Sąlyginai laisvoje Rusijoje 2000 metais nuslėpti „Kursko“ tragediją buvo neįmanoma. O štai sovietų laikais bandyta tai padaryti. Tuometinei valdžiai faktą užglaistyti visai pavyko, tačiau informacija visgi pasiekė žmones, nors ir iškraipyta, rašo BBC rusų tarnyba.

1952 metų rugsėjo 12 dieną Josifas Stalinas pasirašė įsaką dėl „Objekto 627“ statybos, tačiau realybe projektas virto tik po gerų trejų metų. Sovietų Sąjunga skubėjo, mat tuo metu jau atsiliko nuo JAV, kurios pirmąjį atominį povandeninį laivą į vandenį nuleido 1954 metais. Tuo metu sovietai savo pirmąjį atominį povandeninį laivą statyti baigė tik 1955 metų rugsėjo 24-ąją, o 1957 metų rugpjūčio 9 dieną jis buvo nuleistas į vandenį. 1959 metų kovo 12 dieną povandeninis laivas K-3 oficialiai įtrauktas į flotilės, kurios bazė buvo Severodvinsko mieste, sudėtį.

Pavadinimas „Leninskij komsomol“ laivui buvo suteiktas 1962 metais to paties pavadinimo šiaurinio laivyno povandeninio laivo, kuris karo metu nuskendo, garbei.

Laivo statybai vadovavo konstruktoriai Vladimiras Peregudovas ir Sergejus Bazilevskis. Prie šio laivo statybos prisidėjo 350 įmonių iš visos Sovietų Sąjungos.

Povandeninis laivas "Kursk"

Antro pagal rangą „Leninskij komsomol“ vado Levo Žilcovo teigimu, patekti tarp pirmų šio laivo karininkų buvo beveik toks pat prestižinis reikalas, kaip po kelerių metų tapti kosmonautu (tik šlovės mažiau).

Pirmasis amerikiečių atominis povandeninis laivas „Nautilus“ iš esmės tebuvo paprastas povandeninis laivas, tik su branduoliniu reaktoriumi vietoj dyzelinio-elektrinio variklio. Laivas buvo skirtas kovai su viršvandeniniais laivais, jame – 24 įprastinės torpedos.

Tuo tarpu K-3 „Leninskij komsomol“ kurtas kaip visiškai naujas povandeninis laivas, kuris buvo greitesnis už amerikiečių „Nautilius“. Be to, K-3 iš pradžių turėjo nešti strateginį branduolinį ginklą, kuris būtų naudojamas prieš taikinius krante. Kadangi tuo metu iš povandeninių laivų paleidžiamų balistinių raketų dar nebuvo, sovietai planavo panaudoti milžinišką 24 metrų ilgio ir dviejų metrų skersmens torpedą. Ji turėjo gabenti 50 ar net 100 megatonų termobranduolinę galvutę.

Po tokios torpedos sprogimo būtų dirbtinai sukeltas cunamis, kurio pakaktų nuo Žemės paviršiaus nušluoti ne tik Niujorką, bet ir visą to paties pavadinimo valstiją.

Tokia koncepcija 1949 metais į galvą šovė jaunajam Andrejui Sacharovui, kuris tuomet dar nebuvo didysis humanistas, o buvo paveiktas įvairių originalių minčių ir gražių formulių. Vėliau A. Sacharovas pasakos, kad net profesionaliems karininkams jo nupieštas vaizdas sukėlė atmetimo reakciją.

Statybų pradžia vėlavo dėl ginčų, susijusių su milžiniška torpeda. Fizikams ir politinei vadovybei idėja imponavo dėl savo grandioziškumo. Tačiau jūreiviai žiūrėjo skeptiškai ne tiek dėl moralinių, bet labiau techninių priežasčių.

