Šiuose būstuose gyvena pensininkai, sunkiai besiverčiantys darbininkai, priklausomi nuo narkotikų asmenys, psichinių ligų turintys žmonės ir visi kiti, kuriems nuolat augančios būsto nuomos kainos Honkonge yra paprasčiausiai neįkandamos. Šie būstai labai panašūs į traukinių vagonus su miegojimui skirtomis vietomis. Tiesa, šios gyventi skirtos vietos kur kas mažiau patogios, o romantikos ir šarmo, lyginant su kelionėmis traukiniu, nėra visai.
Pirmą kartą patekęs į savo karstą iš karto atkreipiu dėmesį į nemalonius kvapus. Įsivaizduoju kitus gyventojus, esančius ant gretimų gultų, kurių kiekvieno plotis tesiekia 60 cm, o ilgis – 170 cm., taigi vietos pakanka nebent atsisėsti. Gyvenimas tokioje ribotoje erdvėje neabejotinai žaloja psichiką, bet mano čia praleista savaitė nublanksta, lyginant su kitų gyventojų čia praleidžiamais mėnesiais, o kartais ir metais.
Naktį tenka susitaikyti su aplinkos garsais: nepavyksta išvengti nė vieno atodūsio, trinktelėjimo ar šūktelėjimo, garso, sklindančio iš kaimyno, valgančio ryžius su mėsa, burnos, ką jau ir kalbėti apie knarkimo simfoniją.
Futbolas ir pornografija
Kitą rytą pažadina ankstyvas 5:30 val. nustatytas kelioninio žadintuvo garsas, tačiau mano karste laiko nuovokos nelieka visiškai: atrodo, kad šiuo metu galėtų būti bet kuri paros valanda, nes natūrali šviesa manęs nepasiekia.
Honkongo karstų namai pelnę pavojingų ir nešvarių vietų reputaciją dėl čia prieglobstį randančių nusikaltėlių ir narkomanų. Vis tik „Laimės namų“ gyventojai tapo vienais draugiškiausių žmonių, kuriuos mano teko sutikti Honkonge. Kovotojas – palyginti neseniai „Laimės namuose“ atsidūręs naujokas, čia atsikraustęs prieš šešis mėnesius.
„Tai nėra tikrieji mano namai, mano namai – tai butas, kuriame gyvenau su žmona ir dukra, - pasakojo jis. – Bet ši vieta švaresnė nei dauguma karstų namų, visi labai draugiški.“
Kovotojas vengia klausimų apie šeimą, kuri, jo teigimu, gyvena vos keturių metro stotelių atstumu nuo čia, jei tik jis turėtų pinigų bilietui. 8 m. dukters nuotraukos jis neturi ir teigia ją matantis ne daugiau dviejų kartų per mėnesį.
Šis vyras – vienintelis „Laimės namų“ gyventojas, kurį man teko pamatyti ir kuris nėra labai lieknas. Jo solidų pilvuką galima išvysti kiekvieną kartą, kai jis vaikšto tarp lovų be marškinių.
Neilgai trukus jau žinau, kad mėgstamiausios jo pokalbių temos – futbolas ir pornografija. Vos po kelias minutes trukusio pokalbio Kovotojas nenustygsta vietoje ir siūlo pasivaikščioti aplink ir pažiūrėti į merginas.
Jis gimė Honkonge 1980 m. Kaip tik tada šios britų kolonijos ekonomika buvo bepradedanti kilti. Deja, Kovotojas niekada naudos iš to taip ir negavo. Paauglystėje jis pradėjo dirbti trims asmenims priklausiusioje automobilių remonto įmonėje Wan Chai rajone, pagarsėjusiame dėl čia esančio raudonųjų žibintų kvartalo. Jaunas vaikinas aktyviai dalyvaudavo gatvės muštynėse, ypač gerai jam sekdavosi, kai būdavo ginkluotas metaliniu strypu. Nors Kovotojas tikina niekada nieko nenužudęs, akivaizdžiai matomi konfliktų padariniai: ant kairiojo peties – didelis randas.
Vos už kelių kvartalų nuo „Laimės namo“ – tarpduryje stoviniuojančios sekso industrijos darbuotojos, viliojančios praeivius kartu pakilti į antrą aukštą. „Technologijos tokios pažengusios, dar nebūtina ten eiti dažnai“, - patikino Kovotojas. Atvykstame į Langham Place prekybos centrą.
