„Kaip elgtumėtės paprašytas parašyti ką nors, kas nėra tiesa?“ Tai buvo klausimas, nuskambėjęs per pokalbį dėl darbo, vykusį 10-ame „RIA Global“ biurų pastato aukšte esančioje konferencijų salėje. Vašingtono K Street gatvėje įsikūrusi organizacija „RIA Global“ – Rusijai pavaldžios naujienų tarnybos „Sputnik“ biuras Vašingtone.
Buvo gruodžio vidurys. Kiek daugiau nei prieš mėnesį Jungtinėms Valstijoms teko susitaikyti su prezidento Donaldo Trumpo pergale ne per seniausiai vykusiuose rinkimuose. Ieškoti darbo naujienų tarnyboje „Sputnik“ žurnalistą A. Feinbergą paskatino noras pagaliau susirasti nuolatinę tarnybą ir išbristi iš, jo žodžiais tariant, pragaro, kurį tenka patirti laisvai samdomiems darbuotojams, niekada tiksliai nežinantiems, kas taps kitu pajamų šaltiniu ir ar tų pajamų pakaks pragyvenimui.
Užduotas klausimas interesantą ne juokais nustebino. A. Feinbergas, savaime suprantama, žinojo, kad agentūra „Sputnik“ – valstybės remiama institucija, garsėjanti kaip tarnyba, kartkartėmis nevengianti pateikti klaidingų interpretacijų ar nepagrįstos informacijos. Vis dėlto buvo neaišku, ar pateikiant tokį klausimą buvo norėta užsitikrinti, kad žurnalistas, prireikus, galės be jokių skrupulų pameluoti, ar išsiaiškinti jo pasiryžimą jokiu būdu nenusižengti etikos principams, be galo vertinamą daugelyje naujienų agentūrų.
„Išeičiau iš darbo“, – tąsyk atsakė A. Feinbergas ir pridūrė manąs, kad jokių problemų dirbant valstybės (net jei ta valstybė – Rusija) remiamoje naujienų organizacijoje kilti neturėtų, nebent leidinio savininkai imtų riboti jo, kaip žurnalisto, laisvę, kurią turi užtikrinti bet kuri žiniasklaidos organizacija – juk tokios naujienų tarnybos kaip BBC, „Voice of America“, „Agence France-Press“, „Al-Jazeera“ ir kt. taip pat yra remiamos valstybės, bet, šiaip ar taip, kuo puikiausiai susidoroja su redakcinės nepriklausomybės klausimu.
Išklausęs tokį atsakymą, žurnalisto tinkamumą aiškinęsis Vašingtone veikiančio „Sputnik“ biuro redaktorius Piotras Martiničevas – aukštas vyras, kalbantis su gerai juntamu akcentu, – patikino, kad „Sputnik“, žinoma, niekuo nesiskiria nuo išvardytų agentūrų, ir, iš pažiūros patenkintas išgirstu atsakymu, nutarė, kad A. Feinbergo kandidatūra jį tenkina. Kiek vėliau žurnalistui buvo pranešta, kad jis samdomas kaip pirmasis „Sputnik“ korespondentas, dirbsiantis Baltuosiuose rūmuose.
Kai po penkių mėnesių A. Feinbergas užvėrė „Sputnik“ biuro duris, laikydamas rankoje pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, jis labai gerai prisiminė ką tik aprašytą epizodą ir apie jį galvodamas negalėjo nesistebėti, kodėl apskritai buvo įdarbintas.
Kitokia darbo kultūra
Daugelis agentūrą „Sputnik“ dažniausiai sieja su jos interneto svetaine SputnikNews.com. Joje skelbiamas turinys yra toks piktinantis ir įžeidus, kad dėl nesantaiką sėjančio stiliaus leidinys „Foreign Policy“ praminė agentūrą „Sputnik“ propagandą skleidžiančiu „Buzzfeed“ analogu („Buzzfeed“ – JAV socialinių ir pramogų pasaulio naujienų tinklas, anot „Foreign Policy“, pasižymintis įžūliomis, bet kokia kaina sensacijų ir interneto auditorijos dėmesio siekiančiomis publikacijomis).
