Kaip tik todėl, žurnalisto įsitikinimu, nepaisant Pchenjano vykdomų raketų ir branduolinių bandymų, taip pat Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno ir JAV prezidento Donaldo Trumpo laidomų kandžių replikų, tikimybė, kad galėtų įvykti tikras konfliktas, gana ilgai atrodė ne tik menkai pagrįsta, bet net ir neįmanoma.
Situacija, deja, darosi vis sudėtingesnė. Šią savo išvadą publikacijos autorius grindžia vieninga skirtingose sostinėse dirbančių autoritetingų specialistų ir diplomatų, su kuriais leidiniui pavyko pabendrauti, nuomone, esą, akimirka, po kurios kelią atgal bus galima pamiršti, artėja tokiu greičiu, kurį būtų galima prilyginti Šiaurės Korėjos vykdomų tarpkontinentinių balistinių raketų bandymų ir miniatiūrinių branduolinių kovinių galvučių kūrimo tempams.
Tad kiek gi liko iki lemtingo momento? Keletas mėnesių? O gal mažiau? Pchenjanui paskelbtos sankcijos, kaip teigia F. Venturini, grėsmingos valandos niekaip neatitolins, taigi, politikai, specialistai ir diplomatai, kalbėdami apie konkretų laiką, nebegali nekalbėti apie karo pradžią.
Jie bando bent teoriškai įvertinti, kokios reikšmės turėtų galimas kompromisinis Vašingtono ir Pchenjano susitarimas, kurio siekiant nebūtų galima apsieiti be kitų šalių tarpininkavimo, o galbūt ir tiesioginio dialogo, apie kurį lig šiol kalbama gana mįslingai.
Plačiau analizuodamas paslaptingojo dialogo perspektyvas, F. Venturini primena, kad per rugsėjo 30 d. įvykusį vizitą Pekine JAV valstybės sekretoriaus Rexas Tillersonas sukeldamas visuotinę nuostabą žurnalistams pareiškė, kad JAV jau testuoja keletą tiesioginio ryšio su Pchenjanu kanalų.
Beje, D. Trumpas kiek vėliau socialiniame tinkle „Twitter“ šią žinią paneigė.
Tokie faktai, publikacijos autoriaus įsitikinimu, perša išvadą apie prezidento administracijoje tvyrantį chaosą arba apie ryšio priemones, kurių kol kas nutarta neviešinti. Pastarasis spėjimas, F. Venturini manymu, atrodo labiau tikėtinas.
Straipsnyje teigiama, kad už ryšio kanalus atsakingi asmenys veikiausiai mano, kad derybos, skirtos karo išvengimo strategijoms aptarti, turi vykti kaip platesnį mastą tolydžio įgaunanti regioninė konferencija.
„JAV, visų pirma, būtina užsitikrinti, kad Šiaurė Korėjoje kuriami užtaisai nepasiektų žemyninės šalies teritorijos. Tačiau Pchenjanas sieks išsaugoti disponuojamą regioninį branduolinį arsenalą, kuris jau padarė įtakos regione nusistovėjusiai pusiausvyrai, – rašo „Corriere della Sera“ korespondentas. – Kaip Guamo teritorijos ir JAV sąjungininkių saugumo garantas, taip pat Kim Jong Uno būgštavimų nepagrįstumo įrodymas gali būti pasirašyta sutartis dėl regioninio saugumo, kuria būtų atmetama jėgos panaudojimo galimybė ir atšaukiamos Šiaurės Korėjai taikomos sankcijos. Kariniais pakto vykdymo garantais galėtų tapti Kinija ir Rusija, vien Kinija arba Kinija ir JAV. Korėjos susivienijimas turėtų būti laikomas viena iš siekiamybių. JAV galėtų būti reikalaujama sumažinti Pietų Korėjoje dislokuotas pajėgas, bet visiškai jų neatšaukti. Branduolinio ginklo buvimo Japonijoje idėja turėtų būti netoleruotina.“
Publikacijos autorius stengiasi atkreipti dėmesį kad ir į inspektavimo problemą, taip pat neneigia, kad derybos gali pasirodyti ypač sudėtingos. Visgi mintį apie taikų konflikto išsprendimą jis laiko anaiptol ne eiline naujiena.