Ji buvo nuteista 10 metų kalėti pataisos darbų kolonijoje, likimas, kuris ištiko tiesiogine prasme milijonus kitų SSRS, nes Stalino vykdytas Didysis valymas traiškė bet kokį tikrą ar įsivaizduojamą pasipriešinimą totalitarinei sistemai.

Po 10 metų ji buvo išleista į laisvę tik tam, kad būtų vėl išsiųsta atgal dar šešeriems metams.

Galiausia ji bus išteisinta arba „reabilituota“, kaip jie vadino sovietmečiu.

Šiais metais J. Arlouskaja atšventė savo 100-ąjį gimtadienį ir buvo pagerbta vietinių valdininkų ir buvusių jos viršininkų iš Kirovo automobilių gamyklos Mogiliave, kurioje ji dirbo po to, kai buvo išleista į laisvę, iki kol jai sukako 70 metų.

Ji nebevaikšto ir prarado regėjimą. Ir iki šiol moteris tiksliai nežino, kodėl jai buvo pateikti kaltinimai, nors yra beveik įsitikinusi dėl motyvo.

1938 m. du kariai apkaltino ją „ryšiais su užsieniu“.

J. Arlouskaja pažinojo juos iš vietinių šokių jos kaime Palavinyj Log, esančio apie 5 km nuo Mogiliavo dabartinėje rytų Baltarusijoje. Ji nekreipė dėmesio į jų bandymus ją merginti ir pasirinko šokti su kapitonu. Jie atkeršijo jai, mano J. Arlouskaja, išgalvodami kaltinimus prieš ją.

Metais anksčiau ji susikivirčijo su sovietinės valdžios pareigūnais, kai pasidomėjo keistomis savo tėvo ir jo brolių žūties aplinkybėmis.

„Jie pasakė, kad aš baigsiu taip, kaip jis, jei toliau klausinėsiu“, - 1937 m. pabaigoje įvykusį kivirčą prisimena J. Arlouskaja.

Gulagas, Sibiras
Foto: Vida Press

Sunkus darbas

Po keleto mėnesių J. Arlouskaja buvo suimta ir tardoma.

Ji buvo smarkiai mušama, vienu metu jai iš nosies pasipylė kraujas.

„Tardytojas įkišo ranką į šiukšlių dėžę, ištraukė šiukšlę ir liepė man su ja nusivalyti kraują“, - kukliame bute Mogiliave, kuriame gyvena kartu su sūnumi, savo atsiminimais su „RFE/RL Belarus Service“ dalinasi J. Arlouskaja.

„Jis sakė man, kad gaus 5 tūkstančius rublių, jei aš viską prisipažinsiu. Kai pasakiau jam, kad nežinau apie ką jis kalba, jis smarkiai trenkė man į galvą“, - tęsia J. Arlouskaja, šluostydamasi ašaras vėl užplūdus prisiminimams.

Galiausiai J. Arlouskajos tardytojas įkišo jai į rankas popieriaus lapą. Jame buvo išdėstyti kaltinimai. Ji to lapo neskaitė – tai nebūtų nieko pakeitę. Be jokio teismo ar teisinio preteksto J. Arlouskaja buvo nuteista 10 metų sunkių darbų pataisos kolonijoje Rusijos Krasnojarsko krašto regione.
Neilgai trukus ji tampė Krasnojarske esančiame karjere išsprogdintus sunkius akmenis ir krovė juos į geležinkelio vagonus.

Darbo buvo apstu, maisto - ne.

„Mes visi buvome labai alkani. Ploni kaip virvė“, - aiškina J. Arlouskaja.

Ji ir jos likimo draugai kaliniai visuomet stebėdavo pataisos kolonijoje buvusią kepyklą.

„Jei iš kamino rūkdavo dūmai, mes žinojome, kad tą dieną bus duonos“, - pasakoja J. Arlouskaja.

Foto: RIA / Scanpix

Ištempė lauk mirusius

Antrojo pasaulinio karo pabaiga 1945 m. gegužės mėn. lėmė nedidelį mitybos pagerėjimą.

Kolonijai „švenčiant“ nacistinės Vokietijos kapituliavimą, J. Arlouskaja mėgavosi dideliu dubeniu grikių košės.

Alkana ir sušalusi J. Arlouskaja miegojo barakuose, kur ji ir jos likimo draugai kaliniai smarkiai susispaudę miegojo ant medinių gultų.

„Ryte lavonai būdavo ištempiami lauk. Mes niekada nežinojome, kur juos išgabendavo. Nebuvo jokių kapų“, - sako J. Arlouskaja.

