Laidotuvės vyko laikantis itin griežto karališko protokolo, tačiau niekas neplanavo, kad Didžiosios Britanijos gatves, aikštes ir parkus užplūs tiek žmonių. Suskaičiuota, kad procesiją stebėjo daugiau nei milijonas žmonių. Tai buvo viena iš gausiausių minių, pasirodžiusių Didžiojoje Britanijoje nuo pat Antrojo pasaulinio karo.
Susirinko 1,5 mln. žmonių
Masių per laidotuves tradicija siekia dar karalienės Viktorijos laikus. Viskas prasidėjo 1852 metais, kai mirė Velingtono kunigaikštis Arthuras Velslis. Napoleono nugalėtojas, išpopuliarinęs ilgus vandens batus, savo testamente nurodė, kad jo palaikai būtų palikti „Valdovės valiai“. Taigi, jam mirus, karalienė Viktorija paskelbė, kad šio asmens laidotuvės privalo būti precedento neturintis įvykis, atspindintis tiek jo įspūdingos karinės karjeros didybę, tiek visos Britų imperijos galią.
Pasiruošimas laidotuvėms užtruko net du mėnesius. Per tą laiką Velingtono kunigaikščio kūnas buvo balzamuotas ir uždarytas net keturiuose karstuose. Buvo suplanuotas daugiau nei trijų kilometrų procesijos maršrutas Londone centre.
Laidotuvių dieną įspūdingo dydžio bronzinį katafalką, dabintą špagomis, šalmais ir pabūklais, traukė 12 juodų juodomis povo plunksnomis puoštų žirgų. Iš paskos sekė per 10 tūkst. žmonių. Daliai teko kaip reikiant pasidarbuoti – katafalkas ne kartą klimpo purve, ir jį teko stumti.
Laidotuvių procesiją stebėjo dar daugiau nei 1,5 mln. žmonių. Dauguma jų į sostinę atvyko tuomet dar nauja geležinkelio linija, sujungusią Londoną su likusia šalimi. „The Illustrated London News“ skelbia, kad šios laidotuvės savo didybe ir mastu pasaulyje tuo metu analogo neturėjo.
Velingtono kunigaikščio laidotuvės, kurias išsamiai nušvietė ir tarptautinė spauda, tapo valstybinių laidotuvių pavyzdžiu, kuriuo tam tikra prasme noriai sekama ir dabar.
Nuo tada visuomenei svarbių asmenų laidotuvės tapo didelės svarbos ir labai brangiu renginiu, kurį prastai organizuoja valstybė kaip valstybinio solidarumo ir vienybės simbolį. Svarbiausia tai, kad tokio masto laidotuvės tapo įmanomos tik atsiradus daugiau viešojo transporto galimybių.
Procesija apėmė 5 valstijas
Kalbant apie laidotuves už Atlanto, verta paminėti prezidento Abrahamo Lincolno mirtį 1865 metais, kai A. Lincolno kūnas traukiniu buvo gabenamas iš Vašingtono į Ilinojų, procesas de facto tapo laidotuvių procesija.
Palaikai keliavo per Pensilvaniją, Niujorką, Ohajų, Indianą ir Ilinojų. Per dvi savaites trukusią kelionę pagarbą prezidentui atidavė per 7 mln. amerikiečių. Įdomu tai, kad atsisveikinti su velioniu ėjo ne žmonės, o velionis pats „atėjo“ pas juos.
Gedėjo šeštadalis populiacijos
Ne tik karališkųjų šeimų narių ir politikų, bet ir religinių veikėjų laidotuvės sutraukia didžiules minias. Kai 1989 metais mirė Ajatola Khomeini, jo palaikus 32 kilometrų kelyje į amžinojo poilsio vietą lydėjo beveik 9 mln. žmonių, visi jie stovėjo išsirikiavę šalikelėje.
Tai reiškia, kad gedėtojai sudarė net šeštadalį visos tuometinės Irano populiacijos (remiantis istoriniais duomenimis, tai didžiausias skaičius žmonių, kada nors dalyvavusių laidotuvėse Irane). Pačioje laidotuvių ceremonijoje buvo 2,5-3,5 mln. žmonių.
Toks atsidavimo demonstravimas gali sukelti ir nemažai bėdų. Per laidotuves minia gedinčiųjų tiesiog apspito kuklų medinį karstą, kuriame gulėjo Ajatolos palaikai. Tūkstančiams rankų bandant paleisti įkapes, karstas vieną akimirką atsidūrė ant žemės ir kūnas iškrito.
