Garsiausia sankcijų kritika sklido iš ekonomikos sektoriaus.
„Net ir sunkiausiais Vakarų - Rytų santykių laikais JAV toleravo Vokietijos energetikos koncernų bendradarbiavimą su Rusija. Europos Sąjunga privalo ryžtingai pasipriešinti tam, kad dabar kasamasi po šiomis susiformavusiomis struktūromis, o už viso to akivaizdžiai kyšo pačios JAV ekonominiai interesai,“ – teigiama Vokietijos ekonomikos rytų komiteto (Ost-Ausschuss der Deutschen Wirtschaft) pareiškime.
Kiek diplomatiškiau tą patį nepasitenkinimą išsakė ir šalies ūkio ministrė Brigitte Zypries (SPD). Socialdemokratė teigė norinti tikėti, kad JAV šiomis sankcijomis nesiekė tikslingai pakenkti Europai.
„Bet rezultatas vis viena yra toks, kad mūsų įmonės gali nukentėti.“ Oficialusis Berlynas, pirmiausia šalies lyderiai socialdemokratai, prabilo apie „savavalius veiksmus“, kuriais amerikiečių valdžia griauna Europos dujų saugumą.
„Trumpo ekonominis karas: kaip JAV nori mums užsukti dujas“ – skelbė titulinio puslapio antraštė kairiosios pakraipos savaitraštyje „Der Freitag“.
„ES Komisija Jeano-Claude'o Junkerio asmenyje energingai perspėjo, kad ES valstybių aprūpinimo energija ir jų energetinio saugumo klausimas nebus sprendžiami Vašingtone,“ – rašo savaitraštis. Ir priduria: „lygiai kaip ir ne Varšuvoje, Taline arba dar kur nors Rytų Europoje. Lenkija ir Baltijos valstybės gali reikšti protestus prieš „Nord Stream-2“, aiškindamos savo interesus. Tačiau iš to neišplaukia jų teisė vetuoti vokiečių-rusų ir europiečių-rusų bendradarbiavimą.“
Net ir konservatyvios pakraipos dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ išspausdino skandalingą žymaus vokiečių istoriko Gregoro Schöllgeno tekstą su paantrašte: „Kaip tiesiamas vamzdis: Amerika skelbia Europai karą – kišdamasi į energetinę jos politiką su Rusija. Kokia gi to priežastis?“
Pasak istoriko, atsisakydamos ankstesnės, bendros su ES, sankcijų strategijos, Jungtinės valstijos Europos energetinės politikos atžvilgiu užėmė puolamąsias pozicijas.
Atgimusi Berlyno - Maskvos ašis
Bremeno universiteto politologas Jörgas Himmelreichas visas tas kalbas apie Europos energetinio saugumo interesus, jau kelias savaites kartotas Berlyne, laiko vokiečių apsimetinėjimu arba skandalingu etikečių klastojimu. Nes JAV sankcijos nėra nukreiptos prieš Europos energetinį saugumą, jos tik gali pakenkti konkretiems Europos, pirmiausia Vokietijos koncernams, investavusiems į „Nord Stream-2“ dujotiekį.
Šveicarų dienraštyje „Neu Zürcher Zeitung“ paskelbtame straipsnyje J. Himmelreichas vadina „Nord Stream 2“ grynu Vokietijos nacionalinių energetinių interesų produktu, kai buvo visiškai neatsižvelgta į ES Komisijos išsakytas abejones, kai „Rytų Europos valstybių interesai neatrodė jiems verti nė surūdijusio skatiko“.
Jau 2005 metais pradėtas dujotiekio „Nord Stream-1“ projektas, kuriuo buvo apeita Ukrainos ir Lenkijos teritorija, – „tai šėtoniškas Schröderio Rusijos politikos darbas paskutinėmis jo kancleriavimo dienomis.“ Taip buvo džiugiai švenčiamas Berlyno-Maskvos ašies atgimimas, – negaili kandžių žodžių politologas ir ragina Vokietiją atsisakyti klystkelio, į kurį šioji įsuko, valstybės vairą rankose tebelaikant kancleriui Gerhardui Schröderiui (SPD).
Už dujas gauti pinigai – Rusijos armijos ginkluotei
Panašiai mano ir žalioji ES parlamentarė Rebeca Harms. Su JAV naujomis sankcijomis Rusijai susiję debatai, pasak jos, turėtų paskatinti Vokietiją peržiūrėti savo ankstesnę poziciją dėl „Nord Stream-2“. Nes šiuo projektu Vokietija užbraukia visą savo politinę laikyseną Rusijos atžvilgiu, visas pastangas pasiekti taikos Ukrainoje.
Vokietija laikosi įsikibusi „Nord Stream-2“ projekto, nepaisydama didžiulio pasipriešinimo jam Europos Sąjungoje. Ir nors tai yra ekonominis, verslo projektas, bet ir vyriausybė jam labai palanki, – sakė R. Harms Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“.
