10. Baisiausia pasaulyje branduolinė katastrofa (tuo metu)

Jeigu reikėtų įvardinti didžiausias branduolines katastrofas istorijoje, dauguma skaitytojų greičiausiai paminėtų Černobylį ir Fukušimą. Kur kas mažiau žmonių žinotų apie trečią, Kištymo katastrofą, įvykusią 1957 metais.

Panašiai kaip ir su Černobyliu, pagrindinė tragedijos priežastis buvo labai labai blogi sprendimai – jeigu kalbėtume konkrečiai, aušinimo sistema branduolinėms atliekoms buvo įdiegta tokia, kokios buvo neįmanoma pataisyti.

Kai iš vieno atominės elektrinės rezervuaro ėmė sunktis aušinimo skystis, operatoriai jį tiesiog išjungė ir šitaip paliko metams. Temperatūra rezervuare išaugo virš 350 laipsnių Celsijaus, tai galiausiai sukėlė sprogimą. Jis buvo toks galingas, kad į orą buvo išmestas net 160 tonų sveriantis betoninis dangtis.

Radioaktyvūs teršalai išplito 20 tūkst. kv. km plote. Iš savo namų buvo evakuoti 11 tūkst. žmonių, o 270 tūkst. buvo paveikti radiacijos.

Tik 1976 metais emigrantas iš Sovietų Sąjungos užsiminė apie šią katastrofą Vakarų visuomenei. JAV Centrinė Žvalgybos Agentūra žinojo apie šią tragediją dar anksčiau, tačiau bijodama Amerikos žmonių priešiškumo branduolinei industrijai, nuvertino incidento rimtumą.

Tragedijos detalės tapo viešos tik 1989 metais, praėjus trims metams po Černobylio atominės elektrinės katastrofos.

9. Mėnulio programa

1961 metų gegužę, JAV prezidentas Johnas F. Kennedy paskelbė, kad JAV dešimtmečio pabaigoje turi ambicijų išlaipinti žmogų mėnulyje. Iki to laiko kosmoso tyrinėjimo lyderiai buvo sovietai, į orbitą išsiuntę pirmą objektą, pirmą gyvūną ir galiausiai – pirmą žmogų.

Tačiau 1969 metais Neilas Armstrongas tapo pirmuoju žmogumi, išsilaipinusiu mėnulyje, tokiu būdu nugalėdamas sovietus šiose lenktynėse. Tačiau svarbi detalė yra tai, kad sovietai niekada oficialiai tose lenktynėse kaip ir nedalyvavo – jie iki pat 1990 metų neigė, kad vysto mėnulio programą. Tokia buvo politika: išlaikyti bet kokią kosminę programą paslaptyje, kol ji nebus sėkmingai įgyvendinta.

Tačiau sovietai buvo priversti 1981 metų rugpjūtį iš dalies tai pripažinti, kai sovietų palydovas, žinomas kaip „Kosmos 434“, paleistas 1971 metais, turėjo sugrįžti į Žemės atmosferą virš Australijos. Tuometinė Australijos valdžia, susirūpinusi, kad jame gali būti branduolinių medžiagų, buvo patikinta SSRS užsienio reikalų ministerijos, kad palydovas buvo eksperimentinė mėnulio kabina. Kiti programos aspektai, įskaitant bandomuosius paleidimus, buvo nuslėpti.

Mėnulio kostiumų bandymai per kosminių laivų susijungimą 1969 metais buvo apibūdinti kaip kosminės stoties kūrimo dalis. Tada sovietai dar sykį pakartojo, kad neturi planų nukeliauti į mėnulį.

8. Daug meno

XX a. 10 deš. Vakarų žurnalistams ir diplomatams buvo pristatytas muziejus, paslėptas nutolusiame uzbekų mieste Nukuse. Tame muziejuje buvo šimtai meno kūrinių iš stalinistinio režimo pradžios laikotarpio, kai tapytojai buvo verčiami kurti darbus, suderinamus su komunistų partijos idealais.

