„Jie metė korteles ant žemės ir pareiškė, kad į klausimus neatsakinės“, – pasakojo S. Atranas, vienas iš įvairių sričių tyrimų institucijos „Artis International“ vadovų, taip pat dėstantis Mičigano ir Oksfordo universitetuose.

Didžiai S. Atrano nuostabai, vėliau IS kovotojai noriai atsakinėjo į tyrimų klausimus. Tiesiog tą kartą pateikti klausimai buvo kiek kitokie: kai kuriems pasirodė suvis nesuprantami, nes nebuvo pagrįsti „teisingais“ motyvais.

Ištisus porą metų S. Atranas su kolegomis kalbino ne tik suimtus IS kovotojus, bet ir Kurdistano darbininkų partijos (PKK) narius, taip pat kitus tiesiogiai su IS kovojančius aktyvistus, siekdamas kuo geriau išsiaiškinti, kokiomis paskatomis vedini žmonės savo noru stoja į kovotojų gretas ir yra pasiryžę mirti už idėją.

Tyrėjų grupei pavyko išskirti tris pagrindinius veiksnius, lemiančius tiek IS kovotojų, tiek prieš juos nusiteikusiųjų, motyvaciją, būtent – beatodairišką atsidavimą šventoms ar religinėms vertybėms, pasiryžimą dėl šių vertybių atsižadėti šeimos, taip pat stiprų dvasinės stiprybės, sklindančios iš grupuotės ar bendruomenės, kuriai tenka atstovauti, pajutimą.

Šios visiškai neseniai žurnale „Nature Human Behaviour“ paskelbtos išvados padėjo bent šiek tiek suprasti, kodėl tyrėjų kalbintus IS kovotojus taip papiktino pirmieji pateikti klausimai.

Dvasiniai elgesio motyvai

Bėda ta, kad pirmieji klausimai visiškai nebuvo susiję su šventosiomis vertybėmis. Tik tada, kai S. Atranas su kolegomis parengė naujus klausimus, kuriuos pasistengė priartinti prie dvasinio įkvėpimo ir vertybių, IS kovotojai pademonstravo geranoriškumą – pradėjo kalbėtis.

Atliktas tyrimas, mokslininkų įsitikinimu, galėtų labai praversti priimant pagrįstus sprendimus, susijusius su saugumo politika ir kovos su terorizmu strategijomis.

Islamo valstybės vėliava

„Tai, kuo kovotojai pirmiausia kliaujasi, yra širdyse glūdintys jausmai. Bent taip jie patys sako. Kai kurie iš tų vaikinų yra ypač atsidavę saviems idealams“, – sakė S. Atranas ir pridūrė, kad tokiais ar labai panašiais bruožais pasižymi tikrai dažnas kurdų arba kitoms bendruomenėms priklausantis prieš IS nusiteikęs kovotojas.

„Gyvendami materialiame pasaulyje mes nebesugebame deramai įvertinti ir tinkamai atsižvelgti į dvasinius žmogaus elgesio motyvus, – sakė antropologas. – Toks ribotas požiūris kelia riziką atsidurti žmonių, veikiančių iš giluminių paskatų ir motyvuojamų dvasinių stimulų, keliamame pavojuje. Kaip tokia, mano įsitikinimu, ir yra didžiausia mums kylanti grėsmė.“

Ryžtingiausieji atsižadėtų ne tik grupuotės, bet ir šeimos.

Aukoja viską

Norėdami kuo tiksliau išsiaiškinti, kas verčia žmones kovoti nepabūgstant nė mirties, analitikai ištyrė kiek anksčiau, nuo 2015 metų, su suimtais IS kovotojais ir PKK nariais darytus interviu.

