„Nors tikrai nesu integracijos fanatikas, esu nuoširdžiai suinteresuotas ES stiprinimu, tuo pačiu nepamirštant pagarbos pagrįstiems nacionaliniams visų valstybių narių interesams“, – tvirtina J. C. Junckeris. Be to, pirmininkas atmeta galimybę, jog artimoje ateityje įmanomi sutarties pakeitimai, nors kažkuriais atvejais „jie ir atrodys neišvengiami“.
Kadaise paniekinamai vadintas skęstančio laivo kapitonu, J. C. Junckeris teigia, jog jis pats – kaip ir pati ES – šiuo metu išgyvena savotišką nuosaikų pakilimą: nacionalistai bent jau kol kas pritilę, „Brexit“ derybos vyksta pagal planą, o bloko ekonomika, nors ir lėtai, bet stabiliai auga. Dabartines nuotaikas taikliai atspindi ir metinių planų pristatymo kalbai pasirinkta metafora: „Plaukiam su vėju!“.
Nors dabar J. C. Junckeris ir pristato ambicingą naujų darbų daugelyje ES sričių (pradedant ekonomika ir baigiant saugumu) planą, pastarųjų jo trejų veiklos metų užimant šį svarbų postą apžvalga pateikia ne vieną priežastį jo būsimąją sėkmę vertinti gana skeptiškai. Per minėtuosius metus netrūko nei pakilimų, nei nuosmukių. Užtenka paminėti „Brexit“ ir migracijos krizę, o kur dar EK pirmininko sveikatos problemos ir ne kartą kritikos sulaukęs vadovavimo stilius.
Ambicingai pareiškęs, kad jo kadencija yra „paskutinė galimybė“ tiek Europai, tiek jam pačiam kaip „politinės Komisijos“ vadovui, buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas bent jau kol kas nesugebėjo tiek sustiprinti savo pareigų įtakos, kiek prieš daugiau nei 20 metų buvo pavykę jo pirmtakui Briuselyje Jacquesui Delorsui. Nors tuometinės institucijos iniciatyvos galia niekas neabejojo, bet kuris šiandieninis vadovas privalo suvokti, kokios stiprios šiandieninės valstybės narės, ir ne vien, pavyzdžiui, Vokietija, nors ir skepticizmo, esą Europa nelabai sugeba išspręsti savo žmonių problemų, nestinga.
J. C. Junckerio siūlymai, kurių įgyvendinimo jis ir sieks per paskutinius pilnus darbo metus prieš 2019 metų rinkimus, susiję su glaudesniu kariniu bendradarbiavimu, koordinuotais veiksmais prekybos ir prekybos gynybos srityje ir Europos stabilumo mechanizmo transformacija į nuolatinį apsaugos tinklą, kurio pagrindinė užduotis – ne tik nacionalinių biudžetų apsauga, bet ir rūpestis bloko piliečių piniginiais interesais ir gyvenimo kokybe.
„Prieš tai klausiau savęs, ar tikrai verta nepraleisti progos garsiai pasakyti, ką galvoju. Taigi galvoju, kad 2017 metų kalba žymiai svarbesnė nei 2018 metų. Ir kalbu jums tai, kaip man viskas atrodo“, – teigia EK pirmininkas.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda perspėja jokiais būdais nedaryti spaudimo dėl glaudesnės integracijos, tačiau yra ir priešingai manančių. Tokia situacija dar vadinama „skirtingų greičių Europos“ terminu. Kaip ten bebūtų, anot A. Dudos, integracijos skatinimas gali baigtis ne bloko suartėjimu, o skilimu.
Kritikuojamas dėl ES valstybių iš Rytų Europos ignoravimo ir nenoro ten vykti oficialių vizitų, J. C. Junckeris tvirtina puikiai suvokiąs būtinybę balansuoti šių bloko narių ir senesnių klubo narių iš Vakarų poreikius ir interesus.
„Nuolat apie tai galvoju. Žengdamas kiekvieną žingsnį. Nuolat savęs klausiu: jeigu pasiūlysiu vieną ar kitą, juk iš karto supriešinsiu Rytus ir Vakarus. Tai ateities klausimas, kurį privalome spręsti jau dabar. Įdėjau labai daug pastangų, kalbėdamas su (Slovakijos ministru pirmininku) Robertu Fico ir (Vengrijos ministru pirmininku) Viktoru Orbanu“, – sako J. C. Junckeris.
EK pirmininkas pripažįsta, kad su Lenkijos valdžia, su kuria Komisija konfliktuoja dėl šalies vykdomos prieštaringai vertinamos teismų reformos, pastangų įdėjo mažiau. Anot EK pirmininko, Varšuva „po „Brexit“ jausis dar vienišesnė“.
Viena iš šalių, dėl kurių J. C. Junckeris šiuo metu pernelyg nesuka galvos, yra Didžioji Britanija. Ilgametis britų pasidygėjimas „dar glaudesne sąjunga“ ryškiausiai atsispindėjo Londono priešinimesi ES karinei integracijai ir nenoru prisijungti prie bendros valiutos – euro – zonos. Dabar tai nebesvarbu.
Anot J. C. Junckerio, šviesioji „Brexit“ pusė yra tai, jog be Didžiosios Britanijos blokui bus lengviau priimti sprendimus, tačiau teks dar kokybiškiau koordinuoti fiskalinę politiką ir gryninti prioritetus.
„Britams pasitraukus, 85 proc. BVP ateis iš euro zonos. Taigi dabar labai svarbu klausti, kaip šią monetarinę sąjungą susieti su geresniu ekonomikos politikos koordinavimu. Tai užduotis, kurią teks įveikti būsimam Europos finansų ministrui, kuris greičiau turėtų būti ekonomikos, o ne finansų ministras“, – samprotauja J. C. Junckeris.
Darydamas spaudimą tradiciškai silpnesnei institucijai, EK pirmininkas leidžia suprasti, kad jos galios formatas keisis: t.y. daugiau dėmesio bus skiriama ekonomikos politikos koordinavimui, o ne nurodinėjimams nacionalinėms vyriausybėms, kiek ir kam leisti turimas lėšas.
Įsteigus ES finansų ministro mandatą (šią idėją labai palaiko Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel), toks sprendimas padėtų įtvirtinti J. C. Junckerio kaip ES vienytojo įvaizdį ir leistų realybe paversti vieną iš svarbiausių 2014 metų rinkimų kampanijos pažadų.
J. C. Junckeris ir jo komanda taip pat regi galimybę prisidėti prie Europos stabilumo mechanizmo transformavimo į kažką panašaus į europietišką Tarptautinio valiutos fondo versiją – instituciją, kuri galėtų įsikišti ES ekonomikos laivui užplaukus ant uolų. Tokie pokyčiai leistų blokui geriau kontroliuoti finansinius svyravimus ir tinkamiau pasirengti panašiems iššūkiams, laukiantiems ateityje.
Naujasis Prancūzijos ir Vokietijos aljansas, kuriam Paryžiuje diriguoja E. Macronas, o Berlyne – A. Merkel, „be jokios abejonės yra Europos jėgainė“, tvirtina J. C. Junckeris ir pabrėžia, kad praleisti tokią puikią galimybę būtų nedovanotina klaida.
„Šiuo metu išgyvename džiugų laikotarpį dėl mūsų laukiančios ateities, nuo dabar iki ateinančių metų kovo“, – akcentuoja J. C. Junckeris.
EK vadovas savo kalbą sakys Strasbūre, Europos Parlamente, ankstų trečiadienio rytą.
