Vakarais kaimynai susirinkdavo prie vasarnamių ir gurkšnodavo arbatą. Kai 1991 metais Turkmėnistanas atgavo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, Ašchabadas tarsi gimė antrą kartą. Tačiau šiandien dabartinis Ašchabadas pusiau juokais vadinamas „mirusiųjų miestu“, nes naujuose balto marmuro rajonuose beveik neįmanoma pamatyti žmonių.

Šiam miestui priklauso pasaulio Guinnesso rekordas už balčiausią marmurą pasaulyje. Iš tikrųjų jis yra pasiekęs kelis rekordus: didžiausio pasaulyje uždaro apžvalgos rato, didžiausio fontano ir didžiausios vienos žvaigždės freskos. Naujame oro uoste galima pamatyti didžiausią turkmėnų kilimo atvaizdą – jis puošia pagrindinį keleivių terminalą. Dar visai neseniai Turkmėnistano sostinė galėjo pasigirti netgi aukščiausiu vėliavos stiebu. Visi šie nauji žaislai, pastatai, parkai ir keliai buvo sumanyti ir pastatyti žmonėms. Tačiau jiems už tai teko sumokėti tylėjimu.

Aš gimiau Ašchabade 1987 metais, o 1994 metais pradėjau lankyti mokyklą. Pamenu, kaip pirmoje klasėje mums buvo išdalyti ženkliukai ir laikrodžiai su prezidento Saparmurato Nijazovo atvaizdais – juos turėjome nešioti kiekvieną dieną. Tuo metu dar nesupratau asmenybės kulto idėjos, o mano tėvai nenorėjo jos man paaiškinti, teigia S. Volkovas.

„Tačiau tai, ką tikrai gerai supratau, buvo diskriminacija. Mano šeima nebuvo turtinga: tėtis dirbo suvirintoju, o mama – vidurinės mokyklos mokytoja. Mes gyvenome viename iš kiek skurdesnių Ašchabado rajonų. Būtent ten pirmą kartą pajutau turkmėnų nacionalizmo apraiškas. Mes girdėdavome, kaip važiuodami miesto gatvėmis turkmėnai mums šaukdavo: „Rusai, keliaukite į savo Rusiją!“ – prisimena straipsnio autorius.

S. Nijazovas visuomenei pradėjo piršti savo paties viršenybės idėją ir ėmė savaip pertvarkyti Ašchabadą. Jis sunaikino dešimtis istorinių paminklų ir nuvertė šimtus namų. Vietoje jų iškilo dangoraižiai, nukloti baltu marmuru. Beveik visi vasarą nenudžiūstantys medžiai buvo iškirsti, vietoje jų pasodinti spygliuočiai, netinkami sausam klimatui ir metantys mažai šešėlio. Buvo nutiesti nauji greitkeliai ir sunaikinta kanalų sistema, kūrusi ypatingą šio miesto mikroklimatą. Vietoje senų arbatinių atsirado automobilių stovėjimo aikštelės ar tiesiog plyni laukai.

Pasak teksto autoriaus, kai rusakalbiai gyventojai ėmė miniomis bėgti iš Turkmėnistano, šalyje buvo imtasi kampanijos visai išguiti šią kalbą. Ne turkmėnų kilmės darbuotojai buvo atleisti, o universitetai liovėsi priėmę studentus, kurių pavardės nebuvo turkmėniškos.

„Daugelis mano draugų ir klasiokų nelaukė, kol baigs mokyklas, ir tiesiog išvyko iš šalies. Tačiau mano šeima apie išvykimą iš Turkmėnistano galėjo tik pasvajoti. Po mano tėvo mirties 1997 metais mums tapo labai suku gyventi. Kad išmaitintų šeimą, mano motina dirbo trijose darbovietėse. 2003 metais baigęs mokyklą, norėjau išvykti studijuoti į Maskvą, bet mes neturėjome tam lėšų.

Būtent tuomet man šovė idėja Turkmėnistane kažką pakeisti. Tačiau po 2002 metų lapkritį surengto vadinamo pasikėsinimo į S. Nijazovo gyvybę ir po to prasidėjusios valdžios kritikų areštų bangos buvo neįmanoma įsivaizduoti, kaip tai būtų galima padaryti“, – rašo S. Volkovas.

2006 metais jam pavyko išvykti į Rusiją ir įstoti į universitetą Rostove, kur pradėjo studijuoti ekonomiką. Tačiau sekančiais metais jis pritrūko pinigų ir buvo priverstas grįžti į Ašchabadą. Galiausiai baigė elektriko mokslus ir pradėjo dirbti.

