kitos išeities kaip išnuomoti žemę Kinijai už 20 mln. dol. per metus. Be to, Kinija pasinaudojo savo įtaka Turkmėnijai, kad sau palankiomis sąlygomis užsitikrintų gamtinių dujų tiekimą vamzdynu.
Keletas kitų šalių, nuo Argentinos iki Namibijos ir Laoso, pateko į Kinijos skolų spąstus ir dabar yra priverstos priimti sunkius sprendimus, kad išvengtų bankroto. Kinijai prasiskolinusios Kenijos judriajam Mombasos uostui, kuris yra vartai į Rytų Afriką, gresia Hambantotos likimas.
Šios patirtys turėtų būti įspėjimas, kad „Juostos ir kelio“ iniciatyva iš esmės yra imperinis projektas, kuriuo siekiama sukurti mitinę Vidurio karalystę. Valstybės, kurios patenka į Kinijos skolų žabangas, rizikuoja netekti tiek savo vertingiausių gamtos išteklių, tiek paties suverenumo. Po naujosios imperinės gigantės aksomine pirštine paslėptas geležinis kumštis, kuris gali būti panaudojamas išspausti gyvybinius syvus iš mažesnių šalių.