Vis dėlto labai daug „Sputnik“ skelbiamų naujienų ir pranešimų yra perduodami tiesiai iš „Sputnik“ naujienų agentūros – solidžiausios organizacijos atšakos, kildinamos iš kitados puikiai vertintos naujienų agentūros „RIA Novosti“.
Didžioji dalis „Sputnik“ kanalu skelbiamos informacijos – mokamas turinys, pasiekiamas tik tam tikram skaičiui abonentų, tačiau jei koks nors pranešimas pasirodo ypač svarbus, jis paskelbiamas ir „Sputnik“ svetainėje.
Kaip vienas iš „Sputnik“ naujienų agentūros korespondentų, A. Feinbergas buvo atskaitingas trims pagrindiniams redaktoriams: jį pasamdžiusiam P. Martiničevui, Anastasjai Ševelevai ir Zlatko Kovachui.
Pirmieji du – rusai. Nė vienas iš jų 34-erių metų A. Feinbergui nepasirodė vyresnis už jį patį. Nė vienas nepasirodė ir bent kiek išmanantis Jungtinėse Valstijose priimtinas žurnalistinio darbo subtilybes. Pavyzdžiui, juos piktino, kad A. Feinbergas atsisakydavo įvardyti asmenis, su kuriais susitikdavo, arba naudodavosi įmonės pinigais, kad padengtų per susitikimus su tais asmenimis patiriamas išlaidas.
Iš Makedonijos kilęs, bet, kaip ir kiti du redaktoriai, Jungtinėse Valstijose natūralizavęsis Z. Kovachas net nėra žurnalistas. Ankstesnė šio, kaip pats teigia, šešiomis užsienio kalbomis laisvai kalbančio „Sputnik“ redaktoriaus karjera susijusi su darbu tarptautinėje bendrovėje „General Dynamics“, kai ši pasirašė sutartį su „Southeast European Times“ – keliomis kalbomis leidžiama svetaine, skirta Balkanų regionui ir siekusia paneigti Rusijos ar bet kurios kitos šalies skleidžiamą propagandą. Pasibaigus programos finansavimui, kovos su propaganda patirties įgijęs Z. Kovachas labai greitai perėjo į kitą barikadų pusę.
Nors kiti agentūroje dirbę redaktoriai, tarp kurių buvo ir amerikietis, paprastai apsiribodavo A. Feinbergo straipsnių korektūra, rusai ir Z. Kovachas akivaizdžiai turėjo ypatingų interesų ir jų taikoma metodika nebūtinai atitiko tiesos sakymo principus.
Netinkami klausimai
Kad jų darbo praktika išties specifinė, A. Feinbergui tapo aišku po pirmųjų kartų, kai tuometinis Baltųjų rūmų spaudos sekretorius Seanas Spiceris suteikė jam galimybę pateikti klausimų. Užduodamas vieną iš pirmųjų klausimų 2017 metų kovo pradžioje, A. Feinbergas pasiteiravo, kodėl prezidentas D. Trumpas atsisako pasinaudoti finansavimu ir Kongreso jam suteiktomis galiomis ir nusiųsti ginklų į Ukrainą, kad padėtų šiai šaliai kovoti su Rusijos demonstruojama agresija.
Pats to nežinodamas, A. Feinbergas tada pažeidė vieną iš griežčiausių nerašytų darbo agentūroje „Sputnik“ taisyklių.
Pagrindinę agentūros „Sputnik“ misiją skelbiantis šūkis „Sakyti tai, kas nepasakyta“, kaip paaiškėjo, išreiškė „Sputnik“ priedermę skelbti Rusijai palankią bet kokių įvykių traktuotę, nesvarbu, ar ji kertasi su tiesa, ar ne. Pavyzdžiui, rašant apie Rusijos remiamų pajėgų nuo 2014 metų okupuotą Krymą, buvo būtina paminėti, kad 90 proc. referendume dalyvavusių Krymo gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos. Žinoma, greta įterpta pastaba apie tankus ir ginkluotus karius, marširavusius Krymo gatvėmis tuo metu, kai vyko referendumas, būtų akimirksniu pašalinta iš pranešimo prieš jam patenkant į viešumą.