Pirma, torpedos paleidimo sukelta atatranka tik ketvirtadaliu mažesnė už patį laivą, todėl galėjo pakenkti jo stabilumui ir jį paskandinti. Antra, torpedos akumuliatorių galingumo užteko tik trisdešimties kilometrų distancijai, tad tylumu nepasižyminčiam povandeniniam laivui būtų tekę priplaukti pavojingai arti prie Amerikos krantų. O JAV gynyba prieš povandeninius laivus buvo beveik neįveikiama šimto kilometrų atstumu.

Tuomet svarstyta padidinti akumuliatorių talpą mažinant galvutės svorį ir galią, tačiau tuomet būtų dingęs „Sacharovo efektas“. Galutinis taškas buvo padėtas per posėdį 1955 metų pavasarį, kuriam pirmininkavo premjeras Nikolajus Bulgakinas.

„Šio povandeninio laivo aš nesuprantu. Mums reikia povandeninio laivo, kuris galėtų naikinti laivus. Tačiau tam reikia ne vienos torpedos, tam reikia didesnių atsargų, reikalingos torpedos su įprastiniu užtaisu ir taip pat reikalingos atominės torpedos“, – sakė laivyno reikalų ministras Nikolajus Kuznecovas.

Laivo statybos buvo pradėtos po to, kai buvo pakeista konstrukcija, norint sutalpinti 20 įprastinių ir šešias specialias torpedas su 15 kilotonų galios branduoliniais užtaisais.

Iki tragedijos „Leninskij komsomol“ istorijoje viskas vyko sklandžiai: pirmoji sovietinio povandeninio laivyno istorijoje ekspedicija į Šiaurės Ašigalį įvyko 1962 metų liepos 17 d.. Tiesa, „Nautilus“ ten pabuvojo 1958 metų rugpjūčio 3 d.

Radus tinkamą vietą, laivas išplaukė į paviršių. Buvo iškelta Sovietų Sąjungos vėliava, o vadas L. Žilcovas nurodė lipti į krantą.

„Jūreiviai elgėsi kaip maži vaikai: stumdėsi, bėgiojo, lipo į kalnelius, mėtėsi sniego gniūžtėmis, – pasakojo vadas. – Tuomet nuotraukose buvo užfiksuotas ir laivas tarp ledų, ir daugybė juokingų situacijų. O juk prieš išplaukiant į jūrą buvo apieškotas visas laivas ir neturėjo būti jokio fotoaparato! Tačiau kas geriau pažįsta laivą – kontržvalgybininkai ar jūreiviai?“

Severomorske laivą sutiko Nikita Chruščiovas ir gynybos ministras Rodionas Malinovskis. Premjeras iš karto įteikė didvyrių žvaigždes ekspedicijos vadovui kontradmirolui Aleksandrui Petelinui, vadui L. Žilcovui ir reaktyvinio įtaiso viršininkui Riurikui Timofejevui. Ordinais ir medaliais buvo apdovanoti visi ekspedicijos dalyviai.

1967 metais Šešių dienų karo Artimuosiuose Rytuose metu „Leninskij komsomol“ buvo slapta permestas prie Izraelio krantų ir Viduržemio jūroje praleido 49 paras. Pagal planą turėjo plaukti kitas povandeninis laivas, tačiau paskutinę minutę jame buvo aptikta labai rimtų gedimų.

Po ekspedicijos į Šiaurės Ašigalį ekipažas nuo kovinės parengties buvo nuolat atitraukiamas dėl dalyvavimo įvairiuose politiniuose renginiuose ir susitikimuose su „darbo liaudimi“. Vadas Jurijus Stepanovas savo naujas pareigas pradėjo eiti likus mėnesiui iki išplaukimo, o jo padėjėjas Aleksandras Leskovas – likus dviem dienoms.

Ekspedicijos metu „Leninskij komsomol“ nuolat susidurdavo su techninėmis problemomis. Turbinų sektoriuje temperatūra nenusileisdavo žemiau šešiasdešimties laipsnių.

Galiausiai misija baigėsi tuo, kad vienam ekipažo nariui prireikė chirurginės operacijos (remiantis kitais šaltiniais, jūreivis mirė). Tam, kad perkeltų ligonį (ar mirusiojo kūną) į viršvandeninį laivą, povandeninis laivas turėjo išplaukti ir taip išsiduoti.

