Dar daugiau, du nusikalėliai įkaitais paėmė, galima sakyti, visą respubliką: jos piliečiai užgniaužę kvapą sekė 54 valandas trukusius kraują stingdančius įvykius. Ši neįtikėtina istorija, nusinešusi trijų žmonių gyvybes, kitąmet vėl grįš į televizijos ekranus, šįkart – meninio filmo juostoje.
„Tikra beprotybė, kad kiekvienas visa tai galėjo matyti gyvai, iki pat porų, iki nuo baimės išsiplėtusių lėliukių įkaitų akyse. Tikra beprotybė – žurnalistai, nusikaltimo metu imantys iš nusikaltėlių interviu ar netgi duodantys jiems patarimus, kad istorija tęstųsi kuo ilgiau. Ir visos tos policijos padarytos klaidos, kurių viena veikiausiai kainavo Emanuelio de Giorgi gyvybę. Jau anuomet daugeliui televizijos žiūrovų dingojosi, tarsi visa tai būtų netikra, veikėjų figūros – perdėtos, istorija sutirštinta: ar tai vyksta iš tiesų?“ – 2008 metais, prisimindamas prieš du dešimtmečius vykusią Gladbeko (Šiaurės Reino Vestfalija) dramą, rašė žurnalas „Der Spiegel“.
Taip, tai vyko iš tiesų. Ir, remiantis išsamia medijų dokumentacija, įvykių eigą įmanu rekonstruoti kuo detaliausiai. Čia – tik keli momentai, atskleidžiantys, kaip intelektu neblizgantys specialiosios mokyklos auklėtiniai po visą Vakarų Vokietiją už nosies vedžiojo jų gaudytojus.
Drama prasideda 1988 metų rugpjūčio 16 dienos ryte prieš aštuonias. Žinomi miesto vagys Hansas Jürgenas Rösneris (31) ir Dieteris Degowskis (32) kaukėti bei ginkluoti užpuola „Deutsche Bank“ filialą Gladbeko mieste. Mat jie svajoja apie „didelę istoriją“ ir apie didelius pinigus. „Būti mirusiam gražiau nei būti be pinigų“, – netrukus pareikš H. J. Rösneris žurnalistams.
Tačiau banko apiplėšimas nesiklosto taip sklandžiai, kaip tikėtasi: apie banke esančius plėšikus pranešama policijai.
21.47 val. Po ilgas valandas užsitęsusių derybų su policija, plėšikai palieka banko filialą su grobiu (maždaug 200 tūkst. skaičiuojant eurais) ir įkaitais – dviem banko darbuotojais. Policijos jiems pristatyta mašina važiuoja iki benzino kolonėlės, kur pagrobia melsvą limuziną, beje, su pasiklausymo įranga, nes ir limuziną jiems „pakišo“ policija.
Vėliau policija prisipažino buvusi nustebinta netipiško bėglių elgesio. Mat šie, užuot skubėję su grobiu iš Gladbeko, pirma užkandinėje su ginklu išsireikalavo alkoholio ir užkandos, o po to vaistinėje nusipirko migdomųjų tablečių.
Nujausdami, kad ir ši mašina gali būti policijos manipuliuota, jie pakeliui pagrobia kitą. Be to, miesto benzino kolonėlėje H. J. Rösneris iš policijos pareigūno atima tarnybinį ginklą ir radiotelefoną.
Trečiadienį, rugpjūčio 17 naktį, pasivažinėję po Rūro sritį, veikėjai grįžta į Gladbeką, kur H. J. Rösneris pasiima savo draugę Marioną Löblich (34). Toliau visi trys su dviem įkaitais važiuoja Bremeno link, kur gyvena Löblich giminaičiai.
