Kiekvieną dieną Marcelis Nadjari ir kiti kaliniai, paskirti į Aušvico – Birkenau mirties stovyklos „Sonderkommando“ padalinį, laukė paties šiurpiausio.
„Mes visi čia patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti“, - 1944 metų pabaigoje slapta rašė M. Nadjari. Savo tekstą jis paslėpė termose, kurį po to įvyniojo į odinį maišelį ir užkasė žemėje netoli III krematoriumo.
„Po sodu yra du didžiuliai rūsio kambariai: vienas skirtas persirengti, o antras yra mirties patalpa, - rašė M. Nadjari. – Žmonės ten įeina nuogi, o kai joje jau būna maždaug 3 tūkst. žmonių, ši patalpa uždaroma ir jie nunuodijami dujomis“.
Neįsivaizduojami smurto metodai
Kalinys iš Graikijos savo tekste pasakoja, jog kaliniai būdavo sugrūdami vidun „kaip sardinės“: kad žmonės labiau susispaustų, vokiečiai naudojo švilpukus. Tuomet jie uždarydavo duris ir paleisdavo dujas.
„Po pusvalandžio mes duris atidarydavome ir prasidėdavo mūsų darbas“, - rašė M. Nadjari. Kalinių užduotis būdavo pernešti kūnus į krematoriumo krosnis, kuriose „iš žmogaus likdavo maždaug 640 g pelenų“.
Dėl savo retumo ir istorinės svarbos M. Nadjari liudijimas yra labai ypatingas, teigė Rusijoje gimęs istorikas Pavelas Polianas. Dabar beveik visi teksto žodžiai yra įskaitomi, nors dokumentas buvo rastas labai prastos būklės.
M. Nadjari tekstas, kurį vokiečių kalba šį mėnesį pirmą kartą paskelbė Miunchene įsikūrusio Šiuolaikinės istorijos instituto žurnalas, yra vienas iš devynių atskirų dokumentų, kurie buvo rasti užkasti Aušvico teritorijoje, DW sakė P. Polianas. Šie tekstai, kuriuos rašė iš viso penki „Sonderkommando“ padalinio nariai, yra centriniai Holokausto dokumentai, sakė jis.
Teksto rekonstrukcija
P. Polianas šiuos tekstus tyrinėjo 10 metų ir savo tyrimo rezultatus publikavo kygoje „Scrolls from the Ashes“ („Ritinėliai iš pelenų“). Tokios užkastos žinutės buvo rastos tik Aušvice, pažymėjo autorius. Dauguma jų buvo aptiktos 1945 metų vasarį arba kovą, netrukus po to, kai ši stovykla buvo išlaisvinta.
M. Nadjari tekstas buvo rastas paskutinis, pasakojo P. Polianas, pridurdamas, kad mažai tikėtina, jog žemėje tebeliko kitų „Sonderkommando“ narių rašytų tekstų.
Šioje mirties stovykloje išgyveno iš viso apie 100 asmenų iš beveik 2 tūkst. kalinių, kurių užduotis būdavo naikinti tūkstančius nužudytų žmonių palaikų. Iš penkių autorių, kurie rašė ir užkasė savo tekstus, išgyveno tik M. Nadjari.
Į termosą sukištus raštelius 1980 metais aptiko vienas studentas, kasinėjęs mišką netoli Aušvico – Birkenau III krematoriumo. Kitaip negu kitų kalinių rašteliai, daugiausia parašyti jidiš kalba, M. Nadjari tekstas buvo rašytas graikiškai ir įskaityti buvo įmanoma tik 10 – 15 proc. žodžių. Galiausiai reikia turėti galvoje, kad popierius pragulėjo drėgnoje žemėje 35 metus, teigė P. Polianas.
Trapus dokumentas buvo atiduotas saugoti Aušvico – Birkenau memorialiniam muziejui.
2013 metais vienas jaunas rusų informacinių technologijų specialistas metus dirbo ties išblukusiu rankraščiu. Pasitelkdamas multispektrinę vaizdo analizę, jis vėl išryškino raidžių kontūrus. „Dabar galime įskaityti nuo 85 iki 90 proc. teksto“, - sakė P. Polianas, inicijavęs šį projektą. Šiuo metu tekstai verčiami į anglų ir graikų kalbas – juos ketinama publikuoti lapkritį, pridūrė jis.
Išgyveno tai, kas neįsivaizduojama
1917 metais gimęs Marcelis Nadjari buvo graikų prekeivis iš Salonikų. Į Aušvicą jis buvo išvežtas 1944 metų balandį ir paskirtas į „Sonderkommando“ padalinį.
„Jei skaitysite apie tai, ką mes darėme, jūs svarstysite, kaip kažkas galėjo taip elgtis – deginti savo tėvynainius, - rašė jis. – Iš pradžių ir aš taip sakydavau, ir galvodavau apie tai daug kartų“.
Po karo jis grįžo į Graikiją. 1951 metais jis su savo žmona ir sūnumi emigravo į JAV, kur dirbo siuvėju. M. Nadjari mirė Niujorke 1971 metais, būdamas 54 metų.
Nors dar Graikijoje jis parašė atskirus memuarus, panašu, kad buvęs Aušvico kalinys niekam niekada neprasitarė apie raštelius, kuriuos užkasė žemėje netoli krematoriumo – vietoje, kur ne kartą pasijusdavo toks sugniuždytas, jog svarstydavo kartu su kitais pasmerktaisiais žengti į dujų kamerą. Tačiau jį visuomet sustabdydavo keršto perspektyva.
Jis yra vienintelis iš penkių „Sonderkommando“ autorių, atvirai rašęs apie kerštą, sakė P. Polianas, pridurdamas, kad šiuo aspektu M. Nadjari tekstai išsiskiria iš kitų.
„Aš neliūdžiu dėl to, kad mirsiu, - rašė M. Nadjari. – Tačiau man liūdna, kad negalėsiu atkeršyti, kaip norėčiau“.