Kiekvienų metų spalio 30 d. Rusijoje prisimenamos politinių represijų aukos, kurių kiekis skaičiuojamas šimtais tūkstančių. Kruviniausias sovietinių represijų etapas, vadinamas 1937-1938 m. Didžiuoju teroru, nusinešė apie 700 tūkst. gyvybių, kai buvo šaudomi „agentai“, „trockistai“, „kontrrevoliucionieriai“ ir t. t. Šiuo periodu areštuota per 1,5 mln. žmonių.
BBC Rusijos tarnybos prašymu, knygos „Šeimininko rašalinė: sovietų rašytojas Didžiojo teroro viduje“ autorius ir projekto „Prožyto“ dalyvis istorikas Ilja Veniavkinas papasakojo, kaip XX a. ketvirtajame dešimtmetyje žmogus mėgino įveikti akivaizdžius neatitikimus tarp racionalios ideologijos ir siaubingos realybės.
Žmogaus galvoje: pokalbis su savimi
Dienoraščiai, su kuriais dirba I. Veniavkinas (šiuo metu tai dramaturgo Aleksandro Afinogenovo dienoraštis), anot jo, skleidžia siaubingą įtampą. Tekstą fiziškai sudėtinga skaityti.
Kaip rašo istorikas, jei reikalingas Didžiojo teroro viduje atsidūrusios asmenybės paveikslas, galime įsivaizduoti žmogų, kuris visą laiką kalbasi pats su savimi. Jo galvoje daugybė skirtingų balsų. Jis turi vieną balsą, kuris sako, kad jį apjuodino priešai. Kitas tuo tarpu šaukia, kad NKVD dėl visko išsiaiškins, o trečias primygtinai teigia, kad valdžia yra nusikalstama ir nesąžininga. Galiausiai ketvirtas balsas kartoja, kad žmogus pats yra kaltas.
Anot I. Veniavkino, šie asmenys buvo atsidūrę situacijoje, kurioje negalėjo pasitikėti jokia institucija, todėl jiems teko itin sudėtinga užduotis: patiems sau rengti apklausas, vykdyti procesą, nutaikytą prieš save patį.
Tam tikra prasme, anot istoriko, jų sukurti ir į dienoraščius nugulę tekstai – tai išpažinties žanro šedevrai, kuriuose kreipiamasi į Dievą, kuris turėtų nuspręsti, ar žmogus yra nuodėmingas, pasakyti, kas jo laukia, tuo metu, kai žmogus mėgina jam pateikti klausimų apie jo paties gyvenimo prasmę. Tačiau žmonėms buvo labai sudėtinga susitaikyti su logikos nebuvimu, todėl jie mėgino suvokti priežastį, tikėti vienokiomis ar kitokiomis teisingumo kategorijomis.
Anot I. Veniavkino, sovietiniai marksistai tikėjo, kad atsitiktinumų nebūna, nes jiems įtaką daro kieno nors valia arba klasių santvarka. Lygiai taip pat dabartinis Rusijos valdantysis elitas negali įsivaizduoti revoliucijos, įvykusios be išorinių jėgų įsikišimo.
Anot istoriko, dažnai Didžiojo teroro epocha įsivaizduojama taip: arešto laukiantis ar kameroje vienumoje tūnantis žmogus. Vis tik ne ką mažesnį siaubą, anot jo, kelia situacija, kai racionaliame pasaulyje gyvenusiam asmeniui staiga pareiškiama, kad jis netikėtai tapo priešu, kenkėju.
Istorikas teigia, kad savo biografijoje žmonės be didesnių pastangų galėjo aptikti momentų, kai vienokiu ar kitokiu pavidalu neįvykdė partijos valios ar buvo sau leidę suabejoti sprendimo tinkamumu. Vis tik tas pats žmogus puikiai žinojo, kad su juo Trockis susisiekęs nebuvo, planų nužudyti Gorkį ar susprogdinti Staliną ant mauzoliejaus jis nekūrė. Taigi žmogus sunkiai galėjo sau paaiškinti, kas vyksta.