Išsiaiškinti D. Trumpo poziciją Ukrainos atžvilgiu A. Feinbergą vertė to laikotarpio realijos, todėl vargu ar klausimas galėjo sukelti kokią nors nuostabą, tačiau priešiškumą, kilusį po tokio neva neapdairaus žingsnio, žurnalistui teko patirti žaibiškai.
Jau kitą dieną jis gavo P. Martiničevo elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta supažindinti agentūros redaktorius su visais per Baltųjų rūmų spaudos konferencijas numatomais užduoti klausimais, nes juos būtina kruopščiai suderinti.
P. Martiničevas taip pat perspėjo, kad redaktoriai gali turėti ir kokių nors konkrečių klausimų, kuriuos būtų privalu užduoti. A. Feinbergas turėjo įsisąmoninti, kad joks jo užduodamas klausimas neturėtų būti netikėtas agentūrai. P. Martiničevas taip pat pridūrė, kad būtina pateikti ir papildomų klausimų sąrašą, praversiantį tuo atveju, jei kurios nors kitos agentūros žurnalistas pirmas užduotų iš anksto numatytą klausimą.
Gavęs tokius nurodymus, A. Feinbergas kiekvieną rytą elektroniniu paštu siųsdavo P. Martiničevui klausimus, kurie beveik visada būdavo atmetami ir pakeičiami kitais, labai dažnai su tiesa prasilenkiančiais argumentais pagrįstais klausimais.
Pavyzdžiui, praėjus maždaug dviem savaitėms po šių metų balandžio mėnesį įvykdytos zarino dujų atakos Sirijos Idlibo provincijoje ir savaitei po D. Trumpo nurodymu suduoto atsakomojo smūgio, nukreipto į Sirijos pajėgų naudojamą oro uostą, A. Feinbergas nusiuntė P. Martiničevui du planuojamus užduoti klausimus: apie derybas dėl taikos Sirijoje ir apie vyriausybės strategijas, susijusias su Sankt Peterburgo ekonomikos forumu.
Neilgai trukus žurnalistas gavo laišką su nuoroda į RT interneto svetainėje publikuotą straipsnį. RT – tai Rusijos tarptautinis televizijos tinklas, kuris, kaip ir „Sputnik“, yra kontroliuojamas Rusijos vyriausybės. Nurodytame straipsnyje buvo rašoma apie į pensiją išėjusį Masačusetso technologijos instituto profesorių, kuris, remdamasis paties matytomis nuotraukomis, priėjo prie išvados, kad atakos iniciatoriai – veikiausiai Sirijos teroristai, o ne diktatoriaus Basharo al Assado vadovaujama šalies vyriausybė (verta paminėti, kad kaip tik tuo metu Jungtinių Valstijų vyriausybė jau buvo išsiaiškinusi ne tik tai, kad atsakomybė už įvykdytą ataką tenka B. al Assado režimui, bet ir tai, kad Sirijos valdžia ir Rusija dėjo visas pastangas, kad šis faktas nebūtų atskleistas).
Be šio straipsnio P. Martiničevas taip pat pateikė nuorodą į pranešimą, įrodantį, kad teroristų grupuotė „Islamo valstybė“ yra susprogdinusi seną raketą su iprito užtaisu netoli Mosulo apylinkėse buvusios Irako pajėgų bazės, ir tarsi turėjusį paneigti Jungtinių Valstijų vyriausybės teiginį, kad tik Sirijos režimas galėjo pasinaudoti technika, leidžiančia rengti zarino durų atakas (ta aplinkybė, kad teroristų paleista raketa buvo labai sena, be to, sprogimas apsiėjo be žmonių aukų, o ypač pavojingo zarino dujų ataka buvo įvykdyta iš lėktuvo, P. Martiničevui, žinoma, pasirodė nesvarbi).
