Ataskaitoje nurodoma, kad į šį skaičių patenka maždaug 1,5 milijono pabėgėlių vaikų, nelankančių pagrindinės mokyklos, ir dar 2 milijonai pabėgėlių paauglių, nelankančių vidurinės mokyklos.
„Pusė visų 17,2 milijono pagal UNHCR mandatą pabėgėliais laikomų žmonių yra vaikai“, - sakė JT Vyriausiasis pabėgėlių komisaras Filipo Grandi.
„Šių jaunų žmonių švietimas yra nepaprastai svarbus taikiai ir tvariai juos priėmusių šalių plėtrai; jų švietimas taip pat bus svarbus ir jų gimtinėms, kai jie galės ten sugrįžti. Tačiau, palyginti su kitais vaikais ir paaugliais visame pasaulyje, pabėgėliai turi gerokai mažiau galimybių, ir toliau jų tik mažėja.“
Ataskaitoje Left Behind: Refugee Education in Crisis („Palikti: Pabėgėlių švietimo krizė“) UNHCR pabėgėlių švietimo šaltiniai ir statistika yra lyginami su UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) duomenimis apie mokyklos lankymą visame pasaulyje. Pasaulio mastu 91 procentas vaikų lanko pirminio švietimo įstaigas. Pabėgėlių atveju, šis rodiklis gerokai mažesnis – tik 61 procentas, o mažas pajamas turinčiose šalyse – netgi mažesnis nei 50 procentų.
Pabėgėlių vaikams augant, kliūčių daugėja: tik 23 procentai pabėgėlių paauglių lanko vidurinę mokyklą, palyginti su 84 procentais jaunimo pasaulio mastu. Mažas pajamas turinčiose šalyse vos 9 procentai pabėgėlių gali lankyti vidurinę mokyklą.
Trečiosios pakopos švietimo padėtis yra iš viso kritinė. 36 procentai pasaulio jaunimo mokosi aukštojo mokslo įstaigose. Nepaisant gana nemažai dėl investicijų į stipendijas ir kitas programas išaugusių bendrųjų rodiklių, čia besimokančių pabėgėlių toliau lieka vos 1 procentas.
Pasaulio bendruomenė nepasieks savo Tvaraus vystymosi tikslų (17 tikslų, skirtų pakeisti pasaulį iki 2030 m.), jeigu nepradės veikti, siekdama šias [pabėgėlių švietimo] tendencijas iš esmės pakeisti.
Nepatenkinus pažeidžiamų gyventojų, įskaitant pabėgėlius ir kitus priverstinai perkeltuosius, švietimo poreikių, nebus pasiekta ketvirtojo tikslo: „Užtikrinti integruojantį aukštos kokybės švietimą visiems žmonėms ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi“. Apleidus švietimą, nebus pasiekta ir daugelio kitų plėtros tikslų, įskaitant susijusius su sveikatos priežiūra, gerove, lygybe ir taika.
Ataskaitoje raginama švietimą laikyti svarbiausia sritimi, reaguojant į pabėgėlių ypatingas nelaimes, ir jį paremti, užtikrinant ilgalaikį jo planavimą ir patikimą finansavimą.
Ataskaitoje primygtinai prašoma vyriausybių integruoti pabėgėlius į nacionalines švietimo sistemas, ir tai laikoma efektyviausia, nešališka ir tvaria reagavimo priemone, taip pat pabrėžiamos tam tikros išskirtinės pastangos, jau padarytos siekiant šios politikos įgyvendinimo, ypač šalyse, kurių ištekliai gana riboti.
Pasiremiant surinktais duomenimis, ataskaitoje toliau pabrėžiama kokybiško mokymo svarba, taip pat būtinybė plėtoti nacionalinius bei tarptautinius paramos tinklus, užtikrinančius nuolatinį mokytojų parengimą, motyvaciją ir gebėjimą daryti teigiamą įtaką netgi sunkiausiems mokiniams pasaulyje.
Ataskaitoje pateikiama ir nemažai asmeninių istorijų, per kurias atskleidžiama esama padėtis: nors pabėgėliai žūtbūtinai siekia išsilavinimo, puikiai suvokdami, kad jis daug ką gali pakeisti jų gyvenime, tačiau mokytojų, klasių, vadovėlių ir paramos mechanizmų, kurie patenkintų tokią milžinišką paklausą, vis dar gerokai trūksta.
Ši metinė UNHCR ataskaita – jau antroji. Pirmoji Missing Out buvo paskelbta prieš JT Generalinės Asamblėjos aukščiausio lygio susitikimą pabėgėlių ir migrantų klausimu, įvykusį praėjusių metų rugsėjį. Niujorke 193 šalių atstovų pasirašytoje Deklaracijoje dėl pabėgėlių ir migrantų, švietimas paskelbtas svarbiausia tarptautinio atsako priemone.
„Nepaisant to, kad Niujorko deklaracija sulaukė milžiniško valstybių palaikymo, praėjus vieneriems metams nuo jos pasirašymo, pabėgėliams yra iškilusi reali grėsmė, kad švietimo srityje jie [ir toliau] bus palikti [likimo valiai] “, sakė Grandi. „Visų šalių bendra atsakomybė yra užtikrinti, kad pabėgėliai turėtų lygias galimybes gauti kokybišką išsilavinimą. Atėjo laikas mums visiems žodžius įrodyti darbais.”
UNHCR ataskaitoje teigiama, kad pabėgėlių vaikų integravimas į pirminio švietimo įstaigas per praėjusius akademinius metus pakilo nuo 50 iki 61 procento – iš esmės tai lėmė patobulinta Sirijos pabėgėlių švietimo politika ir investicijos į jį, taip pat pabėgėlių vaikų atvykimas į Europą, kur švietimas yra privalomas.
Per tą patį laikotarpį vidurinio išsilavinimo galimybės nesikeitė, šios pakopos mokymo įstaigose ir toliau galėjo mokytis mažiau negu vienas iš keturių pabėgėlių paauglių.
Rimtos kliūtys ir toliau išlieka daugiausia dėl to, kad beveik vienas iš trijų pabėgėlių gyvena mažas pajamas turinčiose šalyse. Tikimybė, kad jie lankys mokyklą, yra 6 kartus mažesnė negu kitų pasaulio vaikų atveju. Pabėgėlius priimančios šalys dažnai susiduria su sunkumais surasti išteklių savo pačių vaikų švietimui, ir joms tenka papildoma užduotis parūpinti vietų mokyklose, tinkamai apmokytų ir kvalifikuotų mokytojų, tinkamos mokomosios medžiagos dešimtims ar netgi šimtams tūkstančių atvykėlių, kurie dažnai nekalba kalba, kuria dėstoma jų mokyklose, taip pat neretai yra paleidę maždaug ketverius mokymosi metus.
„Pažanga, pasiekta integruojant sirų pabėgėlių vaikus, aiškiai rodo potencialą, jog galime šią pabėgėlių vaikų švietimo krizę gerokai pagerinti“, - sakė Grandi. „Tačiau itin prasta pabėgėlių vaikų, gyvenančių mažas pajamas turinčiuose regionuose, integracijos į mokyklas padėtis rodo, jog egzistuoja poreikis investuoti tose dažnai pamirštose pabėgėlius priimančiose šalyse.”