Apskritai manoma, kad geriausi žvalgai yra tie, apie kuriuos nežinome. Bet Matai Hari šlovės teko su kaupu, tiesa, niekam tokios nelinkėtum. Jos vardas jau tapo bendriniu, bet skamba su dalele ironijos – lyg ne tokia jau ji garsi šnipė, tiesiog daug triukšmo.
Neretai brėžiamos paralelės su metais anksčiau Rusijoje plačiai nuskambėjusia pulkininko Miasojedovo neištikimybės byla, kuri, daugelio tyrėjų nuomone, buvo išpūsta ir politizuota.
Olandė Margaretha Gertruda Zelle gimė 1876 m. rugpjūčio 7 d. Leuvardene. Jos tėvas turėjo klestinčią skrybėlių parduotuvę ir investavo į naftos akcijas. Mergaitė mokėsi privilegijuotoje mokykloje. Bet kai jai buvo 13 metų, tėvo verslas žlugo, o praėjus dar dvejiems metams mirė motina.
Margaretha įstojo į vaikų darželio auklėtojų mokyklą, bet po trijų mėnesių pabėgo pas dėdę, neva dėl to, kad mokyklos direktorius seksualiai priekabiavo.
Būdama 18 metų pagal skelbimą laikraštyje ji ištekėjo už 39 metų karininko, gavusio paskyrimą į Olandijos Indoneziją.
Sutuoktinių gyvenimas nebuvo laimingas. Vyras girtavo, kas iš esmės nebuvo retenybė europiečiams tropikuose. Jos sūnus mirė vos sulaukęs 2 metų, dukterį po skyrybų augino tėvas.
Indonezijoje Margaretha susidomėjo rytietiškais šokiais ir 1897 m. laiške artimiesiems pirmą kartą paminėjo susigalvotą pseudonimą „Mata Hari“ – poetinį saulės pavadinimą, malajų kalba reiškiantį „dienos akis“.
Šokėjos legenda
1903 m. ji paliko vyrą ir išvyko į Paryžių, jos teigimu, „miestą, kur veržiasi visos moterys, pabėgusios nuo savo vyrų“.
Ji pabandė dirbti pozuotoja, cirko jojike, bet greitai pasirinko egzotinius šokius ir neapsiriko – šlovė, gastrolės po visą Europą, meilužiai bankininkai.
Tuo metu į Olandiją grįžęs buvęs vyras piktinosi: „Kaip ji gali šokti, jeigu jai – plokščiapėdystė.“
Tuo laiku filmuotos medžiagos nebuvo, taigi sunku spręsti, kiek tai, ką scenoje rodė Mata Hari, buvo autentiškas romantinių salų menas. Prie jos pasirodymų stulbinamos sėkmės prisidėjo ir tai, kad jie turėjo striptizo elementų.
Šokėja skleidė legendą, neva ji – Velso princo ir indų kunigaikštytės duktė, augusi budistų vienuolyne.
Nepaisant dosnių dovanų ir honorarų (1906 m. rudenį už pasirodymą Paryžiaus salėje „Olimpia“ Mata Hari gavo 10 tūkst. frankų, arba 50 tūkst. šiuolaikinių dolerių, kas tiems laikams buvo labai didelė suma), jai dažnai pritrūkdavo pinigų ir ji vėluodavo grąžinti skolas, nes turėjo aistrą drabužiams, brangenybėms ir azartiniams žaidimams.
Tokie žmonės automatiškai sulaukia specialiųjų tarnybų dėmesio.
Daug neaiškių detalių
Prasidėjus karui, paslaptingumas, ekstravagantiškumas, laisvumas ir kosmopolitiškumas – Matos Hari įvaizdžio pagrindas – ėmė kelti kitokį susidomėjimą.
Ji dažnai (prancūzų kontržvalgybos nuomone, per dažnai) važinėjo į tėvynę, į neutralią Olandiją, o kadangi tarp Paryžiaus ir Hagos ėjo fronto linija ir vokiečių okupuota Belgija, keliaudavo per Ispaniją, kurioje veikė stipri vokiečių rezistencija.
Tyrimo versijos duomenimis, Mata Hari dirbo Kaizerio žvalgybai pseudonimu „H-21“.