„Dekadentinis buržuazinis menas“ davė pradžią gamykliniams paveikslams, ir didžioji dalis to meto kūrybos būtų tiesiog pamiršta ir pamesta, jeigu ne Igorio Savickio, apsėsto kolekcionieriaus, darbas.
I. Savickis įtikino menininkus ir jų šeimas patikėti jam savo darbus. Jis tai darė Nukuse, mieste, apsuptame dykumų.

Tai unikali vieta, kuri buvo paslėpta ne tik nuo išorinio pasaulio, bet ir nuo žiauraus režimo, kuris tuo metu ją supo. Nors kyla klausimas, kiek išlikęs menas yra svarbus, tačiau istorija apie dešimtmečius slepiamus kūrinius paslaptis itin mėgstančių žmonių panosėje, yra neabejotinai savaime vertinga.

7. Kosmonauto mirtis

Vieno kosmonauto istorija yra itin tragiška – sovietai ištrynė iš istorijos pirmąjį kosmonautą, mirusį ruošiantis skristi į kosmosą. Valentinas Bondarenko žuvo per pratybas 1961 metų kovą. Vakarai nežinojo apie jo egzistavimą iki 1982 metų.

Per pratybas simuliatoriuje V. Bondarenko padarė fatališką klaidą. Nusiėmęs medicininį jutiklį ir nuvalęs savo odą alkoholiu, jis numetė vatos gabalėlį ant viryklės, kurią naudojo arbatai ruošti, ir užsidegė.

Kai kosmonautas bandė užgesinti jį rankove, deguonies prisotinta atmosfera lėmė, kad jo paprastai ugniai atsparūs drabužiai užsidegė. Atidaryti duris užtruko kelias minutes, iki to laiko jis patyrė trečiojo laipsnio nudegimus visur, išskyrus padus, kurie buvo vienintelė vieta jo kūne, kur gydytojai galėjo rasti kraujagysles.

V. Bondarenkos oda, plaukai, net akys buvo sudegusios. Jis sužnabždėjo: „per daug skausmo... padarykite ką nors... kad panaikintumėte skausmą“. Jis mirė po šešiolikos valandų. Taigi jo egzistavimo neigimas tam, kad būtų išvengta blogų kalbų – tikrai nesuprantamas elgesys.

Beje, įdomi detalė apie V. Bondarenko - jis tarnavo Kauno dalinyje.

6. Vienas baisiausių badmečių istorijoje

XX a. 4 deš. pradžioje daug katastrofiškų sovietų sprendimų – ir sąmoningų, ir ne – lėmė kelių milijonų žmonių mirtį. Tokį dalyką, manytume, yra sunku nuslėpti nuo išorinio pasaulio. Tačiau Stalinui ir jo kompanijai pasisekė, nes daugelis išoriniame pasaulyje tuo metu svyravo tarp sąmoningo „nežinojimo“ ir neigimo. „The New York Times“, kaip ir kita JAV žiniasklaida, baisų badą nuvertino ir neskyrė jam pakankamai dėmesio.

Stalinas organizavo kelis kruopščiai paruoštus įtakingų užsieniečių turus: parduotuvės buvo pilnos maisto, tačiau bet kas, kas artindavosi prie parduotuvės, buvo areštuojamas; gatvės buvo kruopščiai išvalytos; o visi paprasti žmonės buvo pakeisti komunistų partijos nariais.

H. G. Wellsas Anglijoje ir George‘as Bernardas Shaw Airijoje papasakojo visiems, kad bado „gandai“ yra nepagrįsti. Į Ukrainą nuvyko ir tuometinis Prancūzijos ministras pirmininkas Edouardas Herriotas ir apibūdino šią šalį kaip „sodą, kuriame viskas žydi“.

Nors badmetis, kurį ukrainiečiai vadina Holodomoru, nusinešė tikrai labai daug gyvybių, tik neseniai jis buvo pripažintas nusikaltimu žmonijai.