Neužilgo Baltuosiuose rūmuose, kaip ir kasdien, surengtame per televiziją transliuojamame susitikime su žiniasklaidos atstovais dalyvavęs A. Feinbergas buvo įpareigotas pasiteirauti S. Spicerio, ar Baltieji rūmai arba Jungtinių Valstijų žvalgybos tarnybos, atsižvelgdamos į minėto profesoriaus įžvalgas ir informaciją apie „Islamo valstybės“ surengtą ataką, neplanuoja apsvarstyti alternatyvių versijų ir naujų su ataka susijusių duomenų.
Tikriausiai nereikia stebėtis, kad A. Feinbergas tą dieną nesistengė aukštai kelti rankos, nes tikrai nedegė noru užduoti tokio pobūdžio klausimo. Tik kiek vėliau, asmeniškai susitikęs su Sarah Huckabee Sanders (Baltųjų Rūmų spaudos sekretorė - red.), jis pateikė klausimą, nedrąsiai pradėdamas jį žodžiais: „Mano redaktoriai šito jokiu būdu nepaskelbs...“
Grįžęs į biurą A. Feinbergas sulaukė P. Martiničevo priekaišto, kad neuždavė klausimo, kol vyko transliacija (tarsi apskritai būtų turėjęs kokią nors įtaką S. Spicerio apsisprendimui, kam suteikti žodį).
Be to, žurnalistui buvo atskleistas Maskvos noras išgauti iš S. Spicerio paaiškinimą, kodėl „Islamo valstybės“ įvykdyta cheminio ginklo ataka nepaskatino Jungtinių Valstijų vyriausybės pasiųsti į Iraką sparnuotųjų raketų arba suduoti kokį nors atkirtį, kaip kad įvyko po B. al Assado nurodymu surengtos dujų atakos, nukreiptos prieš jo paties vadovaujamos šalies piliečius.
A. Feinbergas nesunkiai suvokė, kad pagrindinis tokio klausimo tikslas tikrai nebuvo gauti atsakymą. Klausimas tegalėjo pasitarnauti kaip priemonė, leidusi per susitikimo transliaciją atskleisti menamą Jungtinių Valstijų vyriausybės veidmainiškumą: juk į „Islamo valstybės“ veiksmus, kitaip nei į B. al Assado inicijuotą ataką, ji nesureagavo.
Praregėjimas atėjo po kurio laiko
Po keleto tokių incidentų A. Feinbergas ėmė suprasti, kad tikroji „Sputnik“ misija – ne perduoti naujienas, o teikti turinį, galintį arba sukelti abejonių dėl Rusijai arba jos sąjungininkėms nepalankių įvykių aplinkybių, arba suteršti Jungtinių Valstijų arba jų sąjungininkių reputaciją. Kaip pavyzdį galima pateikti atvejį, susijusį su į Ukrainą siunčiamai paramai skirto biudžeto sumažinimu.
Nors finansavimo apribojimas buvo viso Valstybės departamentui ir kitoms agentūroms skiriamo biudžeto sumažinimo pasekmė, A. Feinbergui buvo nurodyta paklausti, ar toks lėšų apkarpymas nebuvo nulemtas su Ukrainos vyriausybe siejamos korupcijos. Užuot žeminęsis ir pateikęs tokį klausimą per tiesioginę transliaciją, A. Feinbergas nusiuntė jį elektroniniu paštu Baltųjų rūmų atstovui spaudai. Atsižvelgiant į užklausos absurdiškumą, neverta nė stebėtis, kodėl jokio atsakymo žurnalistas nesulaukė.
Turint omeny Jungtinių Valstijų vyriausybės išvadas dėl bemaž neabejotino Rusijos kišimosi į 2016 metais vykusius prezidento rinkimus, taip pat jos bandymų pakenkti į šalies vadovo postą kandidatavusiai Hillary Clinton ir paremti D. Trumpą pasitelkus tokius melagingų naujienų ir tendencingo turinio sklaidos kanalus kaip „Sputnik“, būtų galima daryti prielaidą, kad A. Feinbergas buvo pasamdytas, kad rašytų D. Trumpui palankius straipsnius.
