Bolševikai be pasigailėjimo išnaikino Romanovus, kaip naciai – žydus. Jie nepaliko gyvo nė vieno caro giminaičio, nė paties tolimiausio, nors dauguma iš jų buvo visiškai apolitiški žmonės.
Ir vis tik kai kam pavyko išsigelbėti. Šiuo metu Romanovų narius vienijančioje draugijoje yra 38 žmonės iš 11 šalių.
Pagal 1885 m. sausio 24 d. Aleksandro III įsakymą „Dėl imperatoriškosios šeimos“, niekas iš jų neturi teisės į didžiojo kunigaikščio titulą, juos reikia vadinti imperatoriško kraujo kunigaikščiais arba tiesiog kunigaikščiais Romanovais.
Viena dinastijos atstovė gyveno SSRS. Kaip kartą sakė Aleksandras Solženicinas, toks reiškinys neatitinka fizinių nuostatų.
Stebuklas įvyko tik todėl, kad apie jos kilmę nebuvo žinoma. O ji nesislėpė ir buvo gana žinomas žmogus, net, galima sakyti, garsenybė.
Norint suprasti, kuo buvo ši moteris ir kodėl jos likimas buvo toks neįprastas, reikia grįžti į 1874 m.
Rusijoje valdė caras išlaisvintojas Aleksandras II. Liberalių reformų siela laikytas jo brolis, didysis kunigaikštis Konstantinas Nikolajevičius, o progreso priešininkų rėmėja – valdovė Marija Aleksandrovna. Kalbėta apie imperatorienės partiją, apie Konstantino partiją, ar, pagal pastarojo gyvenamąją vietą, Marmurinių rūmų partiją.
Po D. Karakozovo pasikėsinimo (jis nesėkmingai pabandė nužudyti carą Aleksandrą II) Konstantino įtakingumas sumažėjo. Jis priminė sosto įpėdiniui broliui jo paties žodžius: „Nei silpnumo, nei reakcijos.“ Aleksandras negalėjo patikėti: aš suteikiau laisvę, o į mane kulkomis? Tėvui valdant nė cyptelėti negalėjo.“
Antru žmogumi valstybėje tapo žandarų vadas Piotras Šuvalovas, gudrus dvariškis, prisiekęs konservatorius, kurį meilikautojai vadino Petru IV.
Dar vienas svarbus personažas – 24 m. Konstantino pirmagimis, dėdės garbei pavadintas Nikolajumi. Dviejų metrų ūgio gražuolis, lėbautojas, nuotykių mėgėjas, auksinio jaunimo dievukas, vyresniųjų Romanovų numylėtinis, kurį šeimoje vadino Nikola, o gvardijoje – dešiniojo flango puošmena.
Žygio į Viduriniąją Aziją metu naktį jis su savo adjutantu norėjo virvinėmis kopėčiomis įlipti į chano Chivinskio haremą – generolai vos jį sulaikė.
Ir štai į Peterburgą atvyko Fanny Lear (tikras vardas ir pavardė – Harriet Blackford) šokėja, o iš tiesų – užkietėjusi koketė iš Naujojo Orleano.
Amerika jai atrodė pernelyg puritoniška. Nicoje prisižiūrėjusi rusų didikų, ji nutarė, kad tolimoje šiaurinėje imperijoje galima praturtėti ir išvyko į Nevos pakrantę.
Su Nikolajumi Fanny susipažino maskarade. Greitai jis gyrėsi draugams jos pasirašytu tokio turinio rašteliu: „Prisiekiu niekada su niekuo nesikalbėti ir nesusitikti be mano valdovo leidimo. Skelbiu save siela ir kūnu didžiojo rusų kunigaikščio verge.“
Tikriausiai širdyje ji kikeno, pasirašydama tokį raštelį, nes nuolankiu vergu tapo pats Nikolajus. Greitai įvykiai pasisuko banalia linkme – ašaros, tardymai, prisipažinimas smarkiai prasilošus kortomis, grasinimas sugulti su turtingu seniu, jei mylimasis jos neišgelbės.
Galvą pametęs jaunuolis pareikalavo iš artimųjų pinigų, o jų negavęs, iškrapštė brangakmenius iš tėvų sutuoktuvių ikonos.
Iš pradžių įtarė tarnus, bet po trijų dienų policija rado brangakmenius lombarde. Juos užstatė neįvykusio žygio į haremą Nikolajaus porininkas adjutantas Vernovskis.
Sukrėstas tėvas tris valandas kalbėjosi su sūnumi. „Jokio gailėjimosi, surambėjimas, pasipūtimas ir nė vienos ašaros“, – įrašė jis savo dienoraštyje.
Sostinės policijos vadovas Fiodoras Trepovas – atsidavęs tarnautojas pasistengė užglaistyti įvykį. Tačiau P. Šuvalovas pasistengė, kad apie gėdingą jaunojo plevėsos poelgį sužinotų visuomenė.
