Ar Jungtinės Valstijos ir Rusija yra traukiamos į karą Artimuosiuose Rytuose? Ir jeigu taip, tai kaip galima užkirsti kelią konflikto eskalavimui?
Dabartinė politinė padėtis Artimuosiuose Rytuose labai nestabili. Kalbant trumpai ir aiškiai, nežiūrint į mažesnius žaidėjus bei nesvarstant JAV ir Rusijos vaidmenų, regiono valstybes po 2011 metų įvykusio Arabų pavasario galima suskirstyti į penkias grupes.
Pirma, tai sunitiškų monarchijų grupė – Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija ir Bahreinas. Taip pat pasaulietiški arabai nacionalistai – Egiptas po prezidento Abdelio Fatteh el-Sisi atėjimo į valdžią 2013 metais, Alžyras, Marokas ir Tunisas. Galiausiai generolo Khalifos Haftaro grupuotė Rytų Libijoje.
Antrą grupę sudaro Turkija, Kataras ir su Musulmonų brolija siejamos grupuotės, kaip „Hamas“ Gazoje, Egiptas valdant prezidentui Morsi iki 2013 metų, o taip pat tarptautinės bendruomenės pripažįstama Libijos valdžia, valdanti vakarinę šalies dalį.
Trečiai grupei priklauso Iranas ir jo šiitai sąjungininkai, įskaitant Iraką (bent jau tarp pagrindinių Bagdado vyriausybės frakcijų), Bashado al Assado režimas Sirijoje ir „Hezbollah“ Libane.
Ketvirta grupė – tai įvairūs sunitų džihadistų tinklai, įskaitant „Islamo valstybę“, įvairios su „Al Qaeda“ siejamos grupuotės ir mažesnės grupelės.
O penktajai grupei priklauso tik Izraelis, kuris nepritampa nė prie vienos iš anksčiau išvardintų grupių, nors artimiausi ryšiai jį sieja su pirmąja grupe.
Trys pagrindinės Arabų pavasario istorijos
Trys pagrindinės po 2011 Arabų pavasario besiklosčiusios istorijos iš esmės paaiškina, kodėl Jungtinės Valstijos ir Rusija yra įtraukiamos į konfrontaciją Artimuosiuose Rytuose.
Pirmoji istorija – tai įtampa, kylanti dėl žmogaus teisių ir stabilumo. Iš pradžių Jungtinės Valstijos ir jų Vakarų sąjungininkai, norėdami suteikti humanitarinę pagalbą, tiesiogiai prisidėjo prie valdančiojo režimo pokyčių Libijoje. Vėliau pamėgino tą patį scenarijų pakartoti Sirijoje, o į pagalbą pasikvietė sukilėlių.
Deja, šiuos sukilėlius labai greitai savo idėjomis „užkrėtė“ islamo radikalai, o tokia situacija Rusijai leido ne visai be pagrindo teigti, kad, siekdama užkirsti kelią islamistų keliamam chaosui, ji remia priešingą pusę – Kh. Haftarą Libijoje ir B. al Assadą Sirijoje.
Panaši istorija susijusi su Egiptu. Rusija pasinaudojo Baracko Obamos administracijos nepritarimu A. F. el-Sisi režimo vykdomiems žmogaus teisių pažeidimams, suintensyvėjusiems po Musulmonų brolijos valdymo panaikinimo, ir taip padidino savo įtaką Kairui. Šiandien tai atspindi Egipto diplomatinė parama Rusijos intervencijai Sirijoje.
Antroji istorija susijusi su 2015 metų susitarimu dėl Irano branduolinės programos, kurį pasiekė B. Obamos administracija ir kurį nenoriai priėmė naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas Donaldas Trumpas. Jo šalininkai teigė, kad tai buvo geriausias būdas, nenaudojant fizinės jėgos, atgrasyti Iraną nuo branduolinio ginklo gamybos.
Rusija prisijungė prie sankcijų Iranui, tačiau vėliau jas panaikino. Maskva taip pat užmezgė šiltus santykius su Teheranu, taip tapdama savotiška tarpininke tarp Saudo Arabijos ir Irano. Tai, kad pernai lapkritį Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) pasiekė susitarimą dėl naftos gavybos apimčių mažinimo, vienas iš jos nuopelnų.