Plaukiojantis karstas

Nors laivo statybų pradžia užsitęsė, vėliau viskas vyko labai greitai. Nuo statybų pradžios iki nuleidimo į vandenį praėjo mažiau nei dveji metai. Tokiam laivui tai yra labai mažai, ypač atsižvelgiant į tai, jog šiame laive buvo daug neišbandytų techninių sprendimų.

Povandeninis laivas galiausiai buvo priduotas su tam tikromis sąlygomis ir garantija, jog bus pašalinti visi trūkumai. O į pirmąją misiją Atlanto vandenyne laivas išplaukė praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams nuo vėliavos jame iškėlimo. Ir per kitus penkerius metus laivas buvo keturis kartus iš esmės remontuojamas. Vienas remontas truko net 20 mėnesių.

Oficialiai remontas buvo vadinamas eksploatacija ir mechanizmų revizija.

Kaip teigė pirmieji povandeninio laivo vadai Leonidas Osipenka ir L. Žilcovas, „Leninskij komsomol“ apskritai išplaukdavo tik dėl to, kad ekipažą sudarė aukštos kvalifikacijos specialistai, gebantys savarankiškai ir beveik nuolat šalinti gedimus.

Pagrindine silpnąja laivo vieta buvo netinkamai suprojektuoti ir prastai pagaminti garo generatoriai, kuriuose nuolat atsirasdavo mažyčių įtrūkimų, kuriuos buvo labai sunku pastebėti. Įtakos turėjo ir gausybė suvirinimo siūlių, likusių po daugybės perdarymų.

„Ant garo generatorių sistemos, tiesiogine to žodžio prasme, nebuvo sveikos vietos – šimtai suvirintų, pervirtintų ir užvirintų vamzdelių. Pirmojo kontūro reaktyvumas buvo tūkstančius kartų didesnis nei serijiniuose povandeniniuose laivuose“, – pasakojo L. Žilcovas.

Dėl radioaktyvaus verdančio vandens nuotėkio reaktorių skyriuje radiacinis fonas natūralų foną viršijo tūkstančius kartų, o radiaciją kitose laivo dalyse jis viršijo šimtus kartų.

Laivui esant po vandeniu, oras tarp atskirų laivo skyrių buvo maišomas, kad sumažėtų radiacija reaktorių sektoriuje, todėl radiacijos gavo net virėjai.

Kartais grįžtančio povandeninio laivo laukė greitosios pagalbos automobiliai. Dėl slaptumo spinduline liga sergantiems žmonėms buvo rašomos klaidingos diagnozės. Visa tai buvo daroma dėl to, kad „žmonės atliktų savo pareigą“.

Tačiau galiausiai viskas baigėsi dar didesne tragedija. 1967-ųjų rugsėjo 8-ąją K-3 plaukė 49 metrų gylyje. Naktį centriniame tiltelyje budėjo vado pavaduotojas kapitonas leitenantas A. Leskovas.

Tuomet nė vienas sovietinis povandeninis laivas nebuvo pasirengęs tolimiems plaukiojimams. „Leninskij komsomol“ buvo bandomasis laivas. Jame nuolat vyko įvairūs perdarymo, tvarkymo, virinimo darbai. 1962 metais laive įranga buvo atgyvenusi. Reaktoriai veikė „ties riba“, dalis urano šilumą išskiriančių elementų buvo suirę. Ypač pavojingi buvo garo generatoriai, nes galėjo bet kada nustoti veikti, pasakojo turbinų grupės vadas Jurijus Kaluckis.

Rugsėjo 8 d. 1 val. 52 min. pasigirdo signalas iš priekinio torpedinio skyriaus. A. Leslovas įjungė garsiakalbį ir paklausė: „Kas kalba?“ Jis išgirdo šauksmus, kurie, kaip jis vėliau sakė, daug metų jam neleido ramiai miegoti. 38 žmonės dviejuose kaimyniniuose skyriuose sudegė gyvi per kelias minutes. Bet kada galėjo sprogti torpedos, iš kurių keturios buvo su branduolinėmis galvutėmis.

