Migracijos tema dominuoja privačiuose pokalbiuose, bet ne pagrindinių partijų kalbose. Partijos, pasak filosofės Theos Dorn, vengia atidaryti statines su nemaloniais turiniais.

„Už Vokietiją, kurioje gyventi malonu ir gera“ su besišypsančios Angelos Merkel portretu – tokie rinkiminiai plakatai nuotaikų krašte neatspindi. Pati kanclerė galėjo tuo įsitikinti, kai susitikimuose su rinkėjais jos pusėn ritosi neslepiamo priešiškumo, o neretai – ir juodos neapykantos bangos.

Be abejo, įsiūtį ten liejo pirmiausia organizuoti Alternatyvos Vokietijai (AfD) rėmėjų chorai. Tačiau baimė ir pyktis dėl migracijos politikos nesvetimi ir krikščionių demokratų (CDU) ar socialdemokratų (SPD) rinkėjams, – savaitraščiui „Die Zeit“ aiškino psichologas Stephanas Grünewaldas.

Pasak mokslininko, giluminiuose interviu su žmonėmis kalba sukosi vien apie pabėgėlių krizę. „Jie nori padėti pabėgėliams ir giria 2015 metų svetingumo kultūrą. Drauge juos kankina begalinė baimė, kad svetimi gali imti dominuoti šalyje ar net ją sugriauti.“ Baimės ir nesaugumo jausmą didino ir teroro išpuoliai, pastaraisiais metais išaugęs nusikaltimų skaičius.

Į šią „suprantamą baimę dėl didėjančios svetimųjų įtakos (Überfremdung)“, pasak psichologo, įsimaišė ir tam tikra „konkurencija tarp brolių ir seserų“.

„Dabar žmonės ėmė priekaištauti: „Mama mus išdavė. Svetimus vaikus ji myli labiau už savuosius. Mes gaunam mažiau pinigų, o kitiems seikėjama pilna sauja. Nenorim tokios mamos,“ – komentavo S. Grünewaldas (mamytė, Mutti – malonybinė kanclerės A. Merkel pravardė – red.).

Antra vertus, žmonės stengiasi suvaldyti savo pyktį, idant šalyje nekiltų suirutė. „Tuomet jie keičia perspektyvą, ir tikrąja grėsme tampa nebe pabėgėliai, o išorės baubai: Trumpas, Erdoganas ir Putinas. O šiuos atvesti į protą, jų manymu, įstengtų vienintelė Merkel.“ Tad užuot baudę „mamą“, jie laikosi jos įsikibę.

Nežinia dėl ateities pildo radikalų rėmėjų gretas

Vis dėlto, pasak S. Grünewaldo, dvasinė daugelio rinkėjų būsena – be galo nestabili, svyruojanti. Ką rodo ir kaip niekad didelis neapsisprendusių rinkėjų skaičius: Allensbacho viešosios nuomonės tyrimų instituto duomenimis, rugpjūčio gale net 46 proc. apklaustųjų dar nežinojo, kam jie atiduos savo balsus.

Dažniausiai minimi du su pabėgėliais susiję vokiečių nerimo šaltiniai: kad masinė imigracija sužlugdys socialinę valstybę ir kad ji neatpažįstamai pakeis šalies kultūrinį veidą.

Pirmasis aspektas svarbesnis socialiai pažeidžiamiems gyventojų sluoksniams. Ir nors socialinės išlaidos vietos žmonėms per tuos metus nebuvo sumažintos, vis dėlto tiesiogiai su pabėgėliais susiję kaštai – milžiniški (skirtingais paskaičiavimais – nuo 30 iki 55 milijardų eurų kasmet).

Tad, pasak vicekanclerio Sigmaro Gabrielio, nėra ko stebėtis, jei susidaro įspūdis, kad štai, „pabėgėlių priėmimui pinigų turime, o padoriai pensijai ar mokyklų remontui – ne“.

O kur dar išlaidos, kurių prireiks dešimtims tūkstančių naujų mokytojų, socialinių darbuotojų, policininkų, teisininkų apmokėti ar naujiems būstams statyti?