Po S. Nijazovo mirties į valdžią atėjus Gurbanguliui Berdimuhamedovui, mieste kilo nauja griovimų banga. G. Berdimuhamedovas nedelsiant pasišovė sunaikinti savo pirmtako atminimą. Jis pradėjo „rekonstruoti“ centrinį prospektą, pavadintą S. Nijazovo vardu. Tai reiškė, kad jis buvo visiškai suniokotas. Jis toje vietoje nugriovė dešimtis namų ir pasistatė savo naujus rūmus. Bet kurioje centrinėje gatvėje, kuria galėjo pravažiuoti prezidentas, buvo uždrausta atidaryti langus, tvirtinti oro kondicionierius ar palydovines lėkštes bei džiaustyti skalbinius.

Valdžia investavo į pažangią infrastruktūrą, bet pamiršo kvalifikuotus specialistus. Taigi karštais vasaros mėnesiais kai kurie kvartalai dienų dienomis likdavo be vandens ir elektros, nors miesto centre visą parą purkšdavo fontanai ir plieksdavo niekam nereikalingos šviesos. Atrodo, kad valdžia tiesiog mėgavosi visame Ašchabade kirsdama šimtamečius medžius, kurie, jų nuomone, trukdė plėsti kelius.

Tarp pompastiškų pastatų, į kuriuos buvo investuoti milijardai dolerių, išsiskiria oro uostai – jie iškilo mieste, kur taip pat buvo pastatytas tarptautinis autobusų terminalas, kuriame per pirmuosius penkerius metus nebuvo numatyta nė vieno tarptautinio maršruto. Oro uosto statybos kainavo 2,3 mlrd. dolerių.

Jis gali aptarnauti 1600 keleivių per valandą, tačiau dirba 10 proc. pajėgumu. Kad būtų pastatytas šis oro uostas, buvo sugriautas senas Čoganlio rajonas. „Amnesty International“ suskaičiavo, kad buvo nugriauta apie 10 tūkst. pastatų, kuriuose gyveno maždaug 50 tūkst. žmonių. Koks buvo šių griovimų tikslas? Prezidentas būgštavo, kad užsieniečiai iš atskrendančių lėktuvų pamatys nepatrauklų paprastų turkmėnų gyvenimą.

Kadangi prezidentas nemėgsta gyvūnų, miesto valdžia išgaudė ir barbariškais metodais užmušė visus benamius šunis ir net namuose auginamus keturkojus. Gyvūnų gynėjai, kurie apie gyvūnų žudymą pranešė užsienio žiniasklaidai, sulaukė grasinimų smurtu, buvo atjungti nuo interneto ir pagal sufabrikuotas bylas patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tie aktyvistai ir nepriklausomi žurnalistai, kurie pasauliui mėgina pranešti apie tikrąją padėtį Turkmėnistane, sulaukia panašaus persekiojimo ir bauginimų. Vienas ryškus pavyzdys yra baudžiamoji byla, iškelta nepriklausomam žurnalistui Saparmamedui Nepeskulijevui, kuris 2015 metais buvo sulaikytas dėl tariamų kaltinimų turėjus draudžiamų vaistų „Tramadol“.

S. Nepeskulijevas užsienio žiniasklaidos šaltiniams, įskaitant „Alternatyvias Turkmėnistano naujienas“ ir „Radio Liberty“, pranešdavo apie prastą savo gimtojo miesto kelių būklę, geriamojo vandens trūkumą, sveikatos apsaugos ir švietimo problemas. Bausmė – treji metai kalėjimo ir, veikiausiai, dar blogesnis likimas: neseniai jo pavardė buvo įtraukta į Turkmėnistano kalėjimuose dingusių asmenų sąrašą, ir nė vienas jo šeimos narys nežino, kur jis galėtų būti ar kokia yra jo būklė.

„2013 metais aš pirmą kartą susiradau vieną iš tokių nepriklausomų žurnalistų Ruslaną Miatijevą ir jam pasakiau, kad noriu parašyti apie išankstines nuostatas, kurios gaubia tokius dvejopą – Turkmėnistano ir Rusijos – pilietybę turinčius asmenis kaip aš. Kai atsiliepimai apie šį straipsnį pateko į „Alternatyvias Turkmėnistano naujienas“, kurias R. Miatijevas socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjo rengti 2010 metais, mano darbdavys įspėjo mane daugiau niekada nekalbėti su R. Miatijevu.

