Austrijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos, kuriose 2017-aisiais buvo suplanuoti rinkimai, viršūnės buvo beveik įtikėjusios, kad net kelis dešimtmečius iš eilės šių šalių politikoje dominavusiam centro kairės ir centro dešinės konsensusui ateina galas, savo komentarą pradeda žurnalo „The Atlantic“ naujienų redaktorius Krishnadevas Calamuras.
Vis dėlto rinkimų rezultatai išvardytų šalių politikos senbuviams leido atsipūsti. O Vokietijos, kurioje rinkimai įvyks ateinantį rudenį, kanclerė Angela Merkel, panašu, yra pasirengusi būti perrinkta ketvirtai kadencijai. Dar pernai viskas atrodė kiek kitaip.
Europą buvo užklupusi didžiausia nuo Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių krizė. Vokietijos duris pabėgėliams iš Sirijos plačiai atvėrusiai kanclerei vokiečiai negailėjo kritikos – šalies gyventojų netenkino tai, kaip atvykėliai veikė tiek Vokietijos viešąjį gyvenimą, tiek teisėtvarką. Praėjus septyniems mėnesiams, kaip rodo apklausos, pagrindinė kanclerės A. Merkel politinė opozicija jau atsilieka, o kraštutinės dešinės partija, vienu momentu atrodžiusi grėsmingai, panašu, didesnių aukštumų, negu buvo pasiekusi, jau nebepasieks, rašo autorius.
Vokietijos ambasadorius Vašingtone Peteris Wittigas, praėjusią savaitę viešėdamas Aspeno idėjų festivalyje (JAV), į kurį lyderiai iš viso pasaulio kasmet susirenka pasidalyti mintimis, paaiškino, kodėl Vokietija nepasidavė populizmo, „penimo [ir] puoselėjimo nuogąstavimais; socialiniais, ekonominiais nuogąstavimais ir nuogąstavimais dėl kultūrinės tapatybės“, įtakai.
„Turime tvirtą socialinį audinį“
P. Wittigo įsitikinimu, populizmui išplisti Vokietijoje neleido šalies ekonomika.
„Mūsų ekonomikos raida – puiki: rekordiškai žemas nedarbo lygis, rekordiškai žemas jaunimo nedarbo lygis, [...] pakankamai gera socialinės apsaugos sistema, mažiau žmonių, kurie jaučiasi pamiršti, mažiau nusivylusiųjų globalizacija, akies nerėžianti nelygybė, – sakė jis. – Taigi, turime tvirtą socialinį audinį, ir jis mums padeda.“
Pasak K. Calamuro, nedarbo lygis Vokietijoje – 3,9 proc., o toks rodiklis pagal ekonomistus yra praktiškai tapatus visiškam užimtumui. Jaunimo nedarbo rodiklis – 6,7 proc. – yra žemiausias Europos Sąjungoje, kurios valstybės narės tebegaivina savo ekonomiką dar nuo 2008-ųjų pasaulinės ekonomikos krizės ir ją lydėjusios euro zonos krizės.
Dienraščio „The Financial Times“ komentatorius Edas Luce`as, skaitydamas pranešimą tame pačiame renginyje Aspene, sakė, kad Vokietija – vienintelė tarp turtingiausių pasaulio valstybių, skirianti dėmesio savo vidurinei klasei, kuri, pasak jo, gerokai nukentėjo dėl globalizacijos ir technologijų poveikio. E. Luce`o teigimu, tai, kad Vokietija sugebėjo atsilaikyti prieš populizmą, nėra atsitiktinumas.
„Priešingai negu mes, gyvenantieji anglakalbėse demokratijose, jie nesieja įgūdžių turėjimo su aukštuoju išsilavinimu“, – sakė „The Financial Times“ apžvalgininkas.
Antieuropietiškas nusiteikimas neplinta
Anot P. Wittigo, kitaip negu kitose bloko šalyse, kuriose Briuselio ir ES biurokratija simbolizuoja neveiksnumą ir viską, kas alina regioną, Vokietijoje žmonės vis dar stebėtinai proeuropietiški.
„Taip pažabojamas nacionalizmas ir nereikia atpirkimo ožio, – sakė jis. – Mums Europa davė naudos. Mes neplėtojame šio antibriuseliško diskurso.“
Pasak K. Calamuro, Jungtinėje Karalystėje tokio pobūdžio diskursas pradėjo plisti praėjusį birželį, britams referendume priėmus sprendimą išstoti iš ES. Vokietijoje beveik 70 proc. gyventojų pasisako už tolesnę šalies narystę ES – tai didžiausias rodiklis tarp bloko steigėjų. Verta pažymėti, kad, britams pasirinkus „Brexit“, požiūris į ES pagerėjo visose ES valstybėse narėse, įskaitant ir pačią Jungtinę Karalystę, kurioje euroskepticizmas metų metus laikytas britiškosios pasaulėžiūros skiriamuoju ženklu.
Praeities žymė
P. Wittigo teigimu, nacistinės Vokietijos praeitis temdo dar ir šių dienų šalies politiką. Iškilti kraštutinės dešinės partijoms, jo nuomone, trukdo būtent karo laikų Vokietijos atmintis.
„Turime praeities palikimą: dešinioji mąstysena, dešinysis diskursas, polinkis į autoritarizmą – visa tai neša nacistinės Vokietijos žymę, – sakė jis. – Tai yra svarbu. Jų yra. [...] Tačiau tam yra riba.“
Iš tiesų – praėjusiais metais, pabėgėlių krizės įkarštyje, Vokietijos populistinė partija „Alternatyva Vokietijai“, įkvėpta, kaip sako P. Wittigas, „nuogąstavimų dėl kultūrinės tapatybės“, pradėjo stiebtis į apklausų aukštumas. Nors ir prognozuojama, kad rudenį vyksiančiuose rinkimuose ši partija iškovos keletą vietų parlamente, – tai būtų pirmas kartas po Antrojo pasaulinio karo, kuomet kraštutinės dešinės partija atsiduria plenarinių posėdžių salėje, – dabar visuomenės parama jai menkesnė, negu buvo pirmąkart pasirodžius arenoje. Vis dėlto, K. Calamuro teigimu, vien tai, kad tokia partija egzistuoja, turi priminti, kad net ir labiausiai populistinių partijų iškilimui pasirengusios šalys negali skelbti pergalės.