Pavojaus signalo pažadintas laivo vadas Jurijus Stepanovas priėmė, rodos, savižudišką, tačiau, kaip galiausiai pasirodys, likusius žmones išgelbėjusį sprendimą. Jis nurodė išlikusiam ekipažui užsimauti dujokaukes ir atidaryti hermetiškas pertvaras tarp skyrių. Į centrinę ir galinę laivo dalis plūstelėjo įkaitęs oras ir juodi nuodingi dūmai.

Tuomet žuvo ir 39-asis ekipažo narys, kuris neteisingai užsimovė dujokaukę.Tačiau spaudimas torpedų skyriuose staigiai sumažėjo, o trotilas sprogsta esant tik tam tikrai temperatūrai ir spaudimui.

Tuomet kalbėta, kad vadas neleido degančiam povandeniniam laivui išplaukti į paviršių, kad esą neišsiduotų amerikiečiams. Tačiau tai mitas, nes įsakymas išplaukti į paviršių buvo duotas praėjus aštuonioms minutėms po sprogimo, ir į bazę , „Leninskij komsomol“ grįžo plaukdamas paviršiuje.

„Buvau pragare“, – sakė pirmasis įžengęs į laivo torpedų skyrių techninės tarnybos karininkas Pavelas Dorožinskis. Neatpažįstami žuvusiųjų kūnai susilydė į bendrą masę.

Lemtinga smulkmena

Tyrimas atskleidė katastrofos priežastį: degaus skysčio nutekėjimas iš hidraulinio įtaiso, kuris atidaro ir uždaro balastinę cisterną. Tepalų čiurkšlė užtiško ant įkaitusios elektros lemputės, o gaubto ant jos nebuvo, nes senasis buvo neseniai sudužęs per audrą.

O nuotėkis įvyko dėl to, kad vietoj varinės tarpinės buvo įdėta ranka iškirpta tarpinė iš paranito – į asbestą panašios medžiagos, naudojamos automobilių varikliuose. Nuo nuolatinių slėgio šuolių nepatikima medžiaga įtrūko.

Tai galėjo padaryti tik civiliai darbininkai eilinio remonto metu: raudonas varis, iš kurio buvo gaminama originali detalė, buvo įvairių žinovų vertinamas ir naudojamas gaminti padirbinius. Kitaip sakant, kažkas vertingą dalį pavogė, o vietoje jos įstatė nepatikimą.

Pamiršti didvyriai

Tuometinis karinio jūrų laivyno vadas Sergejus Gorškovas maždaug po mėnesio po katastrofos per Gynybos ministerijos kolegijos posėdį pareiškė, kad katastrofa įvyko dėl ekipažo aplaidumo. Įtarimą sukėlė ir torpedų skyriuje rasta cigaretės nuorūka, šalia susmukusio įgulos nario, iš kurio vėliau atimtas didvyrio apdovanojimas. Techninė komisija priėjo prie kitos išvados, tačiau su vadovybe itin nepasiginčysi.

Galiausiai įvykio vertinimas liko „kaboti ore“. Tik artėjant 45-osioms tragedijos metinėms, kai pusė stebuklingai išgyvenusių ir išsigelbėjusių jūreivių jau buvo mirę arba jiems buvo gerokai virš 70 metų, laivyno vyriausiojo štabo techninė valdyba oficialiai pripažino, kad ekipažas buvo nekaltas.

Pirmasis sovietinis atominis povandeninis laivas po kapitalinio remonto dar plaukiojo iki 1991 metų, kai buvo nuspręsta ji paversti muziejumi. Tačiau jis iki šiol rūdija laivų remonto gamykloje „Nerpa“: leisti pinigus remontui gaila, o supjaustyti kaip metalo laužą... kažkaip sąžinė neleidžia.