1948 m. vasario 10 d. J. Arlouskaja buvo išleista į laisvę, praėjus 10 metų po atvykimo į pataisos darbų koloniją.

Ji grįžo į Mogiliavą, bet vos po kelerių metų moteris vėl buvo Krasnojarske, nes, sako ji, niekada nebuvusi „reabilituota“ dėl pirmojo nusikaltimo.

Ši kartą jai buvo leista laisviau judėti ir galiausiai ji sutiko kitą kalinį, Mikalajų Milanovicių (Mikalay Milanovic), kuris tapo jos vyru ir dviejų vaikų - berniuko ir mergaitės - tėvu.

Kai 1953 m. kovo 5 d. mirė J. Stalinas, anot J. Arlouskajos, beveik visi jos likimo draugai kaliniai nuoširdžiai sielvartavo, nors sovietų diktatorius kontroliavo sistemą, kuri taip žiauriai su jais pasielgė.

„Aš buvau išsigandusi, nes nežinojau, kas bus ateityje. Aš džiaugiausi, kad Stalinas mirė, nes žinojau, kad jis buvo kaltas dėl visko, kas man nutiko“, - aiškina J. Arlouskaja.

Po to į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas ir atitaisė kai kuriuos žiaurius Stalinizmo nusikaltimus.
Milijonai kalinių buvo išleisti į laisvę 6 deš. pabaigoje ir 7 deš., kas tapo žinoma kaip Atšilimas.

Gulagas, Sibiras
Foto: Vida Press

„Liaudies priešas“

J. Arlouskaja buvo išleista į laisvę 1955 m. spalio 18 d. po vietinio karinio tribunolo sprendimo reabilituoti ją.

Ji su savo šeima grįžo į Mogiliavą ir netrukus rado darbą Kirovo vardo automobilių gamykloje.
Iš pradžių ji jautėsi atstumtąja, nes bendradarbiai laikėsi atokiau nuo jos.

„Viena moteris pasakė man, kad girdėjo, kad buvau suimta kaip „liaudies priešas“, - prisimena J. Arlouskaja.

Kai rankose ji turėjo oficialų ją reabilituojantį dokumentą, reikalai pasikeitė. Jos kolegos ėmė palankiau į ją žiūrėti, didžia dalimi dėl jos darbo etikos.

„Kai aš gavau tą dokumentą, aš buvau tokia laiminga. Staiga visi mano priešai užtilo. Aš buvau devintame danguje“, - pasakoja J. Arlouskaja.

Jos darbas Mogiliavo automobilių gamyklos arba MoAZ sandėlyje iki jai sukako 70 m. buvo pavyzdinis, pelnęs jai dažnas metines premijas, įskaitant keliones į kurortus.

Kai šiais metais jai sukako 100 metų, šiokia tokia vietos įžymybe esančios J. Arlouskajos sukaktis buvo paminėta stilingai, vietos valdžios pareigūnams ir MoAZ viršininkams sveikinant ją su gimimo diena ir dovanojant jai dovanas, įskaitant naują pasą.

Foto: Vida Press

Ji gyvena iš 420 rublių (apie 175 eurų) per mėnesį pensijos ir nesiskundžia.

„Aš nesu vargšė. Aš turiu pakankamai, - šypsosi ji. - Ką gali padaryti (Prezidentas Aleksandras - aut. past.) Lukašenka? Jis galėtų padidinti pensijas, bet iš kur jis gaus tam pinigų?“

Savo bute įkalinta J. Arlouskaja yra dėkinga už savo jaunesniąją seserį Bronislavą.

„Mano sesuo lanko mane kiekvieną dieną, atidaro langą, kad įleistų šviežio oro. Dievas davė man seserį, kuri dabar mane saugo“, - tęsia J. Arlouskaja.

Jos religinis tikėjimas, sako ji, yra priežastis, dėl kurios jai pavyko taip ilgai gyventi.

„Kiekvieną mėnesį pas mane ateina kunigas dėl išpažinties. Aš laukiu ir myliu kunigą. Jis atneša į mano namus šviesą ir šilumą“, - teigia šimtametė baltarusė.

J. Arlouskaja, kuri turi keturis proanūkius ir du anūkus, gailisi praleidusi tiek daug savo jaunystės metų Krasnojarske, nepažįstant nieko daugiau, vien tik šaltį ir alkį.

Ji užbaigia interviu papasakodama savo didžiausią norą ir baimę.

„Man labai patiktų, jei Dievas atvertų man akis, kad aš galėčiau dar kartą pamatyti saulę ir mėlyną dangų“, - sako ji.

O didžiausia jos baimė?

„Kad į valdžią ateis valdžia, kuri vėl pradės žudyti“, - sako J. Arlouskaja.