Kovotojas žvelgdamas į prekių kainas lyg prisukamas mechanizmas nuolat kartoja, kaip viskas čia brangu. „Mano brolis labai turtingas, per mėnesį vien savo merginai išleidžia 10 000 Honkongo dolerių (apie 1000 eurų), - stebėdamasis žodžius beria jis. Tiesa, su broliu jis nesikalbėjo ne vienus metus.
Kai pagaliau grįžome į „Laimės namus“, Kovotojas atrodo jaučiantis palengvėjimą. Šis pasivaikščiojimas jam – tolimiausias nuo tada, kai čia atsikraustė.
Pastogė darbuotojams
Karstų namai pradėti statyti XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Dauguma šių būstų gyventojų buvo naujieji emigrantai iš Kinijos, kuriems ši kukli pastogė buvo suteikta darbdavių.
Iš pradžių gyventojai miegodavo ant metalinių gultų, „įvyniotų“ į smulkaus pynimo metalinę tvorą. Vis dar likę tokių senojo tipo būstų. Toli nuo prabangos kitame ekonominio spektro gale šių itin kuklių būstų gyventojai už tokius gyventi skirtus karstus moka iš 1800 Honkongo dolerių (192 eurų) mėnesinės valstybės jiems mokamos subsidijos. Vis tik vien pašalpos ne gana.
Remiantis skurstantiems Honkongo gyventojams pagalbą teikiančios nevyriausybinės organizacijos „The Society for Community Organisation“ pateikiama informacija, vieno tokio gulto nuoma mėnesiui kainuoja 1800-2500 Honkongo dolerių (192-268 eurų). Šiuo metu Honkongo būsto rinka įvardijama kaip brangiausia pasaulyje. Šio miesto gyventojas turėtų vidutiniškai daugiau nei 18 metų taupyti atlygį iki mokesčių, niekam kitam neleisdamas pinigų, tam, kad galėtų sau leisti įsigyti būstą.
Maža to, remiantis naujausia valdžios skelbiama ataskaita, beveik kas septintas Honkongo gyventojas gyvena skurde. Šis skurdo rodiklis – pavojingiausias per pastarųjų šešerių metų laikotarpį.
Vidutiniškai eilės socialiniam būstui gauti tenka laukti daugiau nei 4 m. ir 8 mėn., o tai net 1 m. ilgiau nei 2016 m. Per 100 tūkst. šeimų varžosi dėl išsvajoto socialinio būsto. Tiesa, skirstant gyvenamąsias vietas nepalankiai žvelgiama į vienišus jaunesnius nei 65 m. asmenis, kuriems gali tekti palaukti daugiau nei dešimtmetį.
Kadangi laukti socialinio būsto tenka ilgiau, visiems šiems asmenims tenka daugiau laiko taikstytis su prasta gyvenamąja aplinka. Šiuo metu Honkonge apie 200 tūkst. asmenų gyvena vienokio ar kitokio pavidalo paskirstytame būste, įskaitant ir karstų namais vadinamus apgyvendinimo variantus.
Remiantis praėjusiais metais paskelbta ataskaita, 18 proc. šių asmenų yra jaunesni nei 15 m. Tiesa, „The Society for Community Organisation“ atstovai teigia, kad šis skaičius kur kas didesnis, nes į oficialią statistiką neįtraukta daugybė nelegalių būstų.
Būna ir blogiau
Artėjant mano laikino apsigyvenimo „Laimės namuose“ viduriui, imu bijoti grįžimo į šią klaustrofobiją keliančią erdvę. Eidamas pro restorano galinį išėjimą su pieno kokteiliu rankoje išvystu kiekviename kampe besiglaudžiančius benamius. Tai savotiškas priminimas, kad karstų namai – tai dar ne dugnas, į kurį gali nusiristi žmogus.
Vieną itin karštą popietę, laiką leisdamas atvirame prieškambaryje, šalia durų į butą, sutikau Durininką, rūkantį cigaretę. Jis kažin ar galėtų prisiminti laikus, kai dar negyveno „Laimės namuose“. Vis tik jam pavyko iš čia išsikelti net kelis kartus: kartą darbovietė jam buvo suteikusi gyvenamąjį plotą bendrabutyje, bet Durininkas susižeidė koją ir dėl šios priežasties nebegalėjo dirbti – teko ir vėl išsikelti.