Tačiau taip nebuvo. Informacija, kurią jam buvo nurodyta teikti, turėjo būti pravarti formuojant nuostatą, kad Jungtinių Valstijų vyriausybė yra veidmainiška, paperkama, be to, stokoja moralinių standartų, kad galėtų atremti Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomą diktatūrą, nukreiptą prieš žmogaus teises ir panašias vertybes.
Viena žinoma D. Trumpą palaikanti žurnalistė, dirbusi agentūroje „Sputnik“ rikimų kampanijos laikotarpiu, prisipažino A. Feinbergui, kad jai nė sykio nebuvo nurodyta rašyti D. Trumpui palankių publikacijų, tad ji tai darė savo pačios iniciatyva. Kitas buvęs „Sputnik“ korespondentas papasakojo, kaip buvo verčiamas pasinaudoti jam prieinamais kanalais, kad gautų programišių nugvelbtus elektroninius laiškus, skirtus buvusiam CŽA direktoriui Johnui Brennanui, o kai atsisakė veltis į derybas dėl pavogtų duomenų, paprasčiausiai buvo atleistas.
Gali būti, kad Baltieji rūmai taip pat vylėsi, kad agentūra „Sputnik“ pasitarnaus kaip draugiškai nusiteikęs naujienų kanalas, nes iš pradžių spaudos tarnyba A. Feinbergą pasitiko šiltai ir geranoriškai. Baltųjų rūmų požiūris pasikeitė tik žurnalistui pradėjus uždavinėti klausimus apie tai, kodėl D. Trumpas nesiunčia ginklų į Ukrainą arba kodėl pildydamas asmens patikimumo patikrinimo formas Jaredas Kushneris nenurodė, kad buvo susitikęs su asmenimis iš Rusijos.
Kai tapo aišku, kad A. Feinbergo darbas nesiskirs nuo bet kurio kito korespondento, jo ryšys su Baltaisiais rūmais, galima sakyti, nutrūko, nors jis ir toliau stengėsi gauti atsakymus į žodžiu arba elektroniniu paštu užduodamus klausimus.
A. Feinbergas nuolat sulaukdavo kritikos socialiniuose tinkluose dėl užsiiminėjimo propaganda. Pasitaikydavo, kad būdavo pavadinamas išdaviku. Vis dėlto visada stengdavosi apginti ne tik save, bet ir kolegas. Bent iš pradžių jis buvo įsitikinęs, kad tiesiog vykdo savo pareigas, kaip kad darytų dirbdamas bet kurį darbą, ir jokios dezinformacijos jokiu būdu neskleidžia.
Deja, ilgainiui, su darbu agentūroje „Sputnik“ susijusių smulkmenų susikaupė tiek daug, kad žurnalistą apėmė vis didėjantis nerimas. A. Feinbergas suprato, kad nei milžiniškos pastangos, nei įnirtingas priešinimasis bandymams suvaržyti jo, kaip žurnalisto, laisvę neturi visiškai jokios reikšmės, nes tol, kol dirbs agentūroje „Sputnik“, jis norom nenorom prisidės prie dezinformacijos sklaidos, nors pats propagandą teigiančių publikacijų ir nerašys.
Padarytos išvados paskatino A. Feinbergą pradėti žvalgytis po darbo skelbimus ir teirautis labiau patyrusių, su „Sputnik“ nesusijusių kolegų, kaip patiriant kuo mažiau žalos išsikapanoti iš keblios situacijos.
Paskutinė darbo savaitė
Kad „Sputnike“ viskas vyksta ne taip, kaip jam buvo žadėta, A. Feinbergas pradėjo galvoti jau po mėnesio darbo čia, tačiau abejones galutinai išsklaidė paskutinė jo darbo savaite.