Galiausiai situaciją suvaldyti pavyko tik ginkluotiems sargybiniams pradėjus šaudyti į orą. Ajatolos palaikai skubiai perkelti į atskridusį sraigtasparnį, o laidotuvės vyko kitą dieną. Kylančio sraigtasparnio vaizdas taip pat buvo įspūdingas – gedintieji bandė į jį kibtis.
Įspūdingas vadovų skaičius
Nors tokių dramatiškų momentų ir pavyko išvengti, popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvės dėl jame dalyvavusių žmonių skaičiaus taip pat įvardijamos kaip vienos iš didžiausių istorijoje.
Į Romą ta proga atvyko per 4 mln. tikinčiųjų ir gedinčiųjų. Tai buvo didžiausias valstybių vadovų susitelkimas už Jungtinių Tautų ribų: atvyko keturi karaliai, penkios karalienės ir mažiausiai 70 prezidentų ir ministrų pirmininkų.
Darbus atidėjo net prostitutės
Valstybės tarnyba ar religinė svarba tikrai nėra pagrindinės priežastys, kodėl rengiamos masinės viešos laidotuvės. Kai 1885 metais mirė Prancūzijos rašytojas Victoras Hugo, laidotuvių procesiją nuo Triumfo arkos iki Panteono stebėjo daugiau nei 2 mln. žmonių – daugiau nei tuo metu iš viso gyveno Paryžiuje. Tai buvo pirmosios garsenybės laidotuvės.
Nors „Vargdienių“ ir „Paryžiaus katedros“ autorius norėjo būti palaidotas kukliame karste, įvykiai pakrypo visai kita linkme, ir laidotuvių būta itin prabangių. Triumfo arka, kur buvo padėtas karstas, buvo aptraukta juodu audeklu, palaikus supo raiti kariai, laikantys žibintus.
Pačios procesijos pradžioje prieš karstą važiavo 11 vežimų, pilnų gėlių. Buvo akivaizdu, kad daugumą laidotuvių dalyvių buvo paprasti darbininkai ir ūkininkai (tie, apie kuriuos savo knygose ir rašė V. Hugo).
Skelbta, kad rašytojo garbei laidotuvių dieną netgi nedirbo Paryžiaus prostitutės. „The Chicago Tribune“ laidotuves įvardijo kaip „vienas iš įspūdingiausių pasaulio istorijoje“, nors filosofas Friedrichas Nietzsche pasmerkė jas kaip „prasto skonio ir savimeilės orgiją“.
Rekordinis skaičius dalyvių
Po V. Hugo laidotuvių garsūs žmonės, ypač tie, kurie mirė jauni, taip pat buvo laidojami pompastiškai. Kai per avariją 1994 metais žuvo „Formulės 1“ lenktynininkas iš Brazilijos Ayrtonas Senna, jo netektis buvo įvardijama kaip nacionalinė tragedija ir Brazilijos valdžia paskelbė trijų dienų valstybinį gedulą. Gimtajame lenktynininko mieste San Paule į gatves išėjo trys milijonai žmonių.
Kol kas didžiausia gedinčiųjų minia susirinko į žmogaus, kuris už savo gimtosios šalies ribų žinomas ne tiek ir daug, laidotuves. 1969 metais miręs C. N. Annadurai tuo metu buvo vyriausiasis pietinės Indijos Tamil Nadu valstijos ministras. Aktorius, rašytojas ir tamilų kultūros propaguotojas kovojo prieš bandymus hindi paversti oficialia Indijos kalba. Jis mirė eidamas atsakingas pareigas, tad į gatves atsisveikinti su vyriausiuoju valstijos ministru ir paskutinį kartą pasižiūrėti į kūną išėjo daugiau nei 15 mln. žmonių.
Nors tokio masinio liūdesio priežastis ir atrodo keista, žmonių kiekis bent jau Indijos mastu tikrai nestebina. Juk Indijoje organizuojama Kumbl Mela piligriminė kelionė, į kurią susirenka daugiau nei 30 proc. piligrimų. Tai didžiausias toks susirinkimas visame pasaulyje.
Nors Velso princesė Diana ir buvo mylima ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje, jos laidotuvių mastas nė iš tolo neprilygo toms, kuruos buvo surengtos menkam kam žinomam vienos Indijos valstijos vadovui.
