B. Englisho Nacionalinė partijai pasirodė geriau nei tikėtasi ir surinko 46 proc. balsų, o leiboristams, nors ir pakylėtiems „džasindomanijos“ bangos, pavyko užsitikrinti tik 36 proc. palaikymą.

„Žinoma, tikėjomės aukštesnio... Aišku, tikėjomės geriau“, – sakė 37 metų J. Ardern, praeitą mėnesį perėmusi centro kairiosios Leiboristų partijos vairą ir, kaip atrodė, vedusi ją į sėkmę.

Galutinės baigtis gali paaiškėti tik po poros savaičių: W. Petersas sakė, kad jis neskubės apsispręsti, kam pareikšti palaikymą.

Pagal Naujosios Zelandijos proporcinio balsavimo sistemą, norėdamos užsitikrinti daugumą parlamente didžiosios partijos turi suformuoti koaliciją, bet visoms dabartinėms grupėms stinga vietų.

Vėliausi rezultatai rodo, kad B. Englisho Nacionalinė partija ir dabartinė jos sąjungininkė ACT turės 59 vietas, bet joms dar stinga dviejų mandatų, kad užsitikrintų daugumą 120 vietų parlamente.

J. Ardern leiboristai ir jiems parankiausi partneriai – žalieji – turi 54 mandatus, tad jiems reikėtų dar septynių.

Tai reiškia, kad nei vieni, nei kiti negalės valdyti be W. Peterso NZF, gausiančios devynias vietas.

72 metų W. Petersui, politikos veteranui, lemiamas balsas priklausė ir per dvejus ankstesnius rinkimus. Jis sako turįs priimti svarbų sprendimą, todėl neskubės.

„Kaip rodo dabartinė padėtis, politinės atsakomybės pusiausvyra priklauso mums, ir mes neketiname veikti skubotai, – aiškino jis. – Priimsime sprendimą, atitinkantį visos Naujosios Zelandijos ir „New Zealand First“ – tai yra, visos šalies – interesus. Tam reikės laiko.“

Priešrinkiminė kampanija buvo kaip reta permaininga: iniciatyva ne kartą ėjo iš rankų į rankas tarp B. Englisho ir J. Ardern.

Sunkios derybos

B. Englishas atrodė užtikrintai žengiąs į ketvirtą kadenciją, kol praėjusį mėnesį Leiboristų partijos vairą perėmė J. Arden.

37 metų J. Arden paskatino paramą silpstančiai centro kairiųjų partijai ir padidino jos populiarumą 20 procentinių punktų, sulygindama ją su Nacionaline partija.

Tačiau „Jacindos karštinės“ fenomenas susilpnėjo, B. Englishui ėmus kritikuoti jos finansinį patikimumą. Premjeras stengėsi pabrėžti savo ekonominius pasiekimus per pastaruosius devynerius metus.

Leiboristų lyderė atrodė praradusį ūpą, kreipdamasi į savo šalininkus balsavimui pasibaigus. J. Ardern sakė, kad dėjo visas pastangas, ir atsiprašė, kad nepasiekė pakankamai.

Ji išreiškė viltį, kad dar gali tapti premjere, jeigu pavyktų suformuoti leiboristų, žaliųjų ir NZF koaliciją, nors W. Petersas anksčiau dažnai nesutardavo su žaliaisiais.

„Šiuo metu tiesiog negaliu prognozuoti, kokius sprendimus priims kiti lyderia, – aiškino ji. – Mūsų laukia dar daug darbo, nelabai daug linksmybių.“

Žaliųjų lyderis Jamesas Shaw mėgino ištiesti ranką W. Petersui.

„Žinau, kad mūsų partijos ne dėl visko sutaria, bet dabar laikas šiuos nesutarimus atidėti į šalį ir dirbti kartu“, – sakė jis.

B. Englishas, priešingai, atrodė įsitikinęs, kad jam pavyks suformuoti ketvirtąją Nacionalinės partijos vadovaujamą vyriausybę. To nei viena Naujosios Zelandijos partija neįstengė padaryti ilgiau kaip 50 metų.

Jis pabrėžė, kad Nacionalinė partija per rinkimus pasirodė geriau negu leiboristai ir žalieji kartu sudėjus. Pasak premjero, rinkėjai pademonstravo aiškų palankumą centro dešiniajai partijai.

„Eisime į derybas nusiteikę suformuoti stabilią vyriausybę, kuri leis šiai šaliai pasiekti rezultatų dėl naujazelandiečių“, – pareiškė, B. Englishas.

Naujausi rezultatai B. Englishui padės susigrąžinti reputaciją po savo paskutinės nesėkmes vadovaujant 2002 metais, kai Nacionalinė partija patyrė rekordinę nesėkmę ir surinko vos 20 proc. rinkėjų balsų.

W. Petersas savo ruožtu anksčiau yra užsiminęs, kad gali palaikyti bet kurią pusę jeigu gaus tinkamą pasiūlymą.

1996 metais jis į valdžią padėjo ateiti Nacionalinei partijai mainais už vicepremjero postą, o 2005 metais jis prisijungė prie Leiboristų partijos, kai buvo paskirtas užsienio reikalų ministru.

„Esu labai sukalbamas žmogus, bet neparduodu savęs arba savo principų“, – W. Petersas sakė šią savaitę.