Įtampa Korėjos pusiasalyje itin didelė nuo tada, kai praėjusį mėnesį Šiaurės Korėja atliko du tarpkontinentinių balistinių raketų bandymus, o pernai išbandė dvi branduolines bombas, dėl ko buvo sugriežtintos sankcijos šiai ir taip jau izoliuotai šaliai.

Tačiau, nepaisant to, kad du sunkiai prognozuojami ir branduoliniu ginklu ginkluoti lyderiai svaidosi kandžiomis replikomis, dauguma stebėtojų mano, kad konflikto galimybė išlieka menka, nes Šiaurės Korėjos vadovybė savo branduoline programa naudojasi veikiau kaip koziriu, nei kaip puolamuoju ginklu.

Niekas šiame regione, net ir Šiaurės Korėja, nenori dar vieno karo. Tačiau Kim Jong-Unas (Kim Čen Unas) ketina daryti kaip įmanoma didesnį spaudimą, kad pasiektų tai, ko nori: Jungtinių Valstijų pripažinimą, kad Šiaurės Korėja yra branduolinė valstybė, ir legitimumą savo šalyje, kad kaip vadovas gali apginti savo piliečius nuo didelių ir blogų Jungtinių Amerikos Valstijų.

Tam tikra prasme, D. Trumpo grasinimai palankūs Šiaurės Korėjai: Kim Jong-Unas nori, kad jo žmonės tikėtų, kad Jungtinės Valstijos ir toliau kelia grėsmę pačiam Šiaurės Korėjos egzistavimui. Šis panikos sėjimas sutelkia Šiaurės Korėjos žmones ir pateisina jos režimo sprendimą panaudoti brangius resursus branduolinių bombų ir balistinių raketų gamybai.

Susirūpinimą kelia tai, kad neteisingas paskaičiavimas ar nelaimingas nutikimas gali priversti karines pajėgas šiame regione imtis karinių veiksmų. Prisiminkime, kad tarp Pietų Korėjos ir Šiaurės Korėjos turėjome karinę konfrontaciją ties Korėjos salos fronto linija 2010 metais, kurios metu žuvo keli Pietų Korėjos civiliai. O kadangi bandomos balistinės raketos nukreiptos į Japonijos teritorinius vandenis, Japonija taip pat gali jausti spaudimą veikti.

Foto: AP / Scanpix

Šiaurės Korėjos žiniasklaida toliau maitins mus nuostabios savo retorikos pavyzdžiais. Belieka sulaukti kokio nors spalvingo užgaulaus prezidento D. Trumpo apibūdinimo, kurį netrukus sugalvos Šiaurės Korėjos propagandistai, ir neatmetama galimybė, kad D. Trumpas išsiųs lėktuvnešį ar du pasisukinėti virš Korėjos pusiasalio.
Kai Šiaurės Korėja baigs branduolinių pajėgų, galinčių smogti žemyninei JAV daliai, plėtrą ir dislokavimą, jie gali būti pasirengę kalbėtis apie branduolinių ginklų ir raketų įšaldymą. JAV turėtų priimti šią galimybę.

Konflikto galimybė labai menka. Tačiau šiaurės korėjiečiai nėra suinteresuoti diplomatija: jie nori turėti galimybę pirmiausia nušluoti Čikagą nuo žemėlapio, o tada jau susidomės diplomatiniais sprendimais. Jie tokius pajėgumus įgys per artimiausius pora metų.

JAV prezidentas naudoja ir retoriką, ir taktiką, kurią kelis dešimtmečius iš konfliktuojančių pusių naudojo tik Šiaurės Korėja. Šiaurės Korėjos pusėje, žinoma, tai įprasta praktika: kas pora metų jie kartoja savo pažadą paversti Seulą „ugnies jūra“.

