Nuo to momento vokiečiai įnirtingai diskutuoja, ar liberalai įstūmė šalį bėdon, ar ją nuo bėdos išgelbėjo. Jų lyderį Christianą Lindnerį vieni puola, kiti giria, treti net kaltina norėjus nuversti kanclerę. Nemaža kritikos tenka ir Angelai Merkel – dėl nevykusios derybų taktikos. Ir pagrindinis klausimas: kaip iš tos suirutės kuo greičiau išeiti?

Keturias savaites keturios partijos derėjosi dėl „Jamaikos koalicijos“, pakrikštytos šiuo žaismingu vardu pagal partijų spalvas, primenančias Karibų valstybės vėliavą: A. Merkel vadovaujamas Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir krikščionių socialinės sąjungos (CSU) blokas – juoda, libertistinė laisvųjų demokratų partija (FDP) – geltona ir žaliųjų – žalia.

Medijos diena iš dienos sekė spalvingą dėlionę, iš kurios turėjo rastis plataus politinio spektro vyriausybė. Tačiau įgudusiai derybininkei A. Merkel šįkart nepavyko po viena vėliava suburti skirtingo pasaulėvaizdžio partijų. Kaimyninėse valstybėse tokia nesėkmė nebūtų dramatizuojama. Antai Nyderlandų koalicinei vyriausybei sudaryti šįmet prireikė 209 dienų. Bet Vokietijos firminis ženklas – stabilumas, kurį iki šiol reprezentavo ir kanclerė A. Merkel, ne pirmus metus tituluojama galingiausia pasaulio moterimi.

Tačiau šalies viduje jai į veidą pučia atšiaurus kritikos vėjas – tiek iš kairės, tiek iš dešinės, ir netgi iš buvusių koalicionierių socialdemokratų. Medijoms pranašaujant A. Merkel eros pabaigą, ji pati lieka nepajudinamai rami – tarsi uola purslojančių interpretacijų bangomūšoje. Bent jau toks įspūdis piršosi, stebint visuomeninio transliuotojo ZDF laidą „O kas toliau, ponia Merkel?“ Į klausimą, ar nemano atsistatydinti, nesvyruodama atsakė: „Ne, tokia mintis nekilo“, – nes šiais neramiais laikais „Vokietijai reikia stabilumo.“

Likti savo pozicijose ją verčia politinė atsakomybė, – svariausias argumentas, kuriuo kanclerė atmuša kritikų kaltinimus, esą, ji tiesiog laikosi įsikibusi valdžios. Paklausta, ar nebijo naujų rinkimų, tikino: „Aš nieko nebijau.“ A. Merkel teigimu, kriziniais momentais jos nekankina nei rūpesčiai, nei baimės.

„Kas kitas taip sugebėtų? Išeiti iš žlugusių derybų ne susilpnėjusiai, o sustiprėjusiai!“ – nuostabos neslėpė bestselerio apie pabėgėlių krizę autorius, „Die Welt“ žurnalistas Robinas Alexanderis.

Christianas Lindneris
Foto: AP / Scanpix

Ši politinė krizė prasidėjo 2015-ųjų rugsėjį

Vis dėlto ne visi linkę tikėti A. Merkel kalbomis apie politinę atsakomybę, nes ji iki šiol taip ir neprisipažino padariusi klaidą, prieš dvejus metus ilgam atverdama šalies sienas. Kritikuojamas ne kilnus humanitarinis gestas įsileisti Vengrijos geležinkelio stotyje įstrigusius pabėgėlius, o tai, kad jos sprendimu nekontroliuojama imigracija tęsėsi 180 dienų.

Politinė krizė prasidėjo ne šiandien, o 2015 rugsėjį, pastebi komentatoriai. Jei ne tas pusmetį užsitęsęs valstybės kontrolės praradimas, nebūtų tiek perbėgėlių iš didžiųjų partijų į „Alternatyvą Vokietijai“, nebūtų dabar reikėję lipdyti „Jamaikos koalicijos“ iš sunkiai suderinamų partijų. O ir pagrindine derybų žlugimo priežastimi tapo nesutarimas dėl anos migracijos pasekmių – leidimo karo pabėgėliams parsikviesti šeimas.

Politinio „Jamaikos“ eksperimento nesėkmė – skaudus smūgis kanclerei, kurios pozicijos jau ir taip gerokai susilpnėjo po prastų CDU rezultatų rugsėjo mėnesio rinkimuose. Žurnalo „Cicero“ leidėjas Christophas Schwennicke vadina tai „vėlyvu politiniu teisingumu“: „Vokietijos sienų atidarymas pasivijo A. Merkel“. Tačiau derybų žlugimą jis laiko ir gera žinia Vokietijos demokratijai.

Christianas Lindneris

Christianas Lindneris – demokratijos gelbėtojas ar duobės kasėjas kanclerei?

Stringantis, su atkryčiais derybų procesas atskleidė, kad tvarios vyriausybės sudaryti nepavyks, kad koalicionieriai blokuos vienas kitą. „Geriau nevaldyti nei valdyti prastai“, – argumentavo liberalų lyderis Ch. Lindneris.

„Lindneris nepasidavė valdžios pagundoms“, nors jaunam politikui „jau buvo ištiestas vicekanclerio kilimas, nors jau laukė paruoštas prabangus finansų ministro automobilis“, – liberalo žingsnį giria politikos apžvalgininkas Wolframas Weimeris.