Imdamiesi naujos studijos 2016 metų vasario–kovo mėnesiais mokslininkai atliko dar vieną kiekybinį tyrimą, per kurį kalbino 19 pešmergų arba kurdų regioninės vyriausybės pajėgoms priklausančių kovotojų, 17 Irako kariuomenėje tarnaujančių kurdų ir 20 arabų sutinų kovotojų. Visi jie atstovauja su IS kovojančioms pajėgoms. Jiems užduodami klausimai buvo orientuoti į asmeninį pasiryžimą aukotis dėl išpažįstamų vertybių.

Daugeliu atvejų pokalbiai vyko visiškai netoli fronto linijų. Norėdami priartėti prie konflikto zonos, mokslininkai turėjo susitarti su politiniais lyderiais arba įvykius konkrečioje teritorijoje kontroliuojančiais asmenimis.

S. Atranas akcentavo, kad su kovotojais buvo mėginta pasikalbėti žodžiu, jei ne asmeniškai, taip bent per karo apžvalgas rengiančius žurnalistus.

Jei reikėtų įvardyti, kas paaukojama dėl kovotojų apsisprendimo ginti sau šventas vertybes, tektų paminėti jų pačių gyvybes, jų šeimas, kurios neišvengiamai pasmerkiamos kančioms. Tokių kovų aukomis, aišku, neretai tampa ir civiliai, savižudžiai, taip pat kankinamos moterys bei vaikai.

Per pokalbius išgautus kovotojų atsakymus mokslininkai įvertino atsižvelgdami į tam tikrus objektyvius kriterijus, pavyzdžiui, susirėmimuose patirtų sužeidimų dažnumą arba konflikto zonoje praleistą laiką.

Tada mokslininkai atliko 14 skirtingų apklausų internetu, taip pat keletą psichologinių eksperimentų, per kuriuos 6 649 kovotojams nepriskiriami asmenys iš įvairių Ispanijos regionų, įskaitant ir Ispanijos autonominių miestų Šiaurės Afrikoje – Seutos ir Meliljos – gyventojus, buvo paprašyti nurodyti savo pasiryžimo aukotis laipsnį.

„Ispanija buvo pasirinkta todėl, į čia gyvenančius žmones buvo nusitaikę „Al Qaeda“ ir ISIS grupuotės“, – aiškina S. Atranas.

Mokslininkai nustatė, kad visų tyrimo dalyvių, tiek kovotojų, tiek jiems nepriskiriamų, ryžtą kovoti ir aukotis dažniausiai lemia ne už priešo didesnės fizinės galios, o dvasinės tvirtybės teikiamas pranašumas.

Mokslininkų prieitos išvados yra pagrįstos visų tyrimo dalyvių žodžiu pateiktais atsakymais į klausimus, kurie buvo įtraukti į anketas, sudarytas pasitelkus eksperimentines priemones arba internetinių apklausų rezultatus.

„Vadinasi, šventos, religinės vertybės ir dvasios stiprybė ir yra ta varomoji jėga, genanti tiek IS teroristus, tiek didžiausią agresiją šios grupuotės atžvilgiu demonstruojančius kovotojus“, – samprotavo S. Atranas.

O kas nutiktų kilus tam tirai įtampai, pavyzdžiui, atsiradus takoskyrai tarp vertybių ir grupuotės? Ar kovotojai pasuktų su savo bendrais, ar liktų ištikimi vertybėms? Pasirodo, labiausiai idealams pasišventę ir didžiausioms aukoms dėl jų nusiteikę kovotojai tikrai nusigręžtų nuo grupuotės. Ryžtingiausieji atsižadėtų ne tik grupuotės, bet ir šeimos.

Viską lemia kovinis ryžtas?

Iš visko sprendžiant, įvertinti priešo kovinį ryžtą yra viena iš svarbiausių užduočių kilus konfliktui.