Pakeliui ramiai pusryčiauja kavinėje Hageno mieste. Juos aptarnavusi jauna padavėja Anja Pauls sako net neįtarusi, kad tai buvę tie patys gangsteriai, apie kuriuos rašė „Bild“, nes bulvariniame laikraštyje nusikaltėlių nuotraukos neskelbtos. Tada 21-erių padavėja džiaugėsi gausiais arbatpinigiais.
Apie pietus trijulė su įkaitais atvyksta į Bremeną. Ūmai praturtėjęs H. J. Rösneris neatsispiria vartotojiškoms pagundoms: su drauguže apsipirkinėja prabrangiose rūbų parduotuvėse. Policija pražiopso galimybę išvaduoti įkaitus, kurie mašinoje trumpam buvo likę vieni, kai D. Degowskis buvo nuėjęs nusišlapinti.
19.07 val. Padėtis komplikuojasi. Pastebėję, kad policija čia pat, gangsteriai įkaitais paima miesto autobusą su 32 keleiviais. Netrukus jie leidžia į autobusą įlipti žurnalistams ir netgi duoda jiems interviu.
Žurnalistai kalbina ir abu įkaitais paimtus banko darbuotojus, kol pagrobėjai laiko šiems į smilkinį įrėmę pistoletus.
21.50 val. Penki įkaitai paleidžiami, su likusiais 27 autobusas važiuoja Nyderlandų link. Jam pavymui rieda gausi spaudos atstovų palyda. Kai autostrados poilsio aikštelėje du policijos pareigūnai suima H. J. Rösnerio draugužę, lydėjusią į tualetą keletą įkaitų, gangsteriai grasina: jei šioji per 5 minutes nebus paleista, nušausim vieną iš autobuso keleivių.
Policininkai taip greit nesusisuka (M. Löblich jau buvo vežama kitur, antrankių raktas užlūžo) – D. Degowskis nušauna penkiolikametį Emanuelį de Giorgi. Kodėl būtent jį? Nes buvo ne vokietis, – aiškins vėliau žudikas.
Likusius įkaitus sukausto siaubas. Iš autobuso ištemptas pašautas berniukas praguli ant asfalto 20 minučių, kol nukraujuoja. Autobuso su įkaitais nelydėjo greitosios pagalbos mašina – tik žurnalistų būrys. Maždaug tuo pat metu mirtinai susižaloja įvykio vieton skubėjęs policininkas.
Ketvirtadienis, 2.28 val. Pasiekę Nyderlandus, gangsteriai išlipa iš autobuso, pasiėmę dvi aštuoniolikametes: Inesą Voitle ir Silkę Bischoff.
Ten persėda į policijos jiems pristatytą automobilį, kuriuo grįžta atgal į Vokietiją. Važiuoja į Kelną, nes, vėlesniu H. J. Rösnerio teigimu, jie norėję pamatyti Kelno katedrą.
10.53 val. Kelno pėsčiųjų zonoje sustojusį automobilį su plėšikais ir jų įkaitėmis gulte apgula smalsuoliai ir žurnalistai. Prasideda gėdingiausia „spaudos konferencija“ Vokietijos kriminalistikos istorijoje: interviu duodantys nusikaltėliai filmuojami, per visą tą laiką D. Degowskis laiko prispaudęs revolverį prie dailios blondinės S. Bischoff gerklės.
Vėliau regioninio bulvarinio laikraščio „Express“ reporteris Udo Röbel netgi įlipa į automobilį, kad parodytų bėgliams kelią į autostradą.
12.31 val. Automobiliui pajudėjus, sensacingų nuotraukų medžiotojai dumia jiems pavymui. Spaudos atstovų mašinos trukdo persekiojantiems policininkams, netgi nustumia tarnybinius jų automobilius šalikelėn.
13.38 val. Gangsteriai važiuoja A3 autostrada Frankfurto link. Netoli Bad Honnefo specialiosios policijos pajėgos nusprendžia pulti. Ir vėl – koks apmaudus neapsižiūrėjimas! Policininkai pamiršo nuotolinio valdymo pultelį, kuriuo buvo norėję išjungti bėglių BMW motorą.
