D. Trumpo žingsnis jau sulaukė beveik vieningos kritikos iš arabų, Europos ir kitose pasaulio dalyse esančių šalių lyderių. Jie, be kita ko, perspėjo ir apie labai tikėtinas skaudžias tokio veiksmo pasekmes, juk plačiai nuskambėjęs D. Trumpo pareiškimas visiškai neatitinka ne tik 70 metų JAV vykdytos politikos, bet ir pagrindinių tarptautinių normų, kuriomis ne vieną dešimtmetį buvo grindžiamas taikos procesas.
Palestinos vadovybė pasmerkė JAV prezidento žingsnį ir nurodė, kad JAV nuo šiol negali būti laikomos tinkamu taikos proceso tarpininku, taip pat įspėjo apie chaosą, veikiausiai kilsiantį ir taip neramumais išsiskiriančiame regione, rašoma „Foreign Policy“.
Nors pareiškimas, galima sakyti, atitinka rinkimų kampanijos metu duotus pažadus, D. Trumpas, be jokios abejonės, turės paaiškinti, kodėl, nepaisydamas visos kylančios rizikos, ryžosi tokiam žingsniui. Didelį atgarsį sukėlęs sprendimas trikdo ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl laiko, kada buvo pareikštas: juk D. Trumpo administracija artimiausiomis savaitėmis ruošiasi pradėti naują taikos tarp Izraelio ir Palestinos iniciatyvą.
Peršasi išvada, kad D. Trumpas galbūt nemano, jog pastarasis jo veiksmas gali rimtai pakenkti JAV, kaip tarpininko taikos sureguliavimo procese, įvaizdžiui. O galbūt šitaip jis stengiasi pelnyti taškų kaip nuo užsibrėžtos strategijos nenukrypstantis politikas? Tai, žinoma, ne pirmas kartas, kai taikos proceso tikslus JAV prezidentas pamina vardan vidaus politikos reikalų bei ypatingų JAV ir Izraelio santykių.
Vis dėlto šįkart įvyko rimčiausias nuokrypis nuo Artimųjų Rytų atžvilgiu JAV vykdytos politikos, susiformavusios paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai JAV ėmė kontroliuoti taikos procesą.
Jeruzalės statusas iki šiol kelia painiausius ir labai opius klausimus, niekaip neišsprendžiamus per šimtmetį užsitęsusį izraeliečių ir palestiniečių konfliktą. Šis miestas turi didžiulę politinę ir religinę reikšmę milijardams viso pasaulio gyventojų.
Izraelis teigia, kad Jeruzalė yra „amžina ir nedaloma“ sostinė, tačiau 1967 metais Izraelio okupuotą rytinę miesto dalį Palestina laiko būsimos savo valstybės sostine. Kad ir kokiu požiūriu vertintume JAV prezidento ištartus žodžius, Artimuosiuose Rytuose, o ir kitose šalyse pastarasis jo pareiškimas bus interpretuojamas kaip JAV bandymas pateikti neginčytiną Jeruzalės apibrėžimą ar veikiau visą miestą pripažinti priklausančiu Izraeliui. Galima neabejoti, kad dėl taip suprasto JAV požiūrio, D. Trumpo pareiškimo atgarsis regione skambės dar ilgai.
Dabar atsirado tvirtas pagrindas manyti, kad įvairiuose musulmonų pasaulio regionuose gal net labai greitai teks malšinti išpuolius. Kadangi priešiška reakcija buvo daugiau nei tikėtina, JAV valstybės departamentas dar prieš prezidento pasisakymą perspėjo užsienyje veikiančias ambasadas ir konsulatus, kad sugriežtintų apsaugos priemones. Tokios grupuotės kaip „Islamo valstybė“, „Al-Qaeda“ ir kitos musulmonų šalyse veikiančios religinių ekstremistų organizacijos į D. Trumpo sprendimą greičiausiai pažiūrės kaip į įrodymą, kad JAV ir Izraelis stojo į karą su islamu.
Ilgalaikės D. Trumpo sprendimo pasekmės gali būti dar skaudesnės, mat JAV gali tekti atsisveikinti su vadovaujančiu vaidmeniu taikos užtikrinimo procese. Jokio oficialaus pranešimo šia tema nei iš Baltųjų rūmų, nei iš Niujorke esančios Jungtinių Tautų būstinės, žinoma, nesulauksime, bet faktiškai Vašingtono tarpininkavimas Izraelio ir Palestinos derybose greičiausiai artėja prie pabaigos.
Dar tada, kai D. Trumpas nebuvo prezidentu, beveik 25 metus ženklinusios nesėkmės taikos procese tik silpnino Vašingtono, kaip tinkamo tarpininko, autoritetą, ypač arabų ir palestiniečių akyse, tačiau Izraelio teisių į Jeruzalę pripažinimas tikrai gali tapti kantrybės taurę perpildančiu lašu.
Besirutuliojant įvykiams didžiausią pralaimėjimą greičiausiai patirs Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas. Jau teko matyti, kokius neramumus gali paskatinti net simbolinis įvykis Jeruzalėje, toks kaip Arielio Sharono 2000 metų rugsėjį įvykęs apsilankymas vadinamajame Šventyklos kalne, po kurio kilo karinis konfliktas – antroji intifada (sukilimas - red.).