Dauguma istorikų mano, kad Mata Hari turėjo kontaktų su vokiečiais, o vienintelis jos motyvas buvo materialinė nauda, tačiau jie abejoja tiek jos darbo efektyvumu, tiek tokios griežtos bausmės būtinybe.
Kai kam ji atrodo savireklamos meistrė, avantiūristė, pamėginusi lengvai užsidirbti pinigų ir pergudravusi pati save.
Praėjus 100 metų, Matos Hari byloje – daugybė baltų dėmių – lyg dokumentai kažkodėl buvo sunaikinti, lyg tyrimas buvo paviršutiniškas.
Neaiškus jos užverbavimo laikas ir aplinkybės.
Nežino, ką padarė, bet yra kalta
Iš esmės slaptos informacijos šaltiniu jai turėjo būti vyrai iš Paryžiaus politikų ir kariškių rato, bet jų pavardės liko nežinomos. Sąraše, kurį sudarė karinis tyrėjas Louisas Bushardonas, figūravo keli neaukšto rango karininkai. Niekam neteko prisiimti atsakomybės už žioplumą.
Pagaliau nežinoma, kokių konkrečiai duomenų ji perdavė priešui ir kokio dydžio buvo žala.
Nežinoma ir ką konkrečiai padarė Mata Hari. Paklauskite bet kurio prancūzo, koks buvo Matos Hari nusikaltimas, ir pamatysite, kad jie to nežino. Bet jie absoliučiai įsitikinę, kad ji kalta, nors ir nežino, kodėl.
Laikraštis „Gaulois“ (1928 m. susijungė su „Figaro“) rašė, kad dėl „parsidavėlės šnipės“ kaltės galvas padėjo kelios prancūzų kareivių divizijos, bet detalių nepateikė.
Mata Hari kategoriškai neigė savo kaltę.
Ji prisipažino, kad 1916 m. vasarą gavo 20 tūkst. frankų iš Vokietijos konsulo Amsterdame, bet tikino, kad vokiečiams ji nedirbo.
Į klausimą, kodėl ėmė pinigų iš priešo, ji atsakė, kad prasidėjus karui, Berlyne dingo jos bagažas su suknelėmis ir kailiniais, kuris kainavo keturis kartus daugiau, taigi jai atrodė, kad turi teisę gauti nedidelę kompensaciją. Ir valiūkiškai pridūrė: „Atleiskite moteriai nesugebėjimo tvarkytis su finansais.“
Neaiški istorija
Dabartinėse analizėse kartais rašoma, kad 1916 m. Matos Hari kuratorius buvo būsimasis vokiečių karinės žvalgybos „Abwehr“ vadovas Wilhelmas Canarisas, tuo metu užsiėmęs vokiečių povandeninių laivų aprūpinimu neutraliuose Ispanijos uostuose ir, kaip teigiama, jau tuo metu dirbęs žvalgyboje. Įrodymų nėra. W. Canarisas grįžęs į Vokietiją tapo povandeninio laivo vadu.
Galbūt viskas būtų tęsęsi iki karo pabaigos, jei nebūtų atsitikusi viena neaiški istorija.
1916 m. pabaigoje Mata Hari atėjo į prancūzų kontržvalgybą, prisipažino dirbusi vokiečiams ir pareiškė esanti pasirengusi tapti dviguba agente ir juos dezinformuoti.
Prancūzai išsiuntė ją su nereikšminga užduotimi į Madridą, o greitai tariamai iššifravo Ispanijoje gyvenančio vokiečio radiogramą, kurioje rašyta, kad Mata Hari pranešė apie savo ryšius su prancūzais ir patikino ištikimai tarnausianti Vokietijai (abejojama, ar ši radiograma tikrai egzistavo – bylos medžiagoje yra tik vertimas, o originalo nė vienas tyrėjas nerado).
1917 m. vasario 13 d., gana gretai po grįžimo į Paryžių, ją suėmė. Pagal vieną versiją, vokiečiai patys įdavė susipainiojusią, mažai naudingą agentę, pasinaudodami kodu, kurį priešas tikrai buvo iššifravęs.
