Po tirados prieš J. Sessionsą jis neapgalvotai ir skubotai parašė „Twitter“ žinutę, kurioje paskelbė apie draudimą translyčiams asmenims tarnauti kariuomenėje. Jo žinutė kol kas neturi jokių teisinių pasekmių, tačiau valdžios institucijose dabar vyrauja sąmyšis dėl to, kaip elgtis, kol prezidentas paskelbs tą kvailą įsaką arba kol jį nuo to atkalbės blaiviai mąstantys patarėjai, kurių Baltųjų rūmų administracijoje liko nedaug.
Po to D. Trumpas paskyrė vaidingą ir vulgarų Anthony Scaramucci savo komunikacijos direktoriumi, kuris netrukus buvo pašalintas, kai to pareikalavo naujasis prezidento administracijos vadovas Johnas Kelly. Nepaisant to, kad A. Scaramucci savo pareigose neužsibuvo, jo nominavimas spėjo padaryti daug žalos, nes tai paskatino D. Trumpo atstovą spaudai Seaną Spicerį atsistatydinti, be to, buvo atleistas prezidento administracijos vadovas Reince`as Priebusas.
Visa tai verčia svarstyti, kiek šiuo metu Baltuosiuose rūmuose yra suaugusių žmonių, galinčių suvaldyti prezidentą? Deja, dėl paties D. Trumpo intelektualinių trūkumų ir asmeninio nesaugumo sunku tikėtis, kad jis vykdys racionalią politiką. Žalos padaryta tikrai daug.
Kai vasario mėnesį buvo iškeltas klausimas, ar D. Trumpas neturėtų atsistatydinti po to, kai dėl jo imigracijos įsako kilo sumaištis, buvo pagrįstai teigiama, kad apie tai dar per anksti kalbėti ir kad D. Trumpas galbūt įgis daugiau patirties ir išmoks dirbti naujose pareigose. Tačiau po penkių mėnesių tenka pripažinti, kad jis yra nepataisomas. D. Trumpo administracijos problema – ne administracija, o jis pats, todėl prezidentas turi atsistatydinti dabar pat. Kuo ilgiau jis liks pareigose, tuo labiau jis sumenkins prezidento postą ir respublikonų partijos politines perspektyvas bei moralinį legitimumą.
Jis šiaip ne taip nugalėjo rinkikų kolegijoje 2016 m., nors jo konkurentė visomis prasmėmis buvo prastesnė kandidatė. Tačiau, naujausių apklausų duomenimis, juo pasitiki 38,4 proc., o nepasitiki – 55,7 proc. amerikiečių, todėl labai tikėtina, kad jis bus per daug nemėgstamas ir per daug gerai žinomas, kad sugebėtų vėl netikėtai laimėti 2020 m. prieš bet kokį nors kiek stipresnį demokratų kandidatą.
Kad ir kaip būtų ironiška, tačiau demokratai turėtų bijoti D. Trumpo atsistatydinimo, nes tokiu atveju jiems tektų susidurti su solidžiu Mike`u Pence`u – vieninteliu administracijos nariu, kurio D. Trumpas negali atleisti. M. Pence`as nebus atsakingas už jokius D. Trumpo akibrokštus; jo politikos nuostatos yra nuoseklios, jis žino, kaip dirbti su žmonėmis be bauginimų ir žeminimo. Sprendimo paraginti D. Trumpą atsistatydinti negalima lyginti su pasirinkimu, kuris respublikonams buvo iškilęs 2016 m. lapkričio mėnesį, kai alternatyva buvo Hillary Clinton. Tikėtina, kad M. Pence`as įgyvendintų svarbiausius D. Trumpo programos punktus, išskyrus prekybos ir imigracijos srityje. Jei prezidentu taptų M. Pence`as, respublikonų partijos pozicijos prieš Kongreso kadencijos vidurio rinkimus 2018 m. ir prieš kitus prezidento rinkimus 2020 m. būtų daug tvirtesnės.
Tačiau toks sprendimas niekaip neapsieitų bet didelių politinių nuostolių. Antra vertus, respublikonai padarytų didžiulę klaidą, jei nuspręstų pradėti D. Trumpo apkaltą, nes tai paskatintų pavojingas kovas partijos viduje. Kol kas nėra jokio pagrindo manyti, kad yra pagrįsti kaltinimai D. Trumpui, esą jis pašalino FTB vadovą J. Comey dėl to, kad šis nesutiko nutraukti Michaelo Flynno veiklos tyrimo; be to, kaip dabar pripažįsta žiniasklaida, nėra jokių faktų, kurie patvirtintų, kad per rinkimus būta sąmokslo su Rusija. Apkalta neturėtų būti pasitelkta vadovaujantis sausu politiniu išskaičiavimu.
Viena esminė kliūtis norint atstatydinti D. Trumpą yra tai, kad, dabartiniam prezidentui pradėjus eiti pareigas, ekonomikos būklė labai pagerėjo, kaip galima spręsti iš nuolatinio akcijų kainų augimo po D. Trumpo pergalės rinkimuose. Tačiau visus nuopelnus už tai suteikti D. Trumpui nėra pagrindo, pirmiausiai dėl to, kad dauguma teigiamų poslinkių būtų įvykę net jei po išrinkimo D. Trumpas apskritai nebūtų nieko daręs.
Žinoma, būtina imtis racionalių administracinių ir teisėkūros iniciatyvų, kad būtų baigti šalinti B. Obamos valdymo laikotarpio ekscesai. Tačiau D. Trumpas to nepajėgus padaryti. Dabar respublikonų argumentai prieš D. Trumpą dar tik pradedami formuluoti, nes niekas kol kas nenori išsakyti akivaizdžių dalykų. Tačiau jau metas šaltesnėms galvoms respublikonų partijoje nuoširdžiai pasikalbėti su užsispyrusiu D. Trumpu ir sudaryti palankias sąlygas tam, kad jis atsisakytų savo posto, nes tai būtų naudinga partijai, o svarbiausia – visai šaliai.