Galima prisiminti ir praėjusią vasarą vykusius kelių dienų protestus, kuriuos pakurstė vyriausybės sprendimas įrengti metalo detektorius Al-Aqsa mečetėje. Kilęs pyktis, reikia pasakyti, labai dažnai nukreipiamas į M. Abbaso, kaip lyderio, asmenį, mat daugelis palestiniečių laiko jį pernelyg nuolankiai paklūstančiu Izraelio ir JAV valiai.
Palestinos išsivadavimo organizacijoje (PIO) ir jos frakcijoje – partijoje „Fatah“ M. Abbasas yra vienas iš, deja, nedaugelio, pritariančių vadovaujančiam JAV vaidmeniui taikos procese, tačiau dabar Palestinos prezidentas susidūrė su ypač sudėtinga politine dilema, kilusia dėl tikėtino JAV paramos praradimo.
Savo, kaip politiko, likimą susiejęs su žlungančiu JAV remiamu taikos procesu, M. Abbasas nepasiliko jokio atsarginio plano. Jei jis įvykdys savo grasinimą ir atsisakys dalyvauti JAV vadovaujamame taikos procese, D. Trumpo administracija tikrai išreikš priešiškumą, o jokios kitos strategijos, kuria būtų galima kliautis, jau nebebus. Kita vertus, jei grasinimo jis neįvykdys, anaiptol nedžiuginantis jo populiarumas gali dar labiau smuktelėti – prezidentas gali sukelti nepasitikėjimą savo vadovaujamos šalies piliečių akyse.
JAV remiamo taikos proceso žlugimas, reikia pripažinti, yra sunkiai suvokiamas dalykas – ypač Vašingtone. Ne tik todėl, kad tai vienintelis kada nors vykdytas taikos procesas, bet ir todėl, kad labai sunku įsivaizduoti kokią nors perspektyvią alternatyvą.
Ne vieną dešimtmetį gyvavusi nuostata, kad tik JAV, kaip pasaulinė supervalstybė ir artimiausia Izraelio sąjungininkė, gali tapti tarpininke Izraeliui ir Palestinai siekiant taikos sutarties. Aaronas Davidas Milleris, buvęs JAV diplomatas ir taikos proceso dalyvis kelių JAV prezidentų vadovavimo laikais, kartą yra pasakęs: „Mums, Jungtinėms Valstijoms, sąžiningai tarpininkauti gal ir nepavyks, bet efektyviai tarpininkauti mes galime.“
Beveik ketvirtį amžiaus trukusių nesėkmių, kad ir keista, nepakako, kad žmonėms atsivertų akys, tačiau D. Trumpo sprendimas kardinaliai pakeisti dešimtmečiais vykdytą JAV politiką ir atimti paskutinę viltį, kad pavyks pasiekti taikos susitarimo, ko gero, privers praregėti.
Karštas taškas
Jeruzalės statusas dešimtmečiais yra tapęs tiek pasidalijimo, tiek nesutarimų priežastimi. Didžiąją dalį 10-ojo dešimtmečio, įskaitant laikotarpį, kai tarp Izraelio ir palestiniečių buvo sudaryti Oslo taikos susitarimai, derybos dėl galutinio Jeruzalės statuso buvo atidėtos ateičiai, kad nesužlugdytų likusių taikos derybų.
2000 metais per tuometinio Izraelio ministro pirmininko Ehudo Barako ir tuometinio palestiniečių lyderio Yassero Arafato derybas beveik buvo pasiektas susitarimas, kad šis miestas būtų padalytas abiem tautoms. Izraelis būtų išsaugojęs Raudų sienos kontrolę, o palestiniečiams būtų atitekusi Kalno šventykla – trečioji pagal šventumą vieta musulmonams.
Tačiau galutinį derybų etapą sužlugdė ginčai dėl to, kas kontroliuos požeminius tunelius, kurie eina po Jeruzalės senamiesčiu. Jeruzalės statusas yra vienas opiausių Izraelio ir palestiniečių konflikto klausimų. Abi pusės laiko šį miestą savo sostine, o D. Trumpo pareiškimas jau dabar kursto įtampą šiame neramiame regione.
Per virtinę pokalbių telefonu šio žingsnio išvakarėse Saudo Arabijos, Egipto, Jordanijos, Europos Sąjungos, Prancūzijos, Vokietijos ir Turkijos lyderiai perspėjo D. Trumpą to nedaryti.
Dar prieš oficialų Jeruzalės pripažinimą Izraelio sostine Donaldas Trumpas pareiškė, kad šis žingsnis yra „gerokai pavėluotas“. „Daugelis prezidentų sakė norį kažką padaryti, bet to nepadarė. Nežinau, ar pristigo drąsos ir apsigalvojo“, – sakė D. Trumpas, stengdamasis pavaizduoti save kaip prezidentą, įgyvendinsiantį pažadą, kurio jo pirmtakai įgyvendinti neišdrįso. „Manau, tai gerokai pavėluota“, – pridūrė jis.
