Tačiau būtų laikas pagaliau išgirsti ir kitą pusę, teigiančią, jog vakariečiai mėgino rytiečius tempti ant savo ideologinio kurpalio, ignoruodami egzistencinį jų išsekimą, patirtą socialinių bei ekonominių lūžių metais. Kalba čia eina apie esminę Rytų ir Vakarų (ne)susikalbėjimo problemą – ir ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos Sąjungos mastu.

Kaip dar prieš metus pastebėjo Drezdeno politikė, buvusi Žaliųjų partijos narė Antje Hermenau, rytų vokiečiai savo pasaulėjauta bei vertybine orientacija artimi rytų europiečiams. Tai išryškėjo ir pabėgėlių krizės metu: dauguma nenorėjo jų įsileisti, baimindamiesi dėl savosios kultūros ir sunkiai pasiektos gerovės. Pasak A. Hermenau, rytų vokiečius su rytų europiečiais sieja ir menkavertiškumo kompleksas, – jausmas, kad jie yra antrarūšiai Europos piliečiai.

Kompleksą be kita ko skatino ir savo moraliniu pranašumu įtikėjusių vakariečių požiūris iš aukšto.

„Galbūt rytų vokiečiams ir rytų europiečiams pakyrėjo ta globėjiška laikysena? – klausia Vokietijos pedagogikos gigantu tituluojamas Josefas Krausas. – Tenykščių žmonių antenos tokiems dalykams jautresnės nei vakariečių. Gal rytų vokiečiai, lenkai ar vengrai kaip tik dėl to nenori būti pernelyg korektiški, kadangi į jų traumuotos atminties DNR įsispaudęs Maskvos ir kitų politinių biurų diktatas? Ne tam jie jį nusimetė, kad dabar paklustų guvernantėms iš Berlyno ar Briuselio.“

Foto: AP/Scanpix

Netrūko arogancijos po rinkimų ir žiniasklaidoje, kai, išvydę šalies rytuose tyvuliuojantį mėlyną AfD ežerą, komentatoriai užsipuolė rinkėjus: kokie šie esą rasistai, neintegruoti, nedėkingi, kaip sunkiai jie duodasi perauklėjami pagal politinės kairės vertybines gaires.

Dienraštis „Hamburger Morgenpost“ tituliniame puslapyje Saksoniją, kur partija tapo pirmąja politine jėga, pavadino „Vokietijos gėdos dėme“, kairuoliškas dienraštis „taz“ ragino nuo Rytų Vokietijos atsiriboti „antifašistiniu pylimu“, o Kiolno kardinolo R. M. Woelki atstovas spaudai „Twitteryje“ pareiškė: „vokiečiai yra pasiruošę perimti čekų radioaktyvias atliekas, jei tik šie iš vokiečių paimtų saksus.“

Dviems savaitėms po rinkimų praėjus, socialiniuose tinkluose vis dar neslūgsta pasipiktinimo banga rytų vokiečiais. „Mano feisbuko puslapį užtvindė drastiškos analogijos su 1933-aisiais, prieš rytų vokiečius nukreiptos tūžmingos tirados ir jausmingi tolerancijos bei atvirumo pasauliui šlageriai,“ – atskleidžia hamburgietis žurnalistas Ulrichas Thiele.

„Žydintys kraštovaizdžiai“ ar apleistų tėvų rojus?

Rytinio Vokietijos pakraščio gyventojams „atvirumas pasauliui“ asocijuojasi su atviromis sienomis, o šios – su augančiu nusikalstamumu.

2007 metais panaikinti pasienio su Lenkija ir Čekija kontrolės punktai jiems reiškia kasdienybe tapusias automobilių vagystes, tarptautinių plėšikų gaujų įsilaužimus, prekybą Crystal Meth ir kitais iš Rytų Europos įvežamais narkotikais.