D. Trumpo administracija šiuo atveju labai skiriasi nuo Kremliaus ir užima griežtą poziciją Teherano atžvilgiu. Tokiam elgesio modeliui ji turi net kelias priežastis: Iranas atliko raketų bandymų po branduolinio susitarimo; Iranas remia šiitų kovotojų grupes Irake, Sirijoje, Jemene ir Libane; taip pat manoma, kad tradiciniams JAV sąjungininkams, tokiems kaip Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Izraelis, reikia didesnės paramos (nepaisant to, kad daugelis izraeliečių rėmė branduolinį susitarimą su Iranu).
Trečioji istorija – pasakojimas apie radikalių sunitų islamistų tinklus, kurie dabar veikia regione, skleisdami savo idėjas per socialinius tinklus ir kitas internetines platformas. Be tokių tinklų įtakos, pavyzdžiui, tiesiog negalima paaiškinti, kaip taip greitai susiformavo „Islamo valstybė“.
Šie džihadistų tinklai labai efektyviai pasinaudojo valdymo spragomis silpnesnėse valstybėse ir perėmė valdymą teritorijose, kur daugiausia gyvena sunitai, konkrečiai vakarinėje Irako dalyje, Šiaurės Sirijoje bei Pietų Jemene.
Kai sujungiame šias tris istoriją į vieną, suvokiame dabartinės JAV ir Rusijos priešpriešos Sirijoje priežastis. Ir šios priešpriešos epicentre yra faktas, jog, nors JAV vadovaujamai koalicijai pavyko susilpninti „Islamo valstybę“ Irake ir Sirijoje, nei B. Obamos, nei ir D. Trumpo administracija neturi pozityvios vizijos, kaip reikėtų valdyti iš „Islamo valstybės“ gniaužtų išplėštas teritorijas.
Kitais žodžiais tariant, JAV turi karinę strategiją, tačiau neturi jokio patikimo politinio plano. Ir kuo daugiau teritorijų atkovojama iš „Islamo valstybės“, tuo aiškiai matomas šis politinės strategijos trūkumas.
Miglota regiono ateitis
D. Trumpo administracija, užimanti griežtą poziciją Irano atžvilgiu, aiškiai nurodo, kas, jos nuomone, tikrai neturėtų valdyti atkovotų teritorijų. Ir tai Irano remiamų šiitų grupuotės, kurios didele dalimi sudaro B. al Assado ir Bagdado pajėgas.
Taigi D. Trumpo administracija laikosi nuomonės, kad tiek sunitų džihadistų grupuotės, tiek ir šiitų kovotojai turi būti priskirti tai pačiai radikalaus islamiškojo terorizmo grupei. Laikydamosi šios nuomonės, Jungtinės Valstijos ėmėsi veiksmų prieš šiitų sukarintas grupuotes Sirijoje.
Galiausiai JAV administracijos griežta pozicija buvo išsakyta gegužę įvykusio D. Trumpo vizito Rijade metu. Po tokio pareiškimo prasidėjo Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Bahreino ir Egipto pradėta Kataro blokada. Priežastis – Kataras esą remia Irano palaikomas grupuotes.
Akivaizdi Jungtinių Valstijų teigiamos politinės vizijos Artimuosiuose Rytuose stoka sukėlė sąmyšį regione. Įsivaizduokite aviganį, kuris gerai loja, tačiau prastai orientuojasi. Artimieji Rytai dabar panašūs į aplojamą bandą.
Rodos, kad net pati JAV administracija sutrikusi dėl to, kaip reikėtų reaguoti į savo pačios strategijos pasekmes, o tai apie tai byloja ir akivaizdžiai prieštaringų signalai dėl Kataro krizės: iš pradžių D. Trumpas viešai entuziastingai palaikė Kataro blokadą, tačiau vėliau jo nacionalinio saugumo komanda mėgino paslapčia užglaistyti situaciją. Panašaus elgesio tendencija įsivyrauja ir didesniu mastu.
