Už raganavimą buvo baudžiama jau senovės Romoje, o greičiausiai ir dar anksčiau. Teismai dėl raganavimo Europoje išplito daugiausiai Viduramžiais, taip pat ir Naujaisiais laikais, o jų plėtra labai dažnai klaidingai siejama su Bažnyčios veiksmais. Tačiau tai ne dvasininkai, o dažniausiai paprasti gyventojai pasinaudodami miesto teismais nubausdavo savo kaimynes ir kaimynus už „raganavimą“.
Šiandieninės Didžiosios Britanijos teritorijoje „susidorojimas“ su raganomis veikė kiek kitaip. Salose svarbiausiais personažais, susijusiais su tokiais teismais, buvo specialūs raganų medžiotojai, kuriems mokėdavo už raganų paiešką. Raganos ten buvo kariamos, o ne deginamos.
Šiandien mažai kas tiki, kad raganos ir raganiai iš tiesų egzistavo, taigi ir nedarė to, kuo buvo kaltinami. Dabar į šį klausimą žiūrima iš antropologijos ar sociologijos požiūrio taško, atmetant teoriją, kad šie žmonės iš tiesų raganavo. Manoma, jog jie greičiau tapdavo savo visuomenių „atpirkimo ožiais“.
Nepaisant to, kažkas lėmė, kad vos prieš 73 metus, 1944 metais, škotė Helen Duncan buvo nuteista pagal vadinamąjį „Witchraft Act“, priimtą 1735 metais. Tačiau ar teismas iš tiesų pripažino, jog H. Duncan buvo „ragana“?
Informacijos apie H. Duncan nėra daug, tačiau įvairūs šaltiniai kartoja populiarią versiją apie jos nuteisimą už raganavimą. Verta atkreipti dėmesį, kad pagal paminėtą „Witchcraft Act“ nusikaltimu buvo laikomas toks elgesys: jeigu kas nors tikina, kad kitas asmuo turi magiškų galių, taip pat jeigu kas nors užsiima raganavimu, bet ne iš tiesų, o apgaudinėjant kitus. Taigi tai buvo pirmasis aktas, kuriame buvo išreikšta abejonė, kad magija egzistuoja. Dėl to H. Duncan atvejis atsiduria visai kitoje šviesoje.
Sugebėjimus paneigė mokslas
Helen Macfarlane gimė 1897 metais nedideliame Callandero miestelyje, Pertšyro grafystėje, Škotijoje. Dar mokykloje ji atkreipdavo bendraamžių dėmesį savo isterišku elgesiu ir tikinimu, kad turi gebėjimą numatyti ateitį.
Būdama 19 metų ji ištekėjo už Henry Duncano, I-ojo pasaulinio karo veterano, kuris rėmė jos „spiritizmo talentus“. Einant laikui Helen, šešių vaikų mama, pradėjo imti pinigus už specialius seansus, ji taip pat teigė, kad yra vadinamoji mediumė (spiritizmo seanso tarpininkas tarp žmonių ir dvasių – red.) ir sugeba bendrauti su dvasiomis. Ypatingą įspūdį žmonėms greičiausiai palikdavo „ektoplazma“ (kažkas panašaus į dūmus – red.), kuri veržėsi iš Helen lūpų seansų metu. 1928 metais fotografas Harvey Metcalfe nusprendė padaryti keletą nuotraukų spiritizmo seanso metu. Jose matosi ir vadinamoji „ektoplazma“.
H. Duncan tapo populiari, o jos atveju pradėjo domėtis mokslininkai, daugiausiai dirbantys psichologijos srityje. Gana greitai jie padarė išvadą, kad žymiąją „ektoplazmą“ sudaro kiaušinių baltymai, popierius ir kitos sudedamosios dalys, tarp kurių – medžiaga, panaši į marlę.