Šiaurės Korėjos problemos karinio sprendimo nėra. Šiaurės Korėja nori būti pripažinta Jungtinių Valstijų kaip teisėta branduolinė valstybė ir su JAV užmegzti diplomatinius santykius. Nuolatinis priminimas pasauliui, ir ypač JAV, apie branduolinius ir raketų pajėgumus yra dalis režimo išlikimo kalkuliacijos. Pchenjanui visi variantai svarstytini, Šiaurės Korėja jau kelis kartus siūlė Jungtinėms Valstijoms taikos derybas, kad būtų užbaigtos 1953 metų paliaubos ir pasirašyta taikos sutartis.

Ką Šiaurės Korėja taip pat bando padaryti, tai nutraukti Pietų Korėjos ir JAV aljansą, ir pakenkti naujo Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-Ino iniciatyvoms gerinti santykius tarp abiejų Korėjų. Jis kelis kartus siūlė derybas Šiaurės Korėjai, tačiau Pchenjanas sąmoningai ignoravo gerus Seulo ketinimus. Kim Jong-Unas nori kalbėtis tiesiogiai su D. Trumpu, tačiau JAV nenori bendrauti su Šiaurės Korėja, nebent Kim Jong-Unas atsisakys branduolinių ginklų ar bent jau įšaldys savo branduolinę programą.

Tačiau tikėtis, kad Šiaurės Korėjos lyderis atsisakys savo branduolinės programos yra beprasmiška. Nei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nei Kinijos prezidentas Xi Jinpingas nenori dar vieno karo Korėjos pusiasalyje, o Kim Jong-Unas tarptautiniame lygmenyje draugų neturi. Jis sukūrė savo labai pavojingą ginklą, keliantį grėsmę visiems, o ypač Pietų Korėjai. Jeigu D. Trumpas nenori toliau plėtoti savo branduolinių ambicijų, jam teks atsisėsti ir pasikalbėti su Kim Jong-Unu.

Galvojant apie D. Trumpo retoriką, yra dvi galimybės. Optimistinė – jeigu esate D. Trumpo rėmėjas – jis bando būti nenuspėjamas. Ką jis tikrai bando padaryti, tai spausti kinus, siųsti jiems signalus, kad strateginė kantrybė baigėsi. Mažiau optimistinis, ir greičiausiai tikslesnis, variantas – taip D. Trumpas paprasčiausiai pliauškia liežuviu. Neapsieinama be retorikos abiejose pusėse – tarsi du peštukai žaidimų aikštelėje šauktų vienas ant kito.

Šiaurės korėjiečiai nesiruošia žeminančiai smogti amerikiečių bazei ar pačiai Amerikai vienašališkai ir be jokios provokacijos – tai padarius sektų triuškinantys amerikiečių atsakomieji veiksmai. Šiaurės korėjiečiai nėra kvaili. Jų branduoliniai ginklai skirti ne puolimui, o gynybai.

Šiaurės korėjiečiai nerimauja ir dėl to, kas nutiko Gaddafi ir Saddamui Husseinui, jie nerimauja dėl amerikiečių įtakos pokyčių ir jie žino, kad branduoliniai ginklai garantuotai tam užkirs kelią. Būtent čia ir slypi esmė. Tas Gvamo reikalas – dar vienas tuščias grasinimas.

Tačiau šiaurės korėjiečiai neketina atsitraukti. Jie ir toliau tęs raketų bandymus ir užtikrins, kad kovinė galvutė būtų sumažinta. Taip pat jie turi užtikrinti, kad raketos nelūžtų, kai tenka sugrįžti į atmosferą. O iki to laiko į triukšmingus amerikiečių gąsdinimus jie reaguos savais triukšmingais pareiškimais.

Nesame pratę prie nenuspėjamumo ir nerimo iš amerikiečių pusės šiuose santykiuose. Štai kodėl žmonės tokie susierzinę – jie nepratę, kad prezidentas šitaip kalbėtų.