Tačiau Turkmėnistano specialiųjų tarnybų dėmesį aš patraukiau tik po trijų metų, kai sunkiai apsirgo mano mama. Tuomet dar kartą kreipiausi pagalbos pas R. Miatijevą – mums kartu pavyko gauti leidimą išvykti į Maskvą ir atlikti operaciją mano motinai. Aš pradėjau jam siųsti įvairias fotografijas iš Ašchabado: jose buvo užfiksuotas gyvūnų žudymas, prasti keliai, kapinių būklė, krikščionių ortodoksų gyvenimas ir panašiai. R. Miatijevas skelbė šias istorijas svetainėje habartm.org, kurią jis prižiūri iš tremties. Kitos fotografijos buvo publikuojamos anonimiškai, žinant, kad skelbti mano tapatybę nebuvo saugu: anksčiau šiais metais buvo įkalintas vienas iš kitų jo žurnalistų.

Nepaisant to, specialiosios tarnybos žinojo, ką aš veikiu, ir netrukus pradėjau dėl to kentėti: man buvo atjungtas internetas ir kartais būdavau užpuolamas gatvėje. Kad persiųsčiau informaciją, turėjau naudoti kelias mobiliųjų žinučių platformas, nes persiuntus šūsnį nuotraukų, saugumo tarnybos jas užblokuodavo“, – prisimena S. Volkovas.

2017 metų balandžio 25 dieną jis vienu bičiuliu ėjo į maisto prekių parduotuvę, kai vienas vyras apipylė jį neaiškiu skysčiu ir pabėgo.

„Iš pradžių šio incidento nesureikšminau: mano ranka tik šiek tiek paraudo. Tačiau vakare pajutau skausmą, o dar po poros dienų ant rankos iškilo pūslės. Paaiškėjo, kad tas skystis buvo atskiesta rūgštis.

Po motinos mirties paveldėjau jos butą. Pardaviau jį už pusę kainos ir visam laikui išvykau iš Turkmėnistano. Turkmėnų specialiosios tarnybos oro uoste buvo sulaikiusios mane 20 minučių – kad paskutinį kartą patampytų man nervus.

Mano senajame mieste gyvenimas tęsiasi toliau. Kiekvieną dieną žmonės vargsta, kad tvyrant dideliam nedarbo lygiui ir visuotinei korupcijai, rastų darbą ir galėtų išlaikyti savo šeimas“, – rašo straipsnio autorius.

Nepriklausomais skaičiavimais, nedarbo lygis Turkmėnistane siekia 60 proc. Tačiau mieste iškilo dar vienas naujas objektas – 5 mlrd. dolerių kainavęs tarptautinis „olimpinis kaimelis“, pastatytas neseniai 10 dienų vykusioms Azijos žaidynėms.

„Nebenoriu grįžti į Ašchabadą dėl vienos labai paprastos priežasties – iš miesto, kurį prisimenu, nieko nebeliko. Nepakanka pakeisti sostinę: reikia keisti politinę padėtį visoje šalyje. Turkmėnistane nėra teisingumo, nes visa teisės sistema yra sutelkta prezidento ir jo kontroliuojamos Nacionalinio saugumo ministerijos rankose.

Valstybinė žiniasklaida tėra valdžios ruporas, nuolat vadinantis prezidentą „didvyriu“ ir apibūdinantis jį kaip „gerbiamą“ asmenį, o jo valdymo laikotarpį liaupsinantis kaip galios ir laimės metą. Žmonės prieš valdžią bijo pasakyti žodį.

Daug gyventojų su ironiška šypsena prisimena belgų žurnalisto Tomo Waeso sukurtą dokumentinį filmą apie Ašchabadą. Šalies valdžios pakviestas sukurti teigiamą Turkmėnistano įvaizdį, T. Waesas ir jo filmavimo komanda atvyko pasiruošę būti objektyvūs. Jie filmavo nevykusias „civilių gidų“ pastangas užmaskuoti net pačius nekalčiausius kasdienio gyvenimo įrodymus: netvarkingą lentyną parduotuvėje, parduotuvės savininko termosą su arbata, semtuvėlį šiukšlėms ar šluotą. Mūsų mieste viskas yra puiku, stengėsi parodyti gidai. Ašchabade, kaip ir Bagdade, visur tvyro ramybė“, – apibendrina S. Volkovas.