Nesulaukę pagalbos iš administracijos ir policijos, kai kur patys gyventojai ėmėsi iniciatyvos: organizavo budėtojų kuopeles, patruliuojančias naktimis pasienio kaimuose ir miesteliuose. O dabar jie didžiule dauguma balsavo už „Alternatyvą Vokietijai“, kurios kandidatai pasisakė prieš atvirą Šengeno erdvę su tokiomis neigiamomis pasekmėmis šalies gyventojams: geriau jau laukti keletą valandų pasienio poste nei tapti nusikaltėlių auka.

Kas pastaraisiais metais lankėsi Rytų Vokietijoje, galėjo žavėtis restauruotais senamiesčiais, išpuoselėtomis sodybomis, irstytis buvusių rudosios anglies kasyklų įdaubose tyvuliuojančiais dirbtiniais ežerais. Taip susivienijimo kanclerio Helmuto Kohlio pažadas paversti pilką ir aprūkusią socialistinę Vokietiją „žydinčiais kraštovaizdžiais“ išsipildė.

Tačiau pabendravus su vietos žmonėmis, paaiškėja: tai – apleistų tėvų rojus, labai jau primenantis Lietuvą. Turbūt ir čia nerastum tokios šeimos ar giminės, kurios vaikai negyventų kur nors Vakaruose. Po Vokietijų susivienijimo Vakarų kryptimi gimtinę kasmet palikdavo apie 100 tūkst. rytiečių, visų pirma jaunimo, įsitikinusio, jog gerą gyvenimą jie galės rasti tik Vakaruose.

Tarp 1990 ir 2015 metų rytinių Vokietijos žemių gyventojų skaičius sumažėjo nuo 14,8 iki 12,6 milijono, ji statistiškai susitraukė ir paseno. Čia esama mažesnių miestų, netekusių ketvirtadalio ir daugiau gyventojų. Ištuštėję blokinių namų kvartalai savivaldybėms tapo sunkia VDR paveldo našta, kuria nutarta atsikratyti – tiesiog nugriaunant dalį namų ar net ištisus kvartalus.

Atsivėrė senos žaizdos: politinė kairė rytų vokiečių nenorėjo

Migrantų krizės apogėjuje pasigirdo samprotavimų, esą, tuščiuose butuose būtų galima apgyvendinti atvykėlius. Iš dalies taip ir daryta. Tačiau tokie mainai į Vakarams atiduotus vaikus nemažai daliai rytų vokiečių buvo nepriimtini.

Ūmai prisiminta: dabar iš rytų vokiečių solidarumo su pabėgėliais reikalaujantieji prieš 27 metus patys nejautė solidarumo su rytiniais savo broliais, – tai ypač pasakytina apie kairįjį ideologinį sparną.

Pabėgėlių srautas iš VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos – red.) didina butų stygių ir nedarbą, ekspertai perspėja dėl gresiančios „katastrofos“, ruošiančios dirvą „dešiniesiems radikalams“, – 1989 09 18 rašė žurnalas „Der Spiegel“.

Kai kurie socialdemokratų politikai reiškė susirūpinimą, kad toks masinis bėgimas gali susilpninti demokratinius procesus Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, – kritiški piliečiai jai reikalingi. Dar daugiau: politinė kairė nenorėjo ne tik pabėgėlių iš Rytų Vokietijos, jie nenorėjo ir Vokietijų susivienijimo. Kairieji į VDR žvelgė kaip į įdomų sociologinį eksperimentą. Kodėl gi ne, kai bandomieji triušiai yra kiti?

Be to, nemaža dalis Vakarų kairės Vokietijos padalinimą laikė pelnyta bausme už nacionalsocialistų nusikaltimus. O susivienijimas jiems prilygo grįžimui į pavojingą praeitį. Tad 1990-aisiais demonstruota su šūkiais: „Prieš šovinizmą, nacionalizmą ir susivienijimą“, „Prieš ketvirtąjį reichą“.

Vakarai užmiršo postkomunistinių visuomenių patirtus sunkumus

Rytų vokiečiai savo broliams iš Vakarų galėtų pateikti ilgą nuoskaudų ir sunkumų sąrašą. Ne visos po susivienijimo uždarytos pramonės įmonės buvo morališkai pasenusios. Būta atvejų, kai likviduotos potencialios konkurentės – saugant įmones vakarinėje šalies dalyje.

