Akiplėšiškai nepaisydama Venecijos komisijos (ji veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucinės teisės klausimais) ir kitų Europos institucijų rekomendacijų, minėtoji Lenkijos politinė jėga perėmė šalies Konstitucinio tribunolo bei valstybinio transliuotojo kontrolę.
Taip, Lenkijos valdantieji, įžūliai nusispjovę į esmines Europos gerbiamas vertybes, siekia perimti šalies teisingumo sistemos kontrolę – rašo M. Kisilowski savo straipsnyje.
Trečiadienį Lenkijos parlamentas pritarė pataisoms, galiosiančioms Nacionalinės teisėjų tarybos – tai konstitucinė institucija, skirianti teisėjus – įstatymui. Tai buvo pasibjaurėtinas žingsnis, po kurio „Teisės ir teisingumo“ partija gavo įgaliojimą skirti net 22 iš 25 minėtosios tarybos narių.
Panašu, kad Lenkijos valdantieji dar tik pradeda. Praėjus kelioms valandoms po priimto įstatymo dėl Nacionalinės teisėjų tarybos, „Teisės ir teisingumo“ partija pristatė naują, dar radikalesnio įstatymo projektą, kurį priėmus, partija vos per kelias savaites į savo rankas perimtų visą šalies teisingumo aparatą.
Įstatymo projekte numatyta galimybė iš karto atleisti visus 83 teisėjus, priklausančius aukščiausioms Lenkijos apeliacinėms taryboms. Toks valymas taps įmanomas jau kitą dieną po įstatymo paskelbimo.
Išimtys tokiam privalomam „išėjimui į pensiją“ (jis bus taikomas nepriklausomai nuo teisėjo amžiaus) bus daromos nesivadovaujant jokiomis taisyklėmis, o tai galės daryti „Teisės ir teisingumo“ paskirtas teisingumo ministras. Ministras dėl savo sprendimų neprivalės niekam atsiskaityti. Skubiai atlaisvinti postai bus taip pat skubiai užpildyti naujais žmonėmis – politiškai patikima Teisėjų taryba.
Naujas Aukščiausiasis teismas (kontroliuojamas valdžios) įgaus galutinę apeliacinę teisę tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose. Kitaip tariant, Lenkijos valdantieji pasiryžę sunaikinti paskutinius nepriklausomos teisingumo sistemos likučius.
Bandydami perprasti autoritarizmu kvepiančius „Teisės ir teisingumo“ priimamus įstatymus, dauguma analitikų iš Vakarų linkę dabartinę situaciją Varšuvoje lyginti su padėtimi kitose „antiliberaliuose“ regiono valdančiuose režimuose.
Lenkiją autoritarinė partija valdo mažiau nei dvejus metus. Nejaugi neracionalu manyti, kad šalies ateitis primins situaciją Vengrijoje, Turkijoje ir Rusijoje?
Deja, gali būti, kad neramumai, kuriuos paskatino Aukščiausiojo teismo įstatymo projektas, taip ir nutils, o ateities perspektyvos bus dar niūresnės, nei atrodo šiandien. „Teisės ir teisingumo“ lyderis Jarosławas Kaczynskis, lyginant su panašaus būdo vadovais, konsoliduoti valdžią pasirengęs dar ryžtingiau.
Ir tam yra priežasčių. Vengrijoje, Turkijoje ir Rusijoje autoritariniai režimai mėgaujasi įtikinančia socialine parama.
Kaip rašo M. Kisilowski, pavyzdžiui, Vengrijoje antivakarietiškos partijos tiek 2010, tiek 2014 metų parlamento rinkimuose surinko daugiau nei 65 proc. balsų.
Lenkija – kitas variantas. 2015 metais partija „Teisė ir teisingumas“ parlamento rinkimuose pergalę iškovojo per plauką, surinkusi vos 37,5 proc. balsų – tai silpniausia parlamentinė pergalė nuo pat 1997 metų. Net jeigu prie šio rezultato pridėtume paramą antiliberalioms ir dešinės pakraipoms partijoms, bendra suma vargiai perliptų 50 proc. ribą.
Po rinkimų partijos priimti sprendimai tiek vidaus, tiek užsienio politikoje paramą „Teisei ir teisingumui“ dar sumenkino. Po itin nesėkmingo valdžios bandymo sutrukdyti buvusiam liberaliam šalies ministrui pirmininkui Donaldui Tuskui eiti Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigas, dvi opozicijai priklausančios liberalios partijos visuomenės apklausose trumpai aplenkė „Teisę ir teisingumą“. Tiesą sakant, liberalai partiją lenkia net septynis iš pastarųjų 18 mėnesių.
Aukščiausiojo teismo įstatymas perša nuomonę, kad J. Kaczynskis savo silpnumą visuomenės akyse bando kompensuoti bandydamas įbauginti opoziciją, o šiam tikslui pasitelkia ne ką kitą, o teisingumo aparatą.
Lenkijos kitais metais laukia savivaldybių rinkimai – pirmas rimtas išbandymas, teksiantis valdančiajai partijai. Jau dabar politiškai kontroliuojami prokurorai kurpia įtartinus kaltinimus opozicijai priklausantiems Liublino, Lodzės, Gdansko, Sopoto ir Nova Sulės merams, rašo M. Kisilowski.
Bent iki šiol tokiems veiksmams koją kišo nepriklausoma ir objektyvi teismų sistema. Naujos kartos valdžiai paklūstantis Aukščiausiasis teismas – kita istorija.
Jeigu „Teisė ir teisingumas“ ir toliau demonstruos ryžtą bauginti opoziciją, dauguma liberalų gali paprasčiausiai neišdrįsti dalyvauti kituose parlamento rinkimuose, planuojamuose 2019 metų rudenį. Tuo atveju, jei opozicijai per stebuklą pavyktų laimėti, Aukščiausiasis teismas rinkimų rezultatus gali paskelbti negaliojančiais – šią teisę teismui suteikia Konstitucija.
Analitikai dažnai klausia, kaip Europa gelbės į autokratiją slystančią Lenkiją. Dar daugiau klausimų kelia daugybė „Teisės ir teisingumo“ partijos politikų, kurie kadaise išgarsėjo kaip kovotojai su sovietų priespauda. Nejaugi tie žmonės nori būti dalimi valdžios, kurios gyvybę palaiko su demokratija nieko bendro neturintys sprendimai? Jeigu ne, jie privalo priešintis neatsakingiems lyderiams, bent jau kol kas vedantiems Lenkiją autoritarizmo keliu.