„Esu sužeistas ir turiu daugybę sveikatos problemų, taigi nebegaliu dirbti, nors vis tiek esu bet kuriuo atveju per senas“, - pasakojo jis.
Durininkas neprisimena nei kiek tiksliai gyvena „Laimės namuose“, nei kiek jam tiksliai metų, tik sako, kad daugiau nei 60 m. Jam retai tenka vykti kur nors toli. Visi Durininko artimieji jau mirę, taigi aplankyti jam nėra ką. Mes su Durininku turime bendrą sieną – ploną apie centimetro storio faneros pertvarą, nudažytą garstyčių geltona spalva ir beveik visiškai nesugeriančią jo žiūrimų filmų skleidžiamų garsų ir dažno kosėjimo.
Man sėdint savo karstelyje su atvertomis durimis pro šalį su šypsena praeina vos šiek tiek nei pusantro metro aukštesnis vyrukas. Tai 67 m. į pensiją išėjęs dailidė, priklausantis kartai, mokytai dar valdant britams, todėl kaip ir dauguma vyresnio amžiaus Honkongo gyventojų anglų kalbą moka geriau nei 50 metų tautiečiai.
Dailidė „Laimės namuose“ atsidūrė vos 10 dienų anksčiau nei aš, bet tik todėl, kad sugebėjo surinkti pinigų, kurių pakaktų mėnesiui garantuoti sau stogą virš galvos.
„Nežinau, kur eisiu mėnesio gale, per pastaruosius mėnesius darbo susirasti man nepavyko, - liūdną tiesą pripažino jis. – Niekas nenori samdyti seno žmogaus.“
Prieš atvykdamas į „Laimės namus“ Dailidė miegodavo parkuose, bet po incidento, kai neseniai buvo pavogta keletas jo asmeninių daiktų, jis pasirinko palyginti saugų gyvenimą karste.
„Valstybės skiriamų pinigų nepakanka nuomai ir kitiems dalykams, už kuriuos tenka mokėti, - pasakojimą tęsė vyras. – Pinigai baigiasi, nuolat baigiasi.“ Kitą kartą mums kalbantis Dailidė papasakoja apie savo priklausomybę nuo narkotikų. Jis negali prisiminti, kada pirmą kartą parūkė metamfetamino, bet tikina, kad narkotikai nekontroliuoja jo gyvenimo.
Nepageidaujami „draugai“
Visą „Laimės namuose“ praleistą savaitę negalėjau įminti tam tikro ruožo ant mano karsto viduje esančios sienos paslapties. Negalėjau suprasti, iš kur ant jos atsirado keliolika tamsiai raudonų dryželių.
Paskutinę naktį man teko sužinoti, iš kur tos dėmės atsirado, kai užmušiau patalinę blakę, ropojusią mano veido link. Panašu, kad kiti šio būsto gyventojai spėjo priprasti prie nuolatinių niežulį keliančių įkandimų žymių: visi, su kuriais apie tai kalbėjausi, šių parazituojančių vabzdžių egzistavimą buvo linkę vertinti kaip faktą.
Kai atėjo laikas atsisveikinti su „Laimės namų“ gyventojais, Kovotojas neatrodė labai džiugiai nusiteikęs.
Kadangi daug laiko praleidome kartu, jis nenorėjo atsisveikinti nepapasakojęs paskutinės istorijos. Taigi prieš išvykdamas išgirdau nuostabią pasaką apie tai, kaip jis kartą vairuodamas automobilį viename prabangių Honkongo rajonų susidūrė su kitu automobiliu, kurį vairavo jo mėgstama aktorė Karena Lam. Kovotojo teigimu, aktorė į avariją numojo ranka ir padovanojo jam savo autografą.
Klausydamasis šios istorijos susimąstau – ji man pasirodo pernelyg nuostabi, kad būtų tikra. Imu abejoti viskuo, ką man Kovotojas spėjo papasakoti per šias dienas. Kyla abejonių, ar jis papasakojo tiesą apie jį atstūmusią šeimą, turtingą brolį ir kadaise turėtą automobilį. Peršasi mintis, kad jis galimai pasakoja nebūtus dalykus apie gyvenimą, norėdamas išvengti gyvenimo dėžutėje monotonijos, kuri neišvengiamai baigsis tikrame karste.