O dabar išgrasėjo dar ir paroda, skirta narkotikų pardavėjams afrikiečiams. Jos autorius, pasirodymų menininkas Scottas Holmquistas, praėjusią vasarą rėmė Piratų partijos iniciatyvą pastatyti prekeiviams paminklą. Tačiau simbolinė afrikiečio figūra su užrašu „Paskutinis herojus“ Vokietijos sostinės kol kas nepuošia.
Užtat lapkričio 22 d. Frydrichshaino-Kroicbergo muziejuje atidaryta paroda pristato trylikos jaunų afrikiečių, prekiaujančių kvaišalais Berlyno parkuose, istorijas. Garsas apie šią akciją netruko pasklisti net ir už šalies ribų. Stebino tiek neįprastas objektas, tiek ir nemažiau neįprasta jo interpretacija.
Mat, S. Holmquistas siūlo pažvelgti į „nekenčiamą prekeivio narkotikais figūrą“ kitu kampu.
Prekiautojai kvaišalais, pasak menininko, priversti darbuotis „rasistinio priešiškumo metamoje šviesoje“, jie yra „kolektyvinės neapykantos atpirkimo ožiai“. Nepaisydami „visokeriopų priešiškumų ir trukdymų, narkotikų pardavinėtojai narsiai ir be baimės dirba viešoje erdvėje“, – skelbia į parodą kviečiantis tekstas.
Pagaliau juk tikrieji kaltininkai esą ne migrantai iš Afrikos, o paklausą užtikrinantys narkotikų vartotojai.
Piratų partija, atstovaujama vietos parlamente, linkusi afrikiečius netgi herojizuoti – kaip kovotojus už laisvę: „Drąsiai užimdami viešąsias erdves, prekeiviai narkotikais apeina įstatymą, draudžiantį jiems dirbti, ir taip užtikrina sau laisvę už normatyvinės sitemos ribų. Drauge jų teikiamos paslaugos – aprūpinimas nelegaliais narkotikais – įgalina pilieč*tes (piliečius, pilietes ir tarpines lytis – tai Berlyne oficialiai įteisinta politiškai korektiška giminės formų vartosena – red.) suvokti savo sąmonės laisvę kaip piliečių teisę.“
Nusikaltėlių vieta ne muziejuje, o kalėjime
Suprantama, kad tiek pati paroda, tiek ir interpretacinės girliandos, kuriomis ją išpuošė organizatoriai ir rėmėjai, sulaukė labai prieštaringų vertinimų.
Žalioji politikė Clara Hermann džiaugėsi paroda kaip kūrybinės laisvės apraiška. Nes menas be kita ko turi provokuoti, gluminti, galbūt netgi sukelti dikusijas, – aiškino ji.
Frydrichshaino-Kroicbergo merė Monika Herrmann (žaliųjų partija) pabrėžė, jog tai nėra narkotikų ar prekybos jais šlovinimas, tuo būdu tik atkreipiamas dėmesys į realiai egzistuojančią problemą.
Nors, derėtų pridurti, Berlyno valdžia į šią problemą žvelgia ganėtinai atsainiai.
Socialdemokratų, kraštutinių kairiųjų ir žaliųjų valdomame mieste viešpatauja „normatyvinę sistemą“ įveikianti „sąmonės laisvė“ – ir ne vien estetinėje plotmėje.
Iš krikščionių demokratų (CDU) stovyklos aidėjo pasipiktinimo šūksniai. „Kas pardavinėja narkotikus, netgi vaikams, tas – sunkus nusikaltėlis! Ir todėl tokia paroda man yra smūgis į veidą“, – nepasitenkinimo neslėpė Kroicbergo parlamentaras nuo CDU Kurtas Wansneras.
Kitas parlamentaras, Burkardas Dreggeris, buvo dar griežtesnis: „Prekeivių kvaišalais vieta ne muziejuje, o kalėjime.“ „Mano supratimu, labiau jau reikėtų parodos apie jų aukas, kad pagaliau būtų padarytas galas tam neatsakingam požiūriui į nusikalstamumą“, – argumentavo krikščionis demokratas.