Menkas atvykėlių išsilavinimas bei žema kvalifikacija irgi nenuteikia optimistiškai, – vadinasi, didelė dalis jų ilgam liks valstybės išlaikytiniai. „Mes negalim savo socialinės valstybės atverti visam pasauliui,“ – kritikuoja buvęs ilgametis ekonominių tyrimų instituto „Ifo“ vadovas, profesorius Hansas Werneris Sinnas.

Vokietija prisiėmė milžinišką humanitarinį uždavinį, tuo keldama pasaulio nuostabą ir pagarbą, bet tai jai brangiai kainuos.

Valstybei, kurios iždas pilnas, ši finansinė našta pakeliama, bet kas žino, kaip konjunktūra vystysis ateityje? Būtent ta nežinia ir pildo kraštutinės dešinės rėmėjų gretas. Kol kas rinkėjų apklausose Alternatyvą Vokietijai palaikančiųjų balsų skaičius svyruoja tarp 8 ir 11 procentų. Tačiau labai galimas daiktas, kad ją parems gerokai daugiau rinkėjų.

Nerinkit Alternatyvos Vokietijai, keičiam kursą!

Tokį signalą rinkėjams siunčia Angelos Merkel krikščionys demokratai, pastarosiomis savaitėmis pažėrę siūlymų, kaip griežtinti pabėgėlių politiką.

„Kas į Europą pateks su kontrabandininkų pagalba, tas neturės jokios perspektyvos čia likti“, – perspėjo Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas de Maizière. Be to, ministras sakė sieksiąs, kad Bendrijoje būtų suvienodintas prieglobsčio ieškotojams teikiamas išlaikymas, – taip jis viliasi susilpninti Vokietijos trauką.

Krikščionys demokratai planuoja ir ateinančiais metais neleisti karo pabėgėliams parsikviesti šeimos narių, nes priešingu atveju dabartinis pabėgėlių skaičius kone padvigubėtų.

Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga (CSU) užima dar griežtesnes pozicijas: siūlo karo pabėgėlius grąžinti į JTO globojamas pabėgėlių stovyklas, užuot jų artimuosius iš ten gabenusis į Vokietiją. Nes žmonės, atsikvietę į Vokietiją savo šeimas, į tėvynę tikrai negrįš.

Anksčiau metinio pabėgėlių limito reikalavo tik Alternatyva Vokietijai ir bavarai. Dabar apie jį, tegu ir paslankų – 200 tūkst., 100 tūkst. ar 50 tūkst., priklausomai nuo padėties ir šalies integracinių pajėgumų – prabilo ir atsakingi krikščionių demokratų politikai.

Tiesa, Angela Merkel ir toliau atkakliai kartoja nesutiksianti su limitu. Tačiau „limitas faktiškai jau egzistuoja“, – šiomis dienomis pareiškė Bavarijos vidaus reikalų ministras Joachimas Herrmannas.

Pasak jo, 2017 metais į Vokietiją atvyks gerokai mažiau nei 200 tūkst. prieglobsčio ieškotojų, ir tuo pasirūpino pati Angela Merkel. Svarbu ne žodžiai, o darbai.

Raudonai žalia koalicija pabėgėlių politikos nekeistų

Krikščionių demokratų kalbomis apie sisteminį posūkį pabėgėlių politikoje kraštutiniai dešinieji netiki. O konkurentai politinėje kairėje tokius pasiūlymus vadina klaidinančiais manevrais, akcionizmu, humanitarinių įsipareigojimų išsižadėjimu.

S. Gabrielis apkaltino kanclerę, esą, šioji, vengdama kalbėti apie su pabėgėliais susijusias problemas, skatina žmones rinkimuose pasiųsti nepasitenkinimo signalą. „Ir tuomet pirmąkart po Antrojo pasaulinio karo Bundestage turėsim tikrus nacius“, – perspėjo jis interviu portalui t-online.

Tačiau tai dviveidiška kritika. Nes socialdemokratai su S. Gabrieliu priešakyje nuo pat pabėgėlių krizės pradžios entuziastingai rėmė kanclerės kursą ir tildydavo kiekvieną, mėginusį įvardinti problemiškas atvirų durų politikos pasekmes: esą, tai – tik vanduo ant dešiniųjų radikalų malūno.