5. Ekranoplanas

1966 metais amerikiečių šnipas padarė nuotrauką objekto, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo nebaigtas statyti rusų ekranoplanas. Lėktuvas turėjo būti didesnis nei bet kuris lėktuvas, kurį turėjo JAV. Jis buvo toks didelis, kad ekspertų skaičiavimais jis vargiai galėtų skraidyti. Kas buvo keista, jo varikliai buvo įmontuoti gerokai priešais sparnus.

„Kaspijos jūros monstras“, kaip jis vėliau buvo pramintas, buvo ekranoplanas – kažkas tarp lėktuvo ir laivo, sukurtas skristi tik nedidelį atstumą virš vandens iki sausumos. Tie, kurie apie šį kūrinį žinojo, negalėjo minėti net jo pavadinimo, nepaisant to, kad sovietai šiam projektui skyrė tiek pinigų, kiek reikėjo.

Be abejo, manyta, kad šie specialūs lėktuvai gali tikrai pasitarnauti. Jie galėjo transportuoti šimtus karių ar keletą tankų, sklęsdami kelių metrų atstumu virš jūros paviršiaus buvo nepagaunami radarams, jų greitis buvo apie 400 km per valandą.

Jis taupo kurą geriau nei šiuolaikiniai transportiniai lėktuvai, gali būti kur kas didesnis ir atrodo tiesiog epiškai. Rusai netgi pastatė 2,5 karto už „Boeing 747“ didesnį ekranoplaną, varomą aštuonių reaktyvinių variklių, su šešiais branduolinių galvučių paleidimo įrenginiais ant stogo.

4. Baisiausia raketos katastrofa istorijoje

Sovietų atmestinis požiūris į sveikatą ir saugą neapsiribojo tik radioaktyviomis atliekomis. 1960 metų spalį jie ruošėsi naujos, itin slaptos raketos R-16 paleidimui.

Naują degalų tipą naudojanti raketa buvo patalpoje, kurioje sėdėjo daug technikos ekspertų. Iš raketos pradėjo sunktis azoto rūgštis, ir tuo metu, be abejo, protingiausia būtų buvę evakuoti visus žmones kaip tik įmanoma greičiau.

Tačiau projekto vadovas, Mitrofanas Nedelinas, vietoj to nurodė darbuotojams pabandyti sutaisyti raketą. Kai nugriaudėjo neišvengiamas sprogimas, visas tuo metu dirbęs personalas žuvo akimirksniu. Ugnies kamuoliai buvo tokie karšti, kad išlydė asfaltą – daugelis, kurie bandė pabėgti, užstrigo degute ir sudegė gyvi. Žuvo daugiau nei šimtas žmonių.

Mitrofanas Nedelinas

Tai yra viena didžiausių raketų katastrofų istorijoje. Sovietų propagandos mašina įsitraukė į veiksmą. Buvo pranešta, kad M. Nedelinas žuvo lėktuvo katastrofoje. Pranešimai apie didžiulį sprogimą tapo gandais, apskriejusiais visą SSRS.

Tik 1989 metais pasirodė pirmasis oficialus pranešimas. Šiandien katastrofos vietoje stovi obeliskas žuvusiųjų garbei, tačiau ne M. Nedelinui. Nors jis vis dar oficialiai laikomas didvyriu, netoli tragedijos vietos gyvenantys žmonės prisimena jį su kur kas mažesne pagarba kaip žmogų, kuris yra atsakingas už šimto žmonių žūtį.

3. Raupų protrūkis

1948 metais Sovietų sąjunga įkūrė itin slaptų biologinių ginklų laboratoriją vienoje saloje Aralo jūroje, kurioje juodligė ir buboninis maras buvo verčiami ginklais.