Neišsenkantis amžinos europiečių kaltės šaltinis
Tačiau politinė kairė į kaltės ir teisingumo klausimą žvelgia kitaip – plačiame istoriniame kontekste. O jame kaltė sunkia kolonializmo našta gula ant europiečių sąžinės.
Prekiautojai narkotikais atvyksta iš kolonizacijos nualintų bei kapitalizmo tebealinamų Afrikos šalių, – aiškina paminklo bei parodos iniciatoriai.
Europiečių kaltės motyvas netyla ne vien diskusijoje šiuo konkrečiu klausimu, jis ištikimai lydi visą afrikiečių migracijos į Europą temą. Politinė kairė nepermaldaujama: iš istorinės kaltės kyla moralinė europiečių priedermė atlyginti pietinio pusrutulio gyventojams padarytą žalą.
„Mūsų gerovė remiasi kitų skurdu“, – nepailsta kartoti kairieji. Todėl migrantai iš Afrikos tam tikra prasme tik pasiima tai, kas jiems priklauso.
„Europa jiems skolinga viską: būstą, aprūpinimą, sveikatos priežiūrą, padorius atlyginimus, nedelsiamą jų reikmių patenkinimą ir jų tapatybės gerbimą. Dar prieš jų pėdai paliečiant mūsų žemę, jie jau yra kreditoriai, reikalaujantys atiduoti skolas“, – neslėpdamas ironijos rašo garsus prancūzų sociologas bei filosofas Pascalis Bruckneris knygoje „Kaltės kompleksas“.
Kova su rasizmu ir tragiškos jo aukos
Tačiau atvykę į Europą, afrikiečiai susiduria su rasizmu. Jo netrūksta ir moderniame, atvirumu pasauliui garsėjančiame Berlyne. Priėjome prie to, „kad žmonėms, „People of Colour“, judantiems mūsų rajone, susidaro įspūdis, jog visi jie laikomi prekeiviais narkotikais. Šį rasistinio priskyrimo elementą paroda ir tematizuoja“, – aiškina rengėjai.
Jautrumo kitam ir kitokiam ugdymas, siekis atkreipti dėmesį į rasizmo apraiškas kasdienybėje – pagirtini tikslai. Tačiau šįkart piliečių auklėjimui antirasistine dvasia pasirinktas labai jau problemiškas būdas: peršama mintis, kad nusikalstama veika užsiimantis afrikietis pirmiausia yra auka, o ne nusiklatėlis.
Labai galimas daiktas, kad šią kone idealizuojančią politinės kairės nuostatą bus pajutę ir patys prekiautojai narkotikais. Spaudoje netrūksta informacijos apie atvirą jų įžūlumą.
Kaip tik šiomis dienomis dienraštis „Die Welt“ paskelbė interviu su Berlyno policininku, pasakojusiu apie kasdienius pareigūnų susidūrimus su šiais „klientais“.
„P***u tavo motiną“, „p***u tavo žmoną“ arba „p***u Vokietiją“ – tokiais keiksmais jie reaguoja į mus“, – sakė policininkas. Jo pavardė dienraščiui žinoma, tačiau interviu skelbtas anonimiškai. Mat, pareigūnas baiminosi, kad, paviešindamas tokią politiškai nekorektišką informaciją, nepridarytų bėdos sau ir savo šefui.
Skaitant panašius prisipažinimus, natūraliai kyla klausimas, ar, kovojant su rasizmu, nebuvo perlenkta lazda. Koks paradoksas: pardavėjai narkotikais įžūliai įžeidinėja pareigūnus, o šie kantriai kenčia – iš baimės būti apkaltintais rasizmu! Gal būtų pats metas berlyniečiams surengti parodą, skirtą policininkams su politinio korektiškumo antrankiais?
Arba pastatyti jiems paminklą su užrašu „Tragiškas herojus“.