Simpatijas politinei kairei bei žaliesiems puoselėjantys medijų atstovai, priešingai, sutartinai apverkė „Jamaikos“ žlugimą – jiems ši koalicija dingojosi kaip spalvingas politinis projektas, „sutaikantis regimai nesuderinamus dalykus“.

„Süddeutsche Zeitung“ išvadino Ch. Lindnerį klystžvake, kairuoliškas dienraštis „taz“ klijavo jam niekinančią „plastmasinio politiko“ etiketę, o bulvarinis „Bild“ visai įsismarkavo: „Jamaikos žudikas“, „niekšas“, „apgavikas“.

Visus pranoko Jürgenas Trittinas iš kairiojo žaliųjų sparno, apkaltinęs liberalų lyderį politinio suokalbio organizavimu: „Ponas Lindneris, žinoma, drauge su kitais, taip pat su kai kuriais iš konservatorių bloko, turėjo planą sustabdyti ir nuversti ponią Merkel“.

Christianas Lindneris, Frankas Walteris Steinmeieris

„Žaliais“ siūlais ataustas koalicijos projektas ir vilkinimo taktika

Liberalai, savo ruožtu, kalba jei ne suokalbį, tai bent jau apie susičiulbėjimą – tarp A. Merkel ir žaliųjų. Kanclerei nepavyko pasiekti susitarimo dėl to, kad ji pernelyg paisė žaliųjų, – dažnas pastarųjų dienų priekaištas.

Pasak Ch. Lindnerio, visa derybose ryškėjusi koalicijos sutartis – „žaliais“ siūlais atausta. O jos rezultatas būtų buvęs nuoseklus didžiosios koalicijos politikos tęsinys, tik „su žaliu atspalviu“.

Žalieji ir „pažaliavę“ konservatoriai jungėsi į „santuoką iš meilės“, laisvieji demokratai tebuvo reikalingi aritmetinei vyriausybės daugumai pasiekti, – skambėjo pašaipūs komentarai iš šalies.

Žalieji panašius priekaištus užginčijo ir skelbėsi derybose buvę be galo lankstūs, ėję į kompromisus „iki skausmo ribos“. Bėda tik, kad partijos „fundamentalistai“ tuos susitarimus netrukus atšaukdavo, – guodėsi liberalų generalinė sekretorė Nicola Beer.

Ir vėl tekdavo viską pradėti iš naujo.

Rimtų priekaištų susilaukė ir aukščiausioji derybininkė A. Merkel, visų pirma – dėl jos taktikos vilkinti svarbiausius klausimus iki paskutinės akimirkos.

O juk reikėjo daryti atvirkščiai: pradėti nuo esminių konfliktinių temų, – televizjos diskusijų laidoje „Phoenix Runde“ A. Merkel kritikavo buvę liberalų, socialdemokratų ir žaliųjų grandai.

Ankstesnio konservatorių vado Helmuto Kohlio, pasak jų, tokia nesėkmė nebūtų ištikusi.

Be to, H. Kohlis buvo jautresnis mažesniems politiniams partneriams. Tai galėjo būti viena iš liberalų pasitraukimo priežasčių: baimė, kad A. Merkel juos kaip koalicijos partnerius „sudroš“, – svarstė buvęs FDP vadovas Wolfgangas Gerhardtas.

Ką daryti? Sprendimų paieškos prezidento „klausykloje“

Bet dabar visiems rūpi klausimas, kaip išeiti iš susidariusio akligatvio. Mažumos koalicija didžiausiai Bendrijos valstybei nepriimtina – dėl jos nestabilumo. Nauji rinkimai? Bet ar galima tikėtis kitokių rezultatų?

Tad akys natūraliai krypsta į socialdemokratus (SPD), kurie po rinkimų nesėkmės nutarė kaupti jėgas opozicijos suole. Deja, jų lyderis Martinas Schulzas ir po „Jamaikos“ žlugimo atkakliai kartojo kategorišką „Ne“ koalicijai su A. Merkel bloku.

Tačiau tarp socialdemokratų pasigirdo ir balsų, esą, jie gelbėtų padėtį, eidami į didžiąją koaliciją, bet tik su sąlyga, jei atsistatydintų A. Merkel.

„Ji šiaip ar taip jau prarado autoritetą, tad nebegali toliau likti kanclere“, – savaitraštis „Die Zeit“ cituoja parlamentarą Karlą Lauterbachą.

Kaip toks politinis šantažas derinasi su socialdemokratų dievagojimaisi, esą, jiems rūpi ne partijos interesai, o šalis ir jos žmonių gerovė?

Būtent šią priedermę piliečių išrinktiems politikams dabar primena federalinis prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris (SPD). Šią savaitę jis vieną po kito kviečiasi pas save visų partijų lyderius rimtam pokalbiui.

Tai taip vadinamas „klausyklos“ metodas, žinomas ir Briuselio politinėje praktikoje.

Koks bus šių „išpažinčių“ ir politikų „sąžinės tyrimo“ rezultatas, kol kas sunku pasakyti.

Stabilios vyriausybės ir tiesiausio kelio į ją tikisi ne vien vokiečiai, bet ir europiečiai.