Pabėgėlių politikos kurso socialdemokratai keisti nežada: teisė į politinį prieglobstį išliks neliečiama. „Privalome vokiečiams pasakyti: esam stipri šalis, ir niekas dėl pabėgėlių neliks užmirštas,“ – laikraštyje „Bild“ įtaigavo S. Gabrielis.

Socialdemokratų kandidatas į kanclerius Martinas Schulzas guodė sunerimusius rinkėjus „europiniu sprendimu“: pabėgėlių našta turi būti lygiai paskirstyta visoms Bendrijos šalims.

M. Schulzas gėdino sutartų kvotų nevykdančias vidurio bei rytų Europos valstybes, o tapęs kancleriu žadėjo jas bausti didelėmis finansinėmis baudomis. Tik dabar, kanclerystės viltims bliūkštant, tie grūmojimai aptilo.

Kairuoliška „Linke“ turi globalaus sprendimo receptą: ragina kovoti ne su pabėgėliais, o su bėgimo priežastimis, kas, išvertus į jų ideologinę kalbą, reiškia kovą su kapitalizmu – viso pasaulyje egzistuojančio blogio šaltiniu.

O Žalieji pabėgėlių klausimu ištikimai laikosi įsipareigojimo žmogiškumui – be jokių apribojimų ir išlygų.

Kaip matyti, kairysis politinis sparnas „svetingumo kultūros“ neišsižadėtų, tačiau apklausos parlamentinės daugumos jų koalicijai nenumato.

Liberali alternatyva

Neseniai liberalią politinio prieglobsčio, pabėgėlių ir imigracijos strategiją viešuomenei pristatė laisvieji demokratai (FDP) Charizmatiškasis jų lyderis Christianas Lindneris reikalauja padaryti galą ligi šiol šalyje galiojusiai praktikai vienon kupeton sujaukti darbo imigraciją ir politinio prieglobsčio teikimą.

Vokietijai reikalingas imigracijos įstatymas, šalis privalo pati spręsti, kokių imigrantų reikia jos darbo rinkai. „Nėra tokios žmogaus teisės pačiam pasirinkti gyvenimo vietą pasaulyje“, – dar migracijos krizės pradžioje sakė Ch. Lindneris.

Įsigalėjus taikai, karo pabėgėliai privalo grįžti į savo šalį. Pabėgėlio statusas „neturi automatiškai tapti nuolatinio buvimo šalyje statusu“, tarptautinė teisė to nenumato, – aiškino liberalų vadas. Šalyje pabėgėlis galės likti tik tuo atveju, jei atitiks naujojo darbo imigracijos įstatymo numatomus kriterijus.

Žalieji bei „Linke“ netruko apkaltinti Ch. Lindnerį lenktyniavimu su kraštutiniais dešiniaisiais. Ir išties, rinkiminėje kovoje liberalai grumiasi su Alternatyva Vokietijai dėl trečiosios vietos.

Rinkėjams, nepatenkintiems Angelos Merkel pabėgėlių politika, bet atmetantiems ir radikalias AfD pozicijas, dabar turi priimtiną alternatyvą. Tačiau liberalai nesiveržia bet kokia kaina į valdžią ir teigia savo principinių nuostatų neišduosią. Pabėgėlių ir imigracijos strategija – vienas šių principų.

Su Bavarijos krikščionių socialine sąjunga liberalai pabėgėlių klausimu sutartų. Krikščionys demokratai irgi juda „Bavarų plano“ kryptimi. Taip pavyktų Angelą Merkel apriboti, – svarsto politikos apžvalgininkas Wolframas Weimeris. Tai reikštų „svetingumo kultūros“ pabaigą. Tačiau ir tokia koalicija neatrodo esanti realistiška. Žalieji, kaip trečias koalicijos partneris, vežimą trauktų į priešingą pusę.

O gal ir vėl ketveris metus šalį valdys didžioji koalicija? Kurlink po rinkimų pasuks Vokietijos migracijos politika – lieka ir toliau neaišku.