JAV žinutė Pchenjanui turėtų skambėti: „Mes norime, kad jūs klestėtumėte ir galbūt kai suklestėsite, galėsite paleisti iš rankų branduolinius ginklus, nes jausitės labiau savimi pasitikintys ir labiau integruositės į regioną bei norėsite būti kaip likusi Rytų Azija.“

Tačiau kai kurie žmonės pažangos nenori. Pavyzdžiui, jeigu esate susitelkę į branduolinio ginklo neplatinimą, tuomet puikus argumentas norėti kasdien mušti Šiaurės Korėją ir izoliuoti ją, kad bet kuri šalis, svarstanti apie branduolinį ginklą, sau pasakytų: „Na, aš tikrai nenoriu būti Šiaurės Korėja“. Loginio pagrindo tame esama.

Foto: AP/Scanpix

Šiaurės Korėjai patinka žodinis priešiškumas. Jie ir toliau taip reklamuosis. Jiems patinka kasdien grasinti Baltiesiems Rūmams. Tai jiems iš tikrųjų smagu. Jiems patinka sulaukiamas dėmesys ir visa tai pabrėžia jų nuomonę, kad jie nuolat puolami amerikiečių.

Vis dėlto, karinio konflikto protrūkis nėra neįmanomas. Sunku surasti pusiausvyrą. Reikia susirūpinti tam tikrais dalykais. Panašu, kad pietų korėjiečiai nepakankamai susirūpinę ir nestebi situacijos. Panašu, kad Pietų Korėjos vyriausybė per daug ramiai į tai reaguoja.

Daug kas priklausys nuo Šiaurės Korėjos veiksmų, susijusių su raketų bandymais. Jeigu Šiaurės Korėja išbandys branduolinį įrenginį (jie du tokius išbandė 2016 metais) po dviejų tarpžemyninių balistinių raketų bandymų liepą, tai labai provokuos ir stipriai spaus JAV ir jos sąjungininkes, taip pat ir Kiniją, imtis papildomų Pchenjano spaudimo veiksmų.

Problema čia štai kame: a) Saugumo Tarybos sankcijos nebuvo veiksmingos pažabojant Šiaurės Korėją; b) nėra noro imtis karinių veiksmų prieš Šiaurės Korėjos masinio naikinimo ginklus, baiminantis sukelti platesnį konfliktą Pietryčių Azijoje. Prezidento D. Trumpo pareiškimai apie „ugnį ir įtūžį“ gali keisti situaciją ta prasme, kad jis gali jaustis priverstas panaudoti karinę jėgą, kad išsaugotų JAV patikimumą tarptautiniu mastu. Jeigu jis didelės Šiaurės Korėjos provokacijos akivaizdoje nesiims veiksmų, bus suduotas stiprus smūgis jo paties patikimumui, kas savaime gali pastumti jį karinių veiksmų link.

Istoriškai ciklas rutuliojasi taip, kad didėjant konflikto tikimybei abi pusės darosi mažiau nusiteikusios rizikuoti. Šiuo atveju yra galimybė, kad Kim Jong-Unas ir D. Trumpas gali pernelyg pasitikėti savo gebėjimais suvaldyti krizę ir deeskaluoti situaciją, dar prieš įvykiams įgaunant pagreitį.

Būtina įvertinti, kad svarbų vaidmenį vaidina ir Kim Jong-Uno aplinkybės šalies viduje. Aukštesniuose režimo sluoksniuose vyksta brutali kaita, tad Kim Jong-Uno pozicijos nebūtinai saugios. Jis nerimauja dėl galimo Kinijos remiamo valdžios perversmo ir savo paties galios. Stovėjimas prieš priešą (pavyzdžiui, JAV), kas yra Šiaurės Korėjos istorinio ir šiuolaikinio grėsmių naratyvo pagrindas, puikiai tinka Kim Jong-Uno situacijai namuose ir tikriausiai padeda sustiprinti jo kontrolę režimo, kariuomenės ir partijos atžvilgiu.