Nelieka nieko kito, kaip pavojingu manevru taranuoti 100 km/h greičiu lekiantį automobilį. Prasideda susišaudymas. Kulkų krušoje Inesei Voitle pasiseka išsigelbėti nesužeistai; 18-metė Silke Bischoff miršta nuo kulkos iš H. J. Rösnerio pistoleto kaip tik tuo metu, kai jį patį sužeidžia policijos kulka. Nusikaltėliai suimami.
1991 kovo 22 d. jiems paskelbiamas nuosprendis: H. J. Rösneris ir D. Degowskis nuteisiami kalėti iki gyvos galvos, M. Löblich – devyneriems metams.
„Visiems laikams liksiu Degowskio ir Rösnerio įkaitė“
Tapo beveik norma, kad spaudos dėmesio centre atsiduria nusikaltėliai ar teroristai, o jų aukos bei aukų artimieji lieka šešėlyje. Tad šįkart pradėkime nuo aukų.
Gangsterio nušauto Emanuelio de Giorgi sesei Tatianai anuomet buvo devyneri. Kai 2008 metais ją kalbino „Der Spiegel“ žurnalistai, iš jaunos moters atminties nebuvo išsitrynusi nė viena šiurpi detalė. Brolio kraują nuo kojos buvo galima nuplauti. O kaip pašalinti kruviną smurto pėdsaką atmintyje?
Ji mena kaip šiandien: persiutę įkaitų ėmėjai „šiurkščiai nutvėrė mane už rankos ir įrėmė pistoletą į smilkinį. Brolis norėjo išvaduoti mane iš gniaužtų. Tada pasigirdo šūvis, ir brolis susmuko man prie kojų.“ Mena, kaip brolį tempė iš autobuso, kaip „jo galva trankėsi į autobuso laiptelius“. Kaip tada jis gulėjo ant žemės, o kraujo klanas plėtėsi – paskutinis brolio vaizdas Tatianos atmintyje.
Nuo to laiko ji negali gyventi be psichoterapijos. Ir vis viena neišvengiamai ateina sunkiosios dienos: rugpjūtis, Emanualio gimtadienis, Kalėdos. „Tada užgniaužia gerklę, ir galiu tik verkti.“
Inesei Voitle irgi nepavyks išstumti iš atminties sunkiai sužeisto Emanuelio: jis gargaliavo, buvo gyvas. Ji nori jam padėti, bet nežino, kaip. Prašo kitų pagalbos, bet visi – kaip stabo ištikti.
Inesė tempia Emanuelį į autobuso priekį, ten jį perima reporteriai. Jie skambina greitajai pagalbai, – bergždžiai: autostrada uždaryta. Berniukas miršta.
„Jei kur nors užuodžiu kraujo kvapą, – iškart akyse stojasi Emanuelis“, – sako Ines.
Vėliau Ines drauge su geriausia savo drauge Silke 19 valandų išbuvo plėšikų vairuojamame BMW. Jos atmintyje tebeskamba geriausios draugės šauksmas: „Šok, šok, Ines!“ Aplink švilpė kulkos, oras aptemo nuo dūminių granatų. H. J. Rösneris ir D. Degowskis atsišaudė. D. Degowskis laikė prispaudęs Silkę užpakalinėje sėdynėje, kad ši nepabėgtų.
„Niekad nebūčiau šokusi iš mašinos, jei ne tas Silkės šauksmas, – sakė Ines 2013 m. žurnalui „Focus“. – Ji išgelbėjo man gyvybę. Buvom tarsi seserys, supratom viena kitą be žodžių. Ji buvo tokia graži... Pireikė 25 metų, kad daugmaž įveikčiau panikos priepuolius, naktinius košmarus ir baimes. Psichologinės pagalbos man niekas nesiūlė“, – sakė Ines.
