Vaikų žudikas, kuris mirė gegužės mėnesį sulaukęs 79 metų, buvo kremuotas be ceremonijos. Tai padaryta laikantis teismo sprendimo pasielgti su jo kūnu taip, kad tai nesukeltų jo aukų šeimoms sielvarto ar skriaudos.

I. Brady kartu su Myra Hindley praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nužudė penkis vaikus, kurie prieš tai dar buvo kankinami. Moteris mirė kalėjime 2002 metais.

Kaip užfiksuota dokumentuose, I. Brady kūną iš Karališkosios Liverpulio ligoninės morgo municipaliteto pareigūnas paėmė spalio 25 dieną 21 valandą. Lydimas policijos, jis buvo nugabentas į Sautporto krematoriumą, kur 22 valandą pradėta kremavimo procedūra be muzikos ir gėlių.

Tada I. Brady pelenai buvo sudėti į pasunkintą biologiškai suyrančią urną, nuvežti į Liverpulio prieplauką ir pusę trijų nakties palaidoti jūroje.

Buvo skelbiama, kad I. Brady pageidavo, kad jo palaikai būtų kremuoti ir išberti Glazge, kuriame jis užaugo, tačiau šio miesto taryba pranešė atmesianti bet kokius prašymus kremuoti žudiką Glazge.

Taip pat buvo nuogąstaujama, kad jo pelenai gali būti išbarstyti Sadlevorto dykynėje Didžiajame Mančesteryje, kur žudikų pora palaidojo mažiausiai tris savo aukas. I. Brady testamento vykdytojas Robinas Makinas tvirtino, kad „nėra tikimybės“, kad taip nutiks.

„Protingas ir mokantis manipuliuoti“

Žudikas mirė Ashworth sustiprinto saugumo ligoninėje Magale, Mersisaido grafystėje, kur buvo laikomas nuo 1985 metų.

Jis ir jo partnerė M. Hindley pripažinti kaltais dėl vaikų ir paauglių nužudymo. Dauguma jų aukų buvo palaidoti Sadlevorto dykynėje, Oldame.

Vyras buvo įkalintas 1966 metais už dvylikamečio Johno Kilbride’o, dešimties Lesley Ann Downey ir septyniolikos Edwardo Evanso žmogžudystes. 1985 metais I. Brady taip pat prisipažino nužudęs šešiolikos Pauline Reade ir dvylikos Keithą Bennettą, kurio kūnas, kaip manoma, taip pat palaidotas šioje dykynėje, tačiau niekada taip ir nebuvo rastas.

Nepaisant K. Bennetto mamos Winnie Johnson, mirusios 2012 metais, prašymų, I. Brady taip ir neatskleidė, kur jos sūnus palaidotas.

J. Kilbride'o brolis Terry teigia, kad aukų šeimos iš anksto žinojo, kaip bus pasielgta su I. Brady palaikais. „Urna pagaminta iš druskos ir būdama vandenyje suyra per 10 ar 15 minučių, – kalbėjo jis. – Iš pradžių man susidarė toks įspūdis, kad jis bus sudegintas ir palaidotas kalėjimo teritorijoje, tačiau laidojimas jūroje yra geriausia alternatyva. Tai vienintelis būdas nuraminti šeimas, taip pat ir visuomenę.“

T. Kilbride’as apibūdino I. Brady kaip „protingą ir mokantį manipuliuoti“. Pasak jo, žudikas „kankino“ šeimas ir būdamas kalėjimo kameroje.

„Kai jis pasirodydavo televizijoje ar laikraščiuose, tai visada nutikdavo maždaug minint metines ar per Kalėdas. Jis, tiesą sakant, mirė per Johno gimtadienį, gegužės 15 dieną. Galit įsivaizduoti, koks tai jausmas“, – kalbėjo J. Klibride’o brolis.

I. Brady mirė dėl natūralių priežasčių. Seftono municipaliteto vyriausioji pareigūnė Margaret Carney sakė: „Aukščiausiasis teismas nurodė mums kremuoti I. Brady palaikus, nes jis mirė Seftono rajono ribose.“

Pasak jos, tai įvyko ne įprastomis darbo valandomis, todėl neturėjo įtakos kitoms krematoriumo paslaugoms. „Karstas nebuvo įneštas į jokią viešą erdvę ir buvo kremuotas atskirame atsarginiame krematoriume, kuris po to buvo profesionaliai išvalytas“, – pridūrė M. Carney.

Teimsaido ir Oldamo municipalitetų išplatintame pranešime sakoma: „Džiaugiamės, kad šis klausimas jau išspręstas ir esame dėkingi už pademonstruotą paramą ir profesionalumą… užtikrinant, kad I. Stewarto-Brady kūnas ir palaikai būtų palaidoti jūroje tokiu būdu, kuris atitinka visuomenės ir aukų artimųjų interesą.“

Žudikas prieš nusitaikydamas į vaikus buvo ir anksčiau patekęs į pareigūnų akiratį, tačiau bausmių išvengė. Jo partnerė, susitikinėdama su I. Brady, pasimatymu metu planuodavo bankų apiplėšimus bei skaitydavo kriminalinę literatūrą apie nusikaltimus ir kankinimus, kol vyras sugalvojęs įvykdyti tobulą žmogžudystę.

Pirmąja jų auka tapo 16-metė paauglė, o vėliau pora nebegalėjo liautis, kol nebuvo sulaikyti.

M. Hindley augo asocialioje šeimoje su alkoholiku tėvu bei nuolat prieš ją smurtaujančia motina. Įsimylėjusi I. Brady ji prisidėjo prie žiaurių planų. Ir nors teisme ji aiškino per nusikaltimus buvusi apsvaiginta, o jos vaikinas grasinęs susidorojimu, jos nebuvo pasigailėta.

Moteris surasdavo potencialias aukas ir įviliodavo jas į automobilį žinodama, kad vaikai bus nužudyti.

2013 metais I. Brady teigė žudęs vaikus dėl „egzistencinio potyrio“ ir tvirtino nesigailintis dėl to, ką padarė.

Pirmą kartą viešai atskleisdamas, kodėl 1963-1965 metais nužudė penkis vaikus, 75 metų I. Brady pavadino save „ganėtinai smulkiu nusikaltėliu“, palyginus su tokiais „pasauliniais serijiniais žudikais kaip Blairas ar Bushas“, rašė „The Telegraph“.

Savo nusikaltimus įvardydamas „pramoginiais nužudymais“, jis skundėsi, kad prabėgus 50 metų, visuomenė tebėra „apsėsta“ šių žmogžudysčių, ir sakė, kad jis tebėra garsus dėl tų pačių „teatrinių priežasčių“ kaip ir Džekas Skerdikas.

Pirmą kartą viešai ir ilgai kalbėdamas nuo 1966 metų, kai buvo įkalintas, I. Brady netgi spėliojo, kad visuomenės susidomėjimą jo įvykdytomis vaikų žmogžudystėmis kursto dykvietės, kuriose jis palaidojo keturias savo aukas ir kurias palygino su „Vėtrų kalnu bei visa kita“.

Šiuos komentarus jis išsakė po to, kai pamėgino įtikinti teisėją, kodėl jį iš psichiatrijos ligoninės reikėtų perkelti į kalėjimą.