H. Duncan laikėsi savo, kad iš tiesų turi magiškų galių, o „ektoplazma“ yra tikra, tačiau neleido jos tirti, nors galų gale tai buvo padaryta laboratorijoje. Tačiau H. Duncan gebėjimų paneigimas nesutrukdė jai ir toliau tęsti karjerą, todėl 1933 metais jai buvo paskirta bauda už tvirtinimą, kad yra mediumė ir žmonių klaidinimą.
Papasakojo apie nuskendusį karo laivą
H. Duncan atvejis nebūtų garsiai nuskambėjęs, jeigu ji 1941 metais nebūtų atskleidusi slaptos informacijos apie vokiečių nuskandintą HMS „Barham“ laivą, kuriame žuvo 862 jūreiviai. Pasak jos, šią informaciją jai perdavė... vienas žuvusiųjų.
Po to, kai informacija apie paslapties atskleidimą pasklido plačiau, ja susidomėjo kariuomenė. H. Duncan buvo prižiūrima, tarp kaltinimų pasigirdo net šnipinėjimas vokiečiams. Laivo nuskendimas būtų laikomas paslaptyje dėl moralinių britų įsitikinimų. Tačiau šnipinėjimo nepavyko įrodyti, o teismas, rodos, neturėjo jokių idėjų, ką reikėtų šiuo atveju daryti, nors H. Duncan, be kaltinimų raganavimu, buvo taip pat apkaltinta paprasčiausia apgavyste.
Nepaisant to, kažkodėl buvo nuspręsta ją nuteisti remiantis senoviniu aktu. Dėl to Didžiojoje Britanijoje byla tapo labai garsi, nors, kaip jau buvo minėta, „Witchcraft Act“ pagrindu buvo teisiama ne už magiją, o už apgavystę, kad turima magiškų galių. Remiantis šiuo aktu buvo galima nuteisti asmenį daugiausiai metams kalėjimo.
H. Duncan buvo nuteista 9 mėnesiams kalėjimo. Tačiau būtina atsakyti į klausimą, ar škotė iš tiesų kažkokiu „magišku“ būdu sužinojo apie karinio laivo katastrofą?
Donaldas Greaeme'as, populiarios knygos „Loose Cannons: 101 Things They Never Told You About Military History“ autorius atskleidžia, kad žuvusių jūreivių šeimoms buvo išsiųsti laiškai su užuojautomis ir jų buvo paprašyta neatskleisti šios informacijos iki oficialaus paskelbimo. Negalima atmesti galimybės, kad H. Duncan, kaip ir greičiausiai daug kitų asmenų, sužinojo apie šią tragediją anksčiau iš vieno iš asmenų, kurie buvo informuoti apie laivo katastrofą.
Nemetė savo užsiėmimo
H. Duncan, atlikusi bausmę, neatsisakė spiritizmo seansų ir organizavo juos iki pat savo mirties 1956 metais. Spiritizmo knygose ji nurodoma kaip netikro mediumo pavyzdys, nors, be abejo, atsirado asmenų, kurie patikėjo jos sugebėjimais.
H. Duncan palikuonys ir gerbėjai XXI amžiaus pradžioje pradėjo dėti pastangas atkurti jos reputaciją. Škotų parlamentas iki šiol atmesdavo jų pasiūlymus.
Tačiau šio atvejo nereikėtų sieti su kitais bandymais reabilituoti „raganas“, kurie vyksta mūsų laikais, mat H. Duncan nebuvo nuteista už tai, kas plačiai suprantama kaip magija, tik už tai, kad teigė, jog turi magiškų galių.
Verta pridurti, kad tikėjimas magija vis dar yra paplitęs pasaulyje, ypač Afrikoje, kur magijos sritis yra labai stipriai susijusi su kasdienybe, dėl ko dažnai labai kenčia vaikai, ypač albinosai. Afrikoje yra pasklidęs įsitikinimas, kad albinosų kūno dalys, kaip amuletai nešiojamos (arba laikomos namuose) atneša laimę.
H. Duncan yra laikoma paskutiniu asmeniu, nuteistu Didžiojoje Britanijoje už burtus – o iš tiesų už tvirtinimą, kad turi magiškų sugebėjimų.