Bedarbystė naujosiose Vokietijos žemėse pirmaisiais metais siekė 20 procentų. O ir vėliau, padėčiai gerėjant, ne vienas buvo priverstas dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą. Ekonominės ir socialinės transformacijos procesai atsiliepė žmonių fizinei bei psichinei sveikatai: 20 procentų padaugėjo infarktų, padažnėjo alkoholizmo bei savižudybių atvejų.

Drezdeno sociologas Rajas Kollmorgenas, vienas geriausių Rytų Vokietijos žinovų, supranta, kas siutina rytų vokiečius. Jis kalba apie dramatiškus lūžius jų biografijose, apie ištisos kartos emigraciją. Apie bergždžias rytiečių pastangas priversti Vakarus pagaliau juos išgirsti. Apie kantriai pakeltus sunkumus ir pamažėl bundančią viltį, kad padėtis gerės. Bet ir apie pyktį dėl to, kad štai, graikams taip lengvai padedama, pabėgėliams nieko negailima.

Vis dėlto kitos postkomunistinės stovyklos šalys rytų vokiečiams galėtų tik pavydėti, nes jų niekas taip finansiškai nerėmė. Tačiau dosniai rytiečiams pažėrę pinigų, Vakarai už tai pasiėmė jų žemę, likvidavo įmones ir viską pertvarkė savo naudai, – pastebi jauna rašytoja Sabine Bergk.

Nuo susivienijimo iki dabar Vakarų Vokietija naujosioms žemėms pervedė 1,6 bilijonus eurų. Tačiau iš to pasipelnė kone vien Vakarų įmonės, užsitikrinusios sau didžiąją naujos rinkos dalį – atskleidžia nauja televizijos kanalo MDR dokumentinių filmų „Kam priklauso Vokietijos Rytai?“ serija. Pasirodo, rytų vokiečiams priklauso tik 5 procentai jų žemėse esančių įmonių.

Pereitais metais Jenos universiteto sociologų atlikta studija „Kas valdo Rytus“ teigia, jog rytų vokiečiai sudaro tik 2 procentus naujųjų Vokietijos žemių elito, – esą, rytiečiai nebuvę tinkami užimti vadovaujančias pareigas, kadangi jie buvo socializuoti kolektyvistiškai. Gal dėl to kritiški balsai netgi kalba apie vidinę Rytų Vokietijos kolonizaciją?

Vakarams vertėtų pažvelgti į save – rytiečių žvilgsniu

Ekonominė padėtis naujosiose Vokietijos žemėse akivaizdžiai gerėja. Gimtinėn vis dažniau grįžta dalis vidaus emigrantų. Tačiau mentaliteto bei ideologinių orientyrų skirtumai, išryškėję pabėgėlių krizėje, lieka. Ir įveikti juos – ne vien rytiečių valioje. Vakariečiams praverstų nusileisti nuo tariamo moralinio pranašumo aukštumų ir pažvelgti į save iš rytiečių perspektyvos.

Tarkime, bulgarų intelektualo Ivano Krastevo (esė „Europos sutemos“) akimis. Skilimą tarp Rytų ir Vakarų jis apibendrina taip: „(Vakarų) vokiečių polinkis į kosmopolitizmą paaiškintinas noru atsikratyti nacių, niekinusių kitataučius, palikimo; o kitoje pusėje galima būtų formuluoti tezę, kad Vidurio Europos antikosmopolitizmas dalinai kyla iš jų antipatijos internacionalizmui, kurį jiems bruko komunizmas.“

Arba įsiklausyti į politikės bei publicistės Antje Hermenau žodžius. Pasak jos, Rytų Europoje paraleliai vyksta du procesai. Viena, ji išsilaisvina iš nekritiško požiūrio į Vakarų Europą, – fazės, kurią dauguma patyrė po 1990 metų, kai būtinai norėta būti Vakarų dalimi. Ir, antra, rytų europiečiai, jausdamiesi esą integruoti, dabar nori drauge dalyvauti Europos formavimo procese ir drauge spręsti jo kryptį. Vien perimti jie nebenori.