Jie taip pat išvystė raupų ginklus ir 1971 metais atliko lauko testą. Reikalai pasisuko tikėtina linkme – ginklas, sukurtas sukelti raupų protrūkį aktyvuojant lauke, panaudotas lauke iš tiesų sukėlė raupų protrūkį. Susirgo dešimt žmonių, trys iš jų mirė. Šimtai buvo patalpinti į karantiną, 50 tūkst. gyvenančių aplink buvo paskiepyti.

Šis incidentas tapo žinomas plačiajai auditorijai tik 2002 metais. Protrūkis buvo suvaldytas efektyviai, tačiau nepaisant incidento dydžio ir paplitimo dokumentacijos, Maskva niekada nepripažino, kad toks įvykis buvo.

2. Dešimtys miestų

Pietų Rusijoje yra miestas, kurio nėra žemėlapiuose. Nėra autobusų, stojančių čia, nėra jokių kelio ženklų, vedančių čia. Jo pašto adresas buvo nurodytas kaip Čeliabinskas-65, nors Čeliabinskas yra nutolęs nuo jo beveik per 80 km.

Šio miesto pavadinimas – Oziorskas, ir nepaisant to, kad jame gyvena dešimtys tūkstančių žmonių, jo egzistavimas iki 1986 metų buvo nežinomas net rusams.

Toks slaptumas buvo dėl to, kad ten buvo įkurta branduolinio kuro perdirbimo gamykla. Ši konkreti gamykla sprogo 1957 metais, bet dėl jos lokacijos slaptumo tragedija buvo pavadinta kito miesto, esančio už 11 km, vardu. Tai buvo Kištymas.

Oziorskas buvo vienas iš dešimčių SSRS slaptų miestų. 42 miestai jau yra žinomi, bet dar maždaug 50, kaip įtariama, Rusija vis dar slepia. Šių miestų gyventojams buvo suteikiamas geresnis maistas, mokyklos ir gėrybės nei likusiai šaliai.

Tie, kurie ten gyvena, vis dar tvirtai laikosi savo izoliacijos; tie laimingieji užsieniečiai, kuriems leidžiama apsilankyti šiuose miestuose, dažniausiai visą laiką būna lydimi apsaugos. Atvirame ir globaliame pasaulyje daug kas renkasi išvažiuoti iš uždarų miestų, ir turėtų egzistuoti riba, kiek jie gali likti izoliuoti. Visgi daug šių miestų vis dar atlieka savo funkciją.

1. Katynės žudynės

1940 metais sovietai nužudė daugiau nei 22 tūkst. sugautų lenkų kalinių ir užkasė juos masinėse kapavietėse. Jie oficialiai apkaltino nacius ir savo kaltės nepripažino iki pat 1990 metų.

Taigi nieko naujo, tačiau ši paslaptis užėmė pirmąją vietą ne dėl sovietų klastos, o dėl JAV ir Jungtinės Karalystės lyderių tylos. Britų premjeras Winstonas Churchillis ne viešai yra prisipažinęs, kad žudynės greičiausiai buvo bolševikų darbas, kurie gali būti „labai žiaurūs“.

Tačiau jis reikalavo, kad Lenkijos emigracinė vyriausybė (vyriausybė, dirbanti už šalies ribų - red.) nustotų žerti kaltinimus, cenzūravo lenkakalbius laikraščius, ir padėjo sustabdyti Tarptautinio Raudonojo kryžiaus nepriklausomą tyrimą. Britų ambasadorius lenkams tai apibūdino kaip „gero Anglijos vardo naudojimą siekiant nuslėpti žudynes, kaip kad žudikai spygliuočiais slėpė kapus“.

Tuometinis JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas taip pat nenorėjo, kad kaltė kristų ant Stalino. Kalbos apie šį įvykį buvo netgi nuslopintos Kongreso posėdyje 1952 metais.

Ironiška, bet ilgus metus vienintelė vyriausybė, kuri sakė tiesą, buvo nacių Vokietija – be abejo, neigdama savo kaltę.