Vokietija netgi yra pasirengusi nesutarimams Europos viduje, kad tik būtų įgyvendintas šis dujų sandėris. Pasak politikės, dėl tokio Rusijos monopolinės pozicijos stiprinimo didžiulių abejonių turi ne vien Lenkija ir Baltijos šalys. Aktyviausia Rusijos „Gazpromo“ projektų priešininkė pastaruoju metu yra maža šalis Danija.
„Žinant, kad Rusija savo energetiniais resursais ne tik daro politiką, bet ir iš prekybos jais gautą pelną investuoja tiesiai į armijos apginklavimą, žinant, kad mūsų priklausomybė nuo Rusijos nuolat didėja, pagaliau kai visas tas projektas yra absoliučiai nesuderinamas su aplinkosauginiais federalinės vyriausybės tikslais, yra didžiulė politinė klaida ir toliau siekti įgyvendinti dujotiekio projektą,“ – apibendrina R. Harms.
Rusija visada naudojo energetines žaliavas kaip ginklą
Deja, tokias aiškias pozicijas energetinio vokiečių bendradarbiavimo su rusais atžvilgiu užima nedažnas šalies politikas. Dienraščio „Die Welt“ korespondentas Vidurio ir Rytų Europai Gerhardas Gnauckas stebisi, kodėl Vokietijos elite netrūksta palaikančių Rusijos, tokių kaip G. Schröderis. Kodėl vienas žymiausių šalies istorikų Gregoras Schöllgenas Amerikos sankcijas, skirtas Putino režimui apriboti, visu rimtumu vadina „karo paskelbimu“ Europai?
Galbūt buvusio kanclerio Gerhardo Schröderio biografas bus per daug susitapatinęs su savo „herojumi“? Gal dėl to JAV sankcijos Rusijai jam atrodo kaip mėginimas žlugdyti Europos integracinius procesus, – esą Vašingtonas juk puikiai žino, jog energetinė politika yra viena iš seniausių ir sėkmingiausių Europos integracijos sričių.
Kas turi antenas istorijai, tas turėtų žinoti: energetinės žaliavos Sovietų Sąjungoje, bet, kaip matyti, ir naujoje Rusijoje naudojamos kaip veiksmingas ginklas, – replikuoja G. Gnauckas. „Jį naudojo Stalinas 1948-49 metų Berlyno blokadai; naudojo mielasis Gorbačiovas, kai 1990 metais užsuko dujų kranelį į laisvę besiveržiančiai aneksuotai Lietuvai; naudojo Putinas energetinės politikos dūriais, nukreiptais prieš daugelį savo kaimynų, ir galiausiai 2006 ir 2009 metų žiemos „dujų karais“ prieš Ukrainą.“
Pavojinga energetinė priklausomybė nuo Rusijos
Negi Putinas nuo to laiko tapo taikesnis? – klausia žurnalistas.
„O ir mantra, nuolat kartojama su Rusija prekiaujančių energetikos koncernų, esą šis partneris yra patikimas tiekėjas (įsidėmėkime, Vokietijai!), dabar nušvinta naujoje šviesoje: (Putino) Rusija elgiasi ne pagal susitarimus, o vien tik vadovaudamasi savo interesais. O šie gali per naktį pasikeisti, ir čia teisiniai, ekonominiai ar netgi gerovės aspektai tėra antraeiliai ar net trečiaeiliai. Kaip „narkotikai“ veikianti gamtinių žaliavų gavyba įgalina Rusiją viduje apsieiti be reformų ir netgi vykdyti agresyvią užsienio politiką.
Bėda, kad ES ir Vokietijos priklausomybė nuo fosilinio kuro importo lyginant su 1990 metais gerokai išaugo (ES šiandien importuoja 73, Vokietija – 79 procentus). Rusija tiek Europai, tiek ir Vokietijai yra didžiausias dujų ir naftos tiekėjas.
Be to, Vokietija tapo priklausoma ne vien nuo tiekimo, – Rusijos koncernai yra tapę beveik pusės šalies dujų laikymo saugyklų dalininkais. Didžiausia Europoje dujų laikymo saugykla Žemutinėje Saksonijoje priklauso „Gazpromui“, vadinasi, praktiškai – Kremliui.
Visa tai turint omeny, tolesnis šalies, o ir visos Europos energetinės priklausomybės nuo Rusijos didinimas yra labai problemiškas, netgi pavojingas.
Užuot garsiai kritikavęs JAV sankcijas, užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis turėtų pripažinti, kad tariamai tokia europietiška Vokietijos politika iki šiol iš tikro buvo tik išskirtinis Vokietijos kelias pagal moto „Germany first“, – pastebi politologas J. Himmelreichas.
Naujosios JAV sankcijos galėtų pasitarnauti, kad Europa pagaliau išties imtų kurti bendrą energetinę politiką.