Anksčiau buvo laikraštis „Pravda“, kuriame spausdintos Stalino kalbos. Ir tiems žmonėms buvo rekomenduojama atsiversti laikraštį „Pravda“, kuriame buvo rašoma, kad tokius kaip jie reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Anot istoriko, žmonės praktiškai turėjo patys sugalvoti jiems nutikusių dalykų interpretaciją.
Kalbant paprastai, žmonėms buvo siūloma savomis jėgomis sau patiems paaiškinti, kas nutiko, o tada pas juos dar ateidavo tyrėjas, kuriam taip pat reikėjo viską paaiškinti.
Pasak istoriko, dar svarbu atkreipti dėmesį, kad tyrėjas atliko tokio paties beprasmiško automatinio atsakiklio vaidmenį. Kitaip tariant, tik žmogus pats jautė poreikį išsiaiškinti, kodėl jam tai nutiko.
Net ir nepartiniams žmonėms tokioje situacijoje buvo labai nelengva rasti naują kalbą, kuri nebūtų pripildyta sovietinių sąvokų. Dienoraščių, kuriuose kaltinamasis stengiasi visiškai atsiriboti nuo sovietinės sistemos ir užimti aktyvaus pasipriešinimo pozicijas, anot istoriko, kažin ar pasitaiko.
Ruletė ideologams
Nemažai tekstų, pasak I. Veniavkino, paliko pirmosios sovietinės kartos žmonės. Jie norėjo prisitaikyti prie porevoliucinio gyvenimo, privalėjo tapti revoliucijos vertybių nešiotojais, bet staiga virto aukomis.
Stalininis režimas buvo nenuspėjamas, kupinas veidmainiškumo. Tiems, kurie šiuo periodu gyveno Hitlerio valdomoje Vokietijoje, nebuvo sudėtinga susiprasti, kuriai represuotųjų kategorijai save derėtų priskirti. Ten buvo persekiojami žydai, komunistai, homoseksualai, romai.
Jei žmogus suprato, kad gali būti įtrauktas į vieną iš šių kategorijų, jis atsidurdavo pavojuje. Tokios aplinkybės nesuteikdavo tų žmonių gyvenimui papildomo lengvumo, bet vos atvertę laikraštį jie akimirksniu suprato, kas dedasi aplinkui.
Sovietiniame ketvirtajame dešimtmetyje, anot istoriko, viskas vyko visai kitaip. Viena vertus, tai vyko dėl nuolat besikeičiančių ideologinių nuostatų. Kita vertus, dėl valdymo metodų, nes tuo metu, kai Stalinas pasiūlė Didįjį terorą vykdyti pasitelkiant tikslinius parodymus, kvotas ir sąrašus, paaiškėjo, kad šios kvotos apima visus.
Taigi sėdi enkavedistas, turi užduotį rasti tūkstantį trockistų, o toliau bet kuris žmogus gali patekti į šią grupę atsitiktinai. Pavyzdžiui, dėl to, kad tolimas jo giminaitis kadaise balsavo už trockistinę platformą ar palaikė Trockio pusę, kai trečiojo dešimtmečio viduryje vyko jo ginčas su Stalinu. Atsiranda baimė ir milžiniškas pasimetimas, niekas nesupranta to, kas vyksta, įskaitant ir teroro ideologus, kurie visa tai vykdo. Anot istoriko, jie ir patys bijojo ir suprato, kad tai yra savotiška ruletė.
Anot I. Veniavkino, ir sovietinė propaganda veikė taip, kad jau rytoj galėjo įvykti bet kas: šiandien Tuchačevskis buvo laikomas didžiu revoliucijos herojumi, o rytoj – tautos priešu.
Pasak istoriko, šiandien mėgstama kartoti, kad visi ten buvo kažkokie išprotėję maniakai, Stalinui buvo paranoja, o Nikolajus Ježovas (NKVD vadovas 1936-1938 m. - red.) – psichopatas. Kitaip tariant, visi jie yra serijiniai žudikai, kuriems pasimėgavimą kėlė lavonai ir kraujas.