Rusų terorizmo ir ikirevoliucinių specialiųjų tarnybų specialistas Anžejus Galickis mano, kad gražuolė nuo pradžių buvo kontroliuojama žandarų ir sąmoningai ar nesąmoningai buvo naudojama intrigoje prieš didįjį kunigaikštį Konstantiną.
Liberalo Romanovo priešai jau trynė rankomis ir kalbėjo, kad vagį užauginęs žmogus negali patarinėti valdovui.
Vis tik Konstantinas neprarado įtakingumo. P. Šuvalovas išvyko dirbti ambasadoriumi į Londoną, o Fanny Lear išsiuntė iš Rusijos.
Ištremtas kilmingasis
Nikolą paskelbė psichiškai nesveiku ir išsiuntė iš pradžių į Umanę, paskui – į Orienburgą, kur jis iškrėtė dar vieną pokštą – vedė žemesnė kilmės vietos policijos vado dukterį Nadeždą Drejer.
Tada išsiuntė dar toliau – į Taškentą, atėmė didžiojo kunigaikščio titulą ir pulkininko laipsnį, bet pinigus – 200 000 rublių per metus – toliau siuntė.
Kunigaikščio Iskanderio nuomone, jis gyveno dvare, kur dabar yra Uzbekistano URM rūmai priėmimams. Jis užsisakinėjo iš Paryžiaus frakus, nusipirko medvilnės valymo fabriką, pastatė pirmą Taškente kino teatrą. Jis kasė kanalus, domėjosi archeologiniais kasinėjimais – rado senovinių ginklų ir auksinių papuošalų. Iki senatvės buvo nepataisomas mergišius, turėdamas žmoną rodėsi žmonėse su 15-mete kazokų vyresniojo dukterimi.
Su Nadežda Drejer Nikolajus Konstantinovičius susilaukė sūnaus Aleksandro, kuris suaugęs vedė, o 1916 m. Taškente gimė jo duktė Natalija.
Princesė ant motociklo
Nikolajus Konstantinovičius spėjo nusiųsti sveikinimo telegramą Laikinajai vyriausybei, o 1918 m. sausio 4 d. mirė. Dar nebuvo senas, bet turint omenyje vėlesnius įvykius, galima sakyti – laiku.
Aleksandras kovojo su baltaisiais, emigravo, išsivežti šeimos jam nepavyko.
Jo žmona išvyko į Maskvą, kur niekas jos nepažinojo, ištekėjo už Nikolajaus Androsovo, kuris davė savo pavardę ir žmonos dukteriai.
Neramus senelio, kurio ji nebuvo mačiusi, kraujas turėjo įtakos Natalijai renkantis profesiją. Natalija Androsova tapo motociklininke, važinėjančia vertikalia siena. Savo sportinę artistinę veiklą ji nutraukė tik per karą, kai vairavo krovininį automobilį.
Atšilimo metais, kai jai buvo daugiau nei 40, ji toliau spindėjo Gorkio parke. Ten stovėjo didžiulė medinė statinė, o Natalija Androsova kasdien po 15–20 kartų ant jos užvažiuodavo, veikiama įcentrinės jėgos spirale pakildavo aukštyn ir nusileisdavo ant žemės.
Ji gyveno pusrūsyje Senajame Arbate, Maskvos bohemoje buvo vadinama Arbato karaliene. Senstelėjęs, bet nepraradęs žavesio SSRS estrados solistas Aleksandras Vertinskis bučiuodavo jai ranką, jaunieji atlikėjas Aleksandras Galičius, poetai Andrejus Voznesenskis, Jevgenijus Jevtušenka ir Aleksandras Mežirovas kūrė jai eiles, tame pačiame name gyvenęs rašytojas Jurijus Kazakovas padarė ją vieno pasakojimo pagrindinės veikėjo prototipe.
Natalija Alekandrovna, konspiracijos sumetimais pasivadinusi patėvio tėvavardžiu – Nikolajevna, buvo ištekėjusi už „Mosfilm“ kino studijos režisieriaus Nikolajaus Dostalio. Du jos posūniai tapo garsiais kino veikėjais, o savo vaikų ji neturėjo. Galbūt turėjo įtakos profesija – ji ne kartą krito ir patyrė sunkių traumų.
Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje su ja susitikęs istorikas, rašytojas Edvardas Radzinskis tikino, kad iš karto pažino mėlynas prosenelio Nikolajaus I akis iš portretų.
1998 m. liepos 17 d. 82 m. moteris dalyvavo perlaidojant giminaičius carus Peterburgo Petropavlovsko katedroje. Lygiai po metų ji mirė. Kaip sakė simbolizmą mėgęs E. Radzinskis, lyg „būtų nesutikusi išeiti iš amžiaus, kuriame buvo palaidota jų dinastija“.