Gegužės 22 dieną Baltuosiuose Rūmuose įvyko biudžeto direktoriaus Micko Mulvaney'aus spaudos konferencija, kurios metu A. Feinbergas uždavė klausimą apie mokesčių lengvatas nelegaliems migrantams, auginantiems JAV pilietybę turinčius vaikus. Apie tai vėliau parašė „Washington Post“ žurnalistas, savo straipsnyje pabrėžęs, kad A. Feinbergas yra „Sputniko“ reporteris, dirbantis Baltuosiuose Rūmuose, ir rėžęs tiesiai: „Rusijos propaganda aiškiai pasakė Baltiesiems Rūmams, kad Trumpo biudžetas yra žiaurus“.
A. Feinbergo vadovai dėl to tikrai neapsidžiaugė. Reikalas tas, kad „Sputnike“ prie tekstų retai nurodomos jų autorių pavardės. Jam niekada niekas nepateikė konkrečios priežasties, kodėl „Sputnik“ nori, kad jų reporteriai liktų anonimais. A. Feinbergas spėja, kad tai susiję su tuo, kad niekas nebūtų atsakingas už klaidas, melagystes ar pusiau tiesas. Kai „Post“ jį identifikavo kaip „Sputniko“ Baltųjų Rūmų reporterį, jo vadovai aiškiai parodė nesą patenkinti, ir dar kartą pabrėžė, kad kompanijos politika yra nedėti autoriaus pavardės prie istorijų.
Dieną po to, kai vienas redaktorius jį išbarė dėl „Post“ skyrelio, jis į darbą atsinešė kostiumą, kad galėtų jį laikyti kaip atsarginį. Tačiau iš tiesų A. Feinbergas ruošėsi sutvarkyti savo stalą ir įteikti prašymą atleisti.
Bet jam tokia galimybė nepasitaikė. Gegužės 26 dieną – praėjus kelioms dienoms po „Post“ straipsnio, sužlugdžiusio A. Feinbergo anonimiškumą, jis buvo iškviestas į susitikimą su P. Martiničevu ir kitu vyru, kurio prieš tai nebuvo matęs. Šis gerokai senesnis vyras, kuris kalbėjo su aiškiu rusišku akcentu, prisistatė kaip Michailas Safronovas - „Sputniko“ Vašingtono biuro vadovas.
„Kai prezidentas grįš iš Europos, norime, kad pradėtum jo klausinėti apie Setho Richo bylą“, - pasakė P. Martiničevas.
Sethas Richas buvo JAV Demokratinio Nacionalinio Komiteto (DNC) darbuotojas, kuris buvo nužudytas netoli savo namų Vašingtone, o jo namai, kaip teigė policija, buvo apiplėšti. Nemažai žmonių iš dešiniojo flango bandė skleisti idėją, kad jo nužudymas buvo kerštas už jo vaidmenį paviešinant tūkstančius DNC elektroninių laiškų perduodant juos „WikiLeaks“ 2016 metų rinkimų metu.
Kiek anksčiau „Fox News“ paviešino straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad privatus tyrėjas rado informaciją, kuri susiejo S. Richo nužudymą su tūkstančių elektroninių laiškų vagyste ir paviešinimu, ir dešiniosios pakraipos žiniasklaida pradėjo karštai diskutuoti apie tai, kad tai buvo Clintonų organizuota „uždanga“.
A. Feinbergas tuomet pagalvojo, kad tai yra testas. Mat jis manė, jog P. Martiničevas ar M. Safronovas tikrai negali galvoti, kad tai tikra istorija, juk „Fox News“ ją atšaukė vos prieš keletą dienų.
Jis vadovams pasakė, kad jam būtų nepatogu klausti klausimų ar rašyti apie tokį dalyką, kai nėra absoliučiai jokio faktinio pagrindo tai daryti. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, ši istorija turėjo tam tikrą tikslą ir „Sputnikas“ nenorėjo jos paleisti. Jeigu galima buvo įtikinti „Sputniko“ skaitytojus, kad S. Richas buvo DNC šaltinis, tai perkeltų kaltę nuo Rusijos programišių, kuriuos JAV žvalgybos bendruomenė kaltina kišimusi į 2016 metų prezidento rinkimus.
Tai A. Feinbergui buvo paskutinis lašas. Tačiau jam neleido paaiškinti savo požiūrio – P. Martiničevas vėl pradėjo kalbėti.