Jų kolegos prancūzai irgi nenorėjo tęsti dvigubo žaidimo. Galų gale, kontržvalgybininkams sučiuptas šnipas reiškia apdovanojimus ir kilimą karjeros laiptais. Ypač jei tai – žinoma asmenybė, o laikraščiai su pasigardžiavimu apie tai rašys.
Be abejonės, Mata Hari išgarsėjo. Visuomenės akyse ji buvo žavi moteris šnipė. Tačiau iš tiesų Mata Hari buvo kvaila, nesantūri asmenybė.
Jei jos nebūtų nubaudę mirtimi, niekas nebūtų apie ją girdėjęs. Taikos metu Prancūzijos baudžiamajame kodekse nebuvo numatyta mirties bausmės už šnipinėjimą, juo labiau – užsieniečiui. Tačiau vyko karas, ir liepos 25 d. Matą Hari nuteisė sušaudyti.
Bylos nagrinėjimas buvo uždaras, truko tik dvi dienas. Rusų istoriko Jefimo Černiako nuomone, taip norėta apsaugoti teisiamosios aukšto rango draugus nuo kompromato.
Valdžiai reikėjo kažkaip paaiškinti žmonėms, kodėl kariuomenė niekaip nepereina į puolimą, ir pademonstruoti tvirtumą.
Rugsėjo 28 d. prezidentas Raymondas Poincare atmetė malonės prašymą, taip pat ignoravo ir Olandijos vyriausybės prašymą.
Matą Hari sušaudė spalio 15 d. auštant Venseno pilyje netoli Paryžiaus – tradicinėje mirties bausmių vietoje.
Paskutinė meilė
Turimais duomenimis, paskutinė nesavanaudiška 40 m. garsenybės meilė buvo 23 m. štabo kapitonas, rusų ekspedicinio korpuso Prancūzijoje kuopos vadas, bebaimis gražuolis Vadimas Maslovas.
Jam nebuvo pateikta jokių pretenzijų dėl santykių su Mata Hari.
Rusų karinis atstovas Paryžiuje generolas Aleksejus Ignatjevas, vėliau tarnavęs bolševikams, prisiminimams rašė, kad V. Maslovas maldavo jį užtarti Matą Hari prieš prezidentą R. Poincare, o išgirdęs neigiamą atsakymą nusikirpo kaip vienuolis.
Kita vertus, šiuolaikinis tyrinėtojas Borisas Sokolovas surado dokumentus, rodančius, kad V. Maslovas tarnavo Savanorių kariuomenėje, o 1920 m. su baltaisiais atvyko į Turkiją.
Matos Hari mirtis apipinta legendomis dar daugiau nei jos gyvenimas.
Vieni autoriai rašo, kad sužinojusi apie atmestą malonės prašymą ji nebemiegodavo naktimis visą savaitę, išskyrus šeštadienius, nes sekmadieniais mirties bausmės nevykdydavo. Kiti rašo, kad ji išlaikė stulbinamą savitvardą ir pareikalavo, kad prieš bausmės vykdymą jai atneštų pusryčius.
Sklandė gandai, kad advokatas Edouard Clunet siūlė savo klientei pareikšti, kad laukiasi nuo jo kūdikio (tokiu atveju mirties bausmė turėtų būti atidėta, kol gims kūdikis). Vargiai tikėtina, nes nustatyti nėštumą nesunku, be to, garbingajam advokatui buvo jau 75 m.
Dar mažiau tikėtinas atrodo pasakojimas apie tai, kad Mata Hari, atsidūrusi prieš ją sušaudysiančių kareivių komandą, nusimetė drabužius ir sušuko: „Prostitutė – taip, bet ne išdavikė!“
Kadangi sušaudytoji neturėjo artimų giminaičių, jos kūną atidavė Paryžiaus anatomijos muziejui ir užbalzamavo. 2000 m. pastebėta, kad palaikų nebėra – veikiausiai jie dingo 1954 m., keliantis į kitą pastatą.
Pirmas filmas „Mata Hari“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Asta Nielsen, buvo sukurtas Vokietijoje jau 1920 m. 1931 m. Holivudo filme vaidino Greta Garbo. Rusijoje apie garsiąją šnipę sukurti du miuziklai, spektaklis ir televizijos serialas.
