Pasak Europos Sąjungos politikos žinovės, politikos apžvalgininkės Ninos Schick, panašu, kad visur laukia nemažos permainos. Na, beveik visur.
Iki nacionalinių rinkimų Vokietijoje likus maždaug šešioms savaitėms, šalies kanclerė Angela Merkel aktyviai neria į savo rinkimų kampanijos reikalus. Dabar kampanijos žemėlapyje – Dortmundas, nedidelis pramoninis miestas gausiausiai gyvenamoje Vokietijos žemėje.
Spėjama, kad rinkimų kova apsieis be staigmenų
Priešingai negu kitur Europoje (ir JAV), Vokietijoje rinkimai pernelyg daug intrigų nesukels, įsitikinusi straipsnio autorė. Nereikėtų tikėtis, kad A. Merkel žarstysis ugnimi ir siera – jos rinkimų kampanija greičiausiai bus santūri ir gal net apynuobodė.
Ko laukti, jau dabar galima suprasti iš A. Merkel vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) plakatų. „Dabar džiaukitės vasara, o rudenį teisingai pasirinkite“, – rinkėjams sakoma viename iš jų; plakate vaizduojama pievoje gulinti laiminga jauna moteris.
Tad ar yra kas nors, kas galėtų sustabdyti A. Merkel? Vargu bau. Nuo tada, kai 1990-aisiais buvo pirmą kartą išrinkta į Vokietijos parlamentą, pergalę rinkimuose ji šventė jau septyniskart. Beveik neabejojama, kad ateinantį rugsėjį į šalies kanclerio postą ji bus perrinkta ketvirtai kadencijai. Tai jau bus daugiau kaip dešimtmetis valdžioje – senokai liberaliosiose Vakarų demokratijose regėtas reiškinys.
Remiantis naujausiais (praėjusio ketvirtadienio) bendrovės „Infratest Dimap“ pateiktais nuomonių apklausos duomenimis, net 59 proc. vokiečių mano, kad „Mutti“ (liet. mamytė) dirba gerai. Kiti lyderiai, pasak N. Schick, dėl tokių skaičių velniui sielą parduotų. Tiesa, A. Merkel yra kur tobulėti – palyginti su praėjusiu mėnesiu, nuosmukis – 10 procentų.
Kaipgi seksis jos konkurentams? Bent kol kas atrodo, kad nekaip.
M. Schulzui svyra rankos
Kiek anksčiau šiemet žengdamas į politinių kovų areną, Vokietijos centro kairės Socialdemokratų partijos (SPD) lyderis, buvęs Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas teigė sudrumsiantis ramybę – jis, mat, tikėjosi, kad tai padės jam nustumti A. Merkel nuo sosto.
Iš pradžių jo kampanija buvo grįsta „emociškai įkrauta“ politine retorika ir, atrodė, visai neblogai skinasi kelią pirmyn. SPD ir CDU reitingams pagal kai kurias apklausas supanašėjus, žiniasklaida plačiai prabilo apie „Schulzo efektą“.
Deja, netrukus SPD sėkmė išgaravo. Trejuose regioniniuose rinkimuose, pagal kurių rezultatus paprastai sprendžiama ir apie būsimą nacionalinių rinkimų baigtį, SPD patyrė didelių praradimų, įskaitant partijai itin skausmingą pralaimėjimą tradiciškai socialdemokratiška laikytoje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje – žemėje, kurią, kaip ir dera, Dortmundas vadina savo namais.
N. Schick nuomone, dabar SPD padėtis – praktiškai beviltiška. „SPD dega“, – neseniai skelbė autoritetingo Vokietijos dienraščio „Suddeutsche Zeitung“ vedamojo antraštė.
Rami, santūri ir pragmatiška
Kokia didžioji A. Merkel paslaptis? Ogi ta, kad ji – Angela Merkel.
Net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis ji geba išlikti rami, santūri ir pragmatiška. Straipsnio autorė primena, kad per keletą pastarųjų metų Vokietijos kanclerė sėkmingai atlaikė ne vieną krizę.
Sunkiausiu euro zonos krizės laikotarpiu (N. Schick šioje vietoje teiraujasi, ar skaitytojai prisimena, kaip prieš pat 2015 m. Graikijoje rengtą referendumą dėl skolų grąžinimo reikalavimų tuometis šalies finansų ministras Yanis Varoufakis lakstė pirmyn ir atgal susitikti su ES vadovais, ir jau atrodė, kad Graikijai teks palikti bendros valiutos zoną) būtent A. Merkel paaukojo daugiausia politinio kapitalo, kad išsaugotų bloko vientisumą.
Dar vienas A. Merkel tekęs uždavinys – Ukrainos krizė, įsiplieskusi dėl ypač storžievišku nacionalizmu pasižyminčio Rusijos prezidento Vladimiro Putino ambicijų. Ir šiuo atveju, įvedant ES sankcijas Maskvai, A. Merkel nepabūgo imtis lyderės vaidmens, nepaisant glaudžių Vokietijos ir Rusijos ekonominių ryšių.
Labiausiai Vokietijos kanclerės pozicija suklibėjo 2015-ųjų migracijos krizės akivaizdoje, kai į Vokietiją atvyko per milijoną pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų. Ši migracijos banga ne tik paskatino imtis laikinųjų sienų kontrolės priemonių, bet ir sukėlė audringas diskusijas tiek šalies viduje, tiek visoje Europoje. Kanclerės reitingams smukus, kai kurie (daugiausia – anglosaksiškieji) komentatoriai ėmėsi itin uoliai prognozuoti jos neišvengiamą nuosmukį ir baugino, esą politinę galią Vokietijoje pasiglemš imigrantams priešiška dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).
Net ir tuomet ji nepaliovė tikinusi vokiečių, kad „viskas bus gerai“.
Tai ir yra visa esmė, teigia N. Schick: jie ja tiki (nors kai kuriems politikos apžvalgininkams tuo patikėti sunku). Šiame vis labiau stabilumą prarandančiame pasaulyje Vokietijos rinkėjai nori, kad sumanioji jų vedlė liktų ten, kur yra. Jie nori, kad ji išsaugotų tai, kas jiems rūpi labiausiai – ekonomiką ir Europos Sąjungą.
Autorė pabrėžia, kad pagrindo smarkiai nerimauti Vokietijoje nėra. Ekonomika užtikrintai juda į priekį, nedarbo lygis žemas, net pabėgėlių krizė, regis, aprimo.
Vokiečiams nereikia politinės revoliucijos. Tad ar jiems verta rizikuoti?