Tai yra dalykai, visiems laikams liksiantys joje. Kaip ir siaubas, apimantis, jei aplinkui susidaro žmonių spūstis – kaip tąkart Kelne, kai automobilį su įkaitais buvo apgulę žurnalistai, panūdę imti interviu iš įkaitų ėmėjų ir jų aukų.
„Visiems laikams liksiu D. Degowskio ir H. J. Rösnerio įkaitė“, – sako Ines.
Kai sensacijų ištroškusios hienos iššiepia dantis
Įkaitai žurnalistams visai nerūpėję. „Jautėmės absoliučiai bejėgės – tarsi skerdžiami gyvuliai“, – viename interviu metė kaltinimą buvusi įkaitė I.Voitle. Žurnalistų vaidmuo Gladbeko įkaitų dramoje anuomet sukėlė tikrą pasipiktinimo bangą. Ir ne be pagrindo.
Bremene žurnalistai įlipo į autobusą ir išsiderėjo iš gangsterių leidimą fotografuoti jų prievartoje atsidūrusius įkaitus. Atsirado spaudos atstovų, kurie netgi patarnavo nusikaltėliams: pridegė cigaretę, parūpino kavos, davė naudotis savo automobilių telefonais.
Pagauti azarto, reporteriai vaikėsi gangsterius skersai išilgai po Vokietiją, medžiodami sensacingas scenas, – tą rodo pistoletais bauginamų ar krauju pasruvusių įkaitų nuotraukos bei filmuota medžiaga.
Reporteriai perėmė policijos darbą, vedė derybas su gangsteriais, o policiją jie nustūmė į stebėtojų pozicijas. Beje, puikiai suvokdami, jog trukdo policijos darbą, tačiau neįstengdami savy nugalėti skandalų troškulio.
„Sensacijų ištroškusios hienos iššiepė dantis“, – gerokai vėliau savo kolegų elgesį įvertino „Die Welt“ žurnalistas Paulas Jandlis.
Dalis žurnalistų viešai apgailestavo, kad iš dalies buvo tapę nusikaltėlių pagalbininkais. Savo klaidą pripažino ir gangsterius iš Kelno jų BMW lydėjęs Udo Röbelis, vėliau tapęs bulvarinio „Bild“ vyriausiuoju redaktoriumi.
„Mano kūną užtvindė adrenalinas. Jaučiausi esąs kino filme, gyvas jo dalyvis,“ – teisinosi jis.
Tiesiogiai transliuojamais interviu medijų atstovai abiems banditams suteikė plačią tribūną, leido dviems nevykėliams pasijusti šauniais filmų apie gangsterius herojais.
Tai paskatino Vokietijos „Spaudos tarybą“ priimti sprendimą, draudžiantį nusikaltimo metu imti iš nusikaltėlių interviu.
Tačiau dėl to, kad banko plėšikų gaudynės taip ilgai tęsėsi ir kainavo dviejų įkaitų gyvybes, kalti ne vien žurnalistai. Aštrios kritikos susilaukė ir nevykusi policijos taktika, psichologinis negrabumas.
O ir konkretūs pareigūnai padarė ne vieną apmaudžią klaidą, praleido ne vieną progą gangsterius sulaikyti. Pasak atsakingų pareigūnų, dar ir šiandien būsimi policininkai mokomi iš Gladbeko įkaitų dramoje policijos darytų klaidų, – kad jų nekartotų.
Kalėjimą paliks „normalus pagyvenęs vyriškis“
Teismo procese D. Degowskis darė „įsikūnijusio psichopato“ įspūdį, – teisiamasis, kuriam nieko nereiškia kiti žmonės, kuris beatodairiškai, net ir kitų gyvybės kaina, siekia savo interesų.
O ir 2012 metais žurnalo „Focus“ kalbintas Verlo ypatingo saugumo kalėjimo viržininkas Michaelis Skirlas vadino D. Degowskį disocialiu, nejaučiančiu jokio kaltės jausmo.