„Tokiu atveju, mes tuojau pat nutraukiame su tavimi sutartį“, - jis pasakė, iškart paduodamas atitinkamą raštą.
A. Feinbergas paklausė, ar yra atleidžiamas dėl to, kad jis atsisakė skelbti melą, ar dėl kokių nors kitų priežasčių, tačiau vadovai daug nesiplėtė – pasirėmė Vašingtono valstijoje galiojančiu įstatymu, pagal kurį jie neva neprivalo jam sakyti, dėl ko jis yra atleidžiamas.
Po kelių mėnesių A. Feinbergo istoriją publikavo „Yahoo News“, tuomet „Sputniko“ atstovas spaudai tvirtino, kad jis buvo atleistas dėl „problemų, susijusių su darbo kokybe“. Tačiau A. Feinbergas tvirtina niekada negirdėjęs priekaištų dėl savo darbo. Jis nesulaukė pastabų ir dėl darbo etikos, neretai į darbą ateidavo anksčiau, o išeidavo vėliau nei oficialios darbo valandos.
Jis susikrovė savo daiktus ir išeidamas pro „Sputnik“ biuro duris parašė žinutę savo „Twitter“ paskyroje: „Daugiau nebedirbu @SputnikInt – norėčiau pasakyti jums, kodėl. Susisiekite su manimi“.
Jis teigia nuo pat pirmos dienos „Sputnike“ nuoširdžiai tikėjęs, kad net Rusijos valstybinėje naujienų tarnyboje gali gerai dirbti savo darbą, jeigu laikysis savo asmeninių etinių standartų. Jis netgi tikėjo, kad „Sputniko“ skelbiama misija - „Sakyti tai, kas nepasakyta“ - buvo viena iš tų, į kurią verta leistis. Anot jo, juk yra valstybinių naujienų tarnybų, kurios siekia skelbti istorijas, kurias ignoruoja kiti leidiniai, ir pateikti kitokį požiūrį į naujienas. Daug jų daro puikų darbą.
Tačiau, kai tai, kas „nepasakyta“, nėra pasakojama, nes tai yra netiesa, o „alternatyvi perspektyva“ yra būdas pasitarnauti priešiškiems valdžios tikslams kenkiant kitų tautų reputacijai, visa pasaulio etika tau negali padėti.
A. Feinbergas buvo įsitikinęs, kad „Sputnik“ norėjo, kad jis dirbtų jiems dėl jo žurnalistinių sugebėjimų, tačiau jie norėjo kai ko kito – pasinaudoti žurnalistikos išoriniu blizgesiu, kad įgyvendintų savo tikslus.
Redaktoriaus pastaba: P. Martiničevas neigia, kad per darbo pokalbį jis klausė A. Feinbergo apie netiesos rašymą. Jis taip pat teigia, kad A. Feinbergo atleidimo aplinkybės buvo kitokios: „teiginys, kad per paskutinį susitikimą buvo kalbama apie Sethą Richą yra visiškas fabrikavimas“, - sako P. Martiničevas. „Ši istorija neturėjo jokio ryšio su pono A. Feinbergo atleidimu“.
Be to, P. Martiničevas sako: „kaltinimas, kad klausimų uždavinėjamo per televiziją rodomose Baltųjų Rūmų spaudos konferencijose tikslas buvo skleisti sąmokslo teorijas - yra nesąmonė. Visi klausimai yra keliami, kad gautume administracijos poziciją įvairiomis temomis“.
Atsakydamas į A. Feinbergo kaltinimus, „Sputniko“ vyriausiasis redaktorius atsakė: „kadangi „Politico“ žurnalas taip tiki pono A. Feinbergo teiginiais, būtų veidmainiška iš jūsų pusės jo neįdarbinti, kad įrodytumėte, koks jis yra puikus žurnalistas. Būsiu laimingas, jeigu įrodysite, kad mes klydome. Prašau, informuokite mane, ar galvojate apie pono A. Feinbergo įdarbinimą. Būsiu laimingas galėdamas jums atsiųsti rekomendaciją“.