Tačiau I. Veniavkinas įsitikinęs, kad visi tie įvykiai buvo dar baisesni, nes šie asmenys nebuvo psichopatai. Diagnozė nėra esminis dalykas, nes svarbiausia yra sistemos santvarka, kai sistemingai buvo vykdoma prievarta.
Prievartos racionalizavimas
Anot Didžiojo teroro dienoraščius tyrinėjančio istoriko, tenka pripažinti, kad egzistuoja ir dar vienas svarbus mūsų požiūrio į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį aspektas. Regis, siekdami gyventi ramiau esame linkę manyti, kad Didysis teroras buvo epizodiškas reiškinys. Manoma, kad Didysis teroras vyko 1937 m. ir prasidėjo nuo Sergejaus Kirovo (CK politinio biuro narys - red.) nužudymo 1934-aisiais. Iš esmės tai yra tiesa. Taigi yra aišku, koks yra šios kampanijos pavidalas, ji turėjo oficialią pradžią, direktyvą, sąrašus, o vėliau buvo nutraukta, gavus iš viršaus Stalino nurodymą.
Vis dėlto pažvelgę į sovietinės valstybės praktikas, anot I. Veniavkino, neabejotinai pamatysime, kad perdėti smurto proveržiai niekada nebuvo pasibaigę. Teroro netrūko pilietinio karo metais, po to vyko siaubinga kolektyvizacija ir milijonai žuvusiųjų dėl bado.
Šių periodų kažkodėl nesame linkę susieti su teroru, bet žmonės, dalyvavę šiuose procesuose, buvo tie patys. Vaizdžiai kalbant, asmuo, rengęs Didįjį terorą, matė tiek pilietinio karo terorą, tiek ir siaubingus kolektyvizacijos padarinius, jis rengė parodomuosius procesus prieš išgalvotas kenkėjiškas grupes trečiojo dešimtmečio pabaigoje, taigi jam visa tai niekada nebuvo pasibaigę - įsitikinęs istorikas.
Dabar matome baimę ir nuogąstavimus, kad gali grįžti stalinizmas.
Iš esmės šią baimę galima performuluoti į klausimą. Galima sakyti, ją patiriantys žmonės nerimauja, kad ši prievarta dabar Rusijos visuomenėje egzistuoja latentine forma, kad iš principo nuo Stalino laikų mūsų neskiria didelė siena, mano istorikas.
Ir iš esmės, pasak I. Veniavkino, galima juos suprasti, nes sau paaiškinti, kur yra toji siena ir kodėl, labai sudėtinga. Sunku apie tai kalbėti pagrįstai. Jis mano, kad Rusija gyvena kitoje visuomenėje, labai daug kas pasikeitė, bet tam tikrų socialinių praktikų liko.
Kažkokia visuomenės dalis labai lengvai priima prievartos apimties pasikeitimą. Tai vyksta ne tik Rusijoje – visame pasaulyje po teroro išpuolių bangos žmonės gana lengvai sutiko praplėsti specialiųjų tarnybų teises ir įgaliojimus.
Rusijoje tai vyksta labai greitai, apskritai ši šalis turi seną tradiciją pateisinti smurtautoją. Žmogų, kuris ėmėsi jėgos, visuomenėje retai smerkia. Sociume dažniau vyksta racionalizacija – aiškiname sau, kodėl jis turėjo tam teisę ir kodėl auka elgėsi kažkaip ne taip, kas angliškai vadinama „victim blaming“ (sakoma, kad auka pati kalta).
Perkėlus tai į ketvirtą dešimtmetį, anot istoriko, galima sakyti, kad žmonės, buvę teroro aukomis, užsiėmė savi (t.y. kaltino save - red.), bet jie stipriai laikėsi (įsitvėrę) vientiso pasaulio paveikslo. Jų vientisame pasaulio paveiksle sovietinė valstybė buvo vertybių nešėja. Ir daugeliu atvejų – bent jau deklaracijų lygmeniu – tai buvo humanistinės vertybės.