Apie tai kalbėdamas S. Atranas priminė 2014 metais tuometinio JAV prezidento Baracko Obamos patvirtintą buvusio Nacionalinės žvalgybos direktoriaus Jameso Clapperio išvadą apie nepakankamai įvertintą IS ir pervertintą Irako pajėgų kovinę dvasią. Tuomet tikrai teko pripažinti, kad viskas galų gale atsiremia į būtinybę nuspėti kovinį ryžtą, kurio išmatuoti bemaž neįmanoma.

Tenka pripažinti, kad naujasis tyrimas turi ir šiokių tokių trūkumų: dėl ypač komplikuotų susisiekimo galimybių duomenys buvo surinkti iš palyginti nedidelio skaičiaus prie konflikto zonos besikaunančių asmenų, o kovotojams nepriskiriami piliečiai – vien Ispanijos atstovai.

S. Atranas paminėjo, kad jo ir kolegų komanda jau dirba prie tęstinio tyrimo, per kurį numatyta išanalizuoti galvos smegenų atvaizdus.

Mokslininkų pateiktas duomenų, surinktų konkrečioje kovotojų užimamoje vietovėje, mokslinės teorijos ir internetinių apklausų apibendrinimas yra didžiulis ir labai vertingas darbas. Tokios nuomonės laikosi Joshas Horganas, Džordžijos valstijos universiteto Globalių tyrimų instituto ir Psichologijos departamento profesorius.

„Privalome deramai įvertinti atliekant tokius tyrimus tenkančius iššūkius. Vis dėlto šis tyrimas įrodė, kad jie įveikiami“, – sakė J. Horganas. Jis nėra tyrimo bendraautoris, tačiau parašė apie jį žurnale „Nature Human Behaviour“ išspausdintame redakcijos straipsnyje.

„Pagaliau pavyko išsiaiškinti tris pagrindines priežastis, įkvepiančias norą kovoti ir žūti. Kovotojai yra atsidavę konkrečioms šventoms vertybėms, dėl jų jie nesusimąstydami atsižadėtų net artimųjų, be to, jie nuoširdžiai tiki grupuotės, kuriai patys priklauso, dvasine tvirtybe ir laiko ją pranašesne už priešo. Tai galėtų būti tik savaime suprantama teorija, jei nebūtų paremta faktiniais duomenimis“, – tvirtino J. Horganas.

Psichologinis paveikslas

Kitaip sakant, egzistuoja bendri psichologiniai bruožai, tarsi gijos įsipynę į motyvų, skatinančių kovoti ir žūti dėl idealo, audinį.

Apibendrinant būtų galima išskirti konkrečius tiriant radikalizmo ir terorizmo fenomenus nagrinėtus komponentus. Tai, neabejotinai, ideologinis komponentas ir, tam tikra prasme, bendruomeniškumo komponentas, kitaip sakant, tas pačias vertybes ginančių bendraminčių paramos komponentas. Tokius elementus išskiria Arie Kruglanski, žymus psichologijos profesorius iš Merilando universiteto, taip pat Amerikos psichologų asociacijos narys.

„Ideologinis komponentas yra susijęs su individo poreikiu jaustis reikšmingam. Jis lemia žmonių apsisprendimą, ką privalu daryti (pavyzdžiui, kovoti ir aukotis siekiant aplinkinių pagarbos ir pripažinimo)“, – sakė A. Kruglanski.

„Ypač tada, kai apsisprendimas susijęs su jėgos panaudojimu, kurį daugelis religijų ir kultūrų tradiciškai smerkia, jį turi palaikyti konkreti žmonių grupė, šiuo atveju tampanti kontroline grupe. Todėl ir grupės komponentas yra labai svarbus. Kuo labiau konkretūs poelgiai susiję su antisocialine veikla, yra draustini arba griežtai kritikuotini, tuo daugiau svarbos jis įgauna“, – sakė A. Kruglanski ir pripažino, kad S. Atrano atliktas darbas taip pat apima šiuos aspektus, be to, tikrai įneša daugiau aiškumo į išties sudėtingą motyvacijų dėlionę.