Vis dėlto resocializacijos idėja yra, pasak M. Skirlo, centrinis demokratijos dėmuo. Tad regioninio Arnsbergo teismo sprendimu, D. Degowskis nuo 2013 metų pradėtas ruošti gyvenimui laisvėje.
Ar dabar, ketveriems metams praėjus, kas nors iš esmės pasikeitė, kad Gladbeko įkaitų ėmėjas paleidžiamas laisvėn? Dabartinė kalėjimo viršininkė Maria Look 61-erių metų D. Degowskiui teigiamų žodžių nešykšti.
Taip, jis gailisi, jis suvokė savo nusikaltimo sunkį: „Šiandien jis – normalus, pagyvenęs vyriškis, atliekantis savo darbą.“
Kalėjime D. Degowskis įsigijo virėjo padėjėjo specialybę. Viename iš atgailos raštų jis teigia galįs įsivaizduoti dirbti „Caritas“ virtuvėje savanoriu, kad bent iš dalies išpirktų savo kaltę.
Gyvenimą laisvėje jis pradės nauja pavarde, nes senoji yra stigmatizuota, – aiškina jo advokatė Lisa Grüter.
„Esu apsėstas piktojo“
O kaip bus su kitu įkaitų dramos personažu H. J. Rösneriu? Jų likimai nuo pat vaikystės klostėsi panašiai. Abu gimė ir augo socialinio paribio šeimose, kuriose gimė daugiau vaikų, nei tėvai pajėgė auklėti.
H. J. Rösnerio tėvas rūsy karšdavo kailį nepaklusniai atžalai, vadindamas jį „prakeiktu nusikaltėliu“ arba šaukdamas „Verčiau jau būtum gimdamas pakratęs kojas“, – rašė „Der Spiegel“.
Gerokai vėliau, jau atsidūręs už grotų, jis ant krūtinės išsitatuiravo žodžius „Ich hasse euch alle“ (Nekenčiu jūsų visų).
„Esu apsėstas piktojo ir negaliu nuo jo apsiginti. Todėl man būtinai reikalinga pagalba, antraip nerasiu ramybės, ir bus vis blogiau“, – rašė laiške iš kalėjimo šeimai.
„Esu blogas ir blogas mirsiu“, – panašiai sakė 2013 metais kalbinamas „Bild“.
Vis dėl to tame pačiame interviu H. J. Rösneris prisipažino kenčiąs dėl padaryto nusikaltimo, dėl aštuoniolikametės S. Bischoff mirties. „Įkaitų ėmimas nuolatos lydi mane. Kartais man rodos, tarsi visa tai vyko tik vakar. O kartais gailiuosi, kad policija tada manęs nenušovė. Taip jie būtų mane nuo daug ko išgelbėję.“
Sužinojęs, kad buvęs pagalbinės mokyklos draugas ir nusikaltimų bendras ruošiamas grįžti į normalų gyvenimą, ir H. J. Rösneris nebenori likti už grotų. Todėl jis nebeatmeta terapijos, kurios iki šiol kratėsi, teigdamas esąs normalus, informuoja „Kölner Stadt-Anzeiger“.
Šiaip jau pasitikėjimo savimi ir Vokietijos teisėsauga H. J. Rösneriui, regis, netrūksta. Antraip ar būtų mėginęs juristiškai užkirsti kelią Vokietijos televizijos projektui – dviejų serijų filmui apie kruviną įkaitų ėmimo dramą? H. J. Rösnerio argumentas: filmas galįs pakenkti jo resocializacijai.
Bet dabar 1988-ųjų rugpjūtį Vokietiją tris dienas šiurpinusi „medijų žvaigždė“ pasidavė. Tik perspėjo kritiškai stebėsiąs filme pateiktą įvykių interpretaciją ir reikalui esant imsiąsis prieš filmo kūrėjus teisinių priemonių.