Tai, ką praėjusio amžiaus ketvirtą dešimtmetį matė sovietiniai žmonės, skyrėsi nuo to, kas buvo deklaruojama, ir jie ieškojo būdo racionalizuoti prieštaravimus. Frazė – „mišką kerta, skiedros lekia“ arba „caras geras, bet bajorai blogi“ – klasikinis tokio racionalizavimo pavyzdys.
Anot I. Veniavkino, žmonėms norisi gyventi pasaulyje, kuriame ne viskas prarasta ir prakeikta, jie nenori matyti šalia savęs absoliučios tamsos. Jie nori matyti bent kažkiek išmintingumo aplinkiniame pasaulyje ir sau aiškina – taip, yra priešų, juos reikia išnaikinti, imamasi radikalių priemonių, bet tai juk vardan kilnaus tikslo, Lubiankoje (pastatas Maskvoje, 1920–1991 m. TSRS specialiųjų tarnybų (KGB) centrinis kalėjimas, archyvas. Šiuo metu priklauso FSB) išsiaiškins. Su tokiu mąstymo pobūdžiu daug kur susiduriama.
Istorikas nemano, kad šiandien įmanoma vertinti moraliniu požiūriu žmonių, kurie parašė laišką Stalinui ir prisipažino jam meilėje, patys save pasmerkė arba apskundė savo kaimyną. Bet jis pasirengęs smerkti sovietinį režimą, kaip instanciją, kuri sėjo prievartą, nesantaiką ir nužmoginimą.
Plokščia žemė
Pasaulyje iki šiol dar yra žmonių, kurie tiki, kad Žemė plokščia. Taip ir dalis Rusijos visuomenės teisina Staliną, ir beprasmiška laukti, kad atsiras apskritos Žemės paklausa. Galbūt šie žmonės dar milijonus metų tuo tikės.
I. Veniavkinui neaišku, kaip atskirti tuos, kurie iš tiesų svarsto apie Stalino vaidmenį, nuo kitų, kurie tiesiog žino, kad šiuo metu teisingas atsakymas – „jis – šaunuolis“.
Yra organizacijos „Memorialas“(nevyriausybinė organizacija, kurios pirminė užduotis buvo tirti SSRS represijas) istoriją. Ji daug dešimtmečių saugojo atsiminimus apie represijas ir dėjo daug pastangų, kad toji atmintis būtų išsaugota.
Anot istoriko, rusų baimės susijusios ne su tuo, kad kažkas laiko Staliną šventu, o su vaidmeniu, kurį atlieka šiuolaikinė vyriausybė. Praėjusio amžiaus dešimtmetį buvo toks laikotarpis, kai buvo galima manyti, kad rusai turi demokratiškai išrinktą parlamentą, kad valdžia neatskirta nuo visuomenės, o tai, ką valdžia daro, yra tam tikru lygiu tai, ko nori žmonės.
Savo instrumentų – kultūros politikos, medijų – lygiu dabartinė valdžia nenori skirtis su stalinizmo žavesiu, nes tam tikra prasme ji jį legitimizuoja.
Istorikas nemano, kad rusai padarė viską, kas įmanoma, kad (įvyktų) destalinizavimas. Taip nėra. Klausimas – kas rusams svarbiau. I. Veniavkinas mano, kad tai, ką daro Denisas Karagodinas (Tomsko gyventojas, sugebėjęs po kelerius metus teiktų užklausų į Federalinę saugumo tarnybą ir darbo archyvuose nustatyti savo prosenelio mirties 1938 m. aplinkybes ir prie jo sušaudymo prisidėjusių vykdytojų pavardes), kur kas svarbiau ir stipriau nei valstybė paskelbtų kažkokią dieną atminimo (diena).
Istorikas įsitikinęs: destalinizacija nevyksta paliepus – reikalinga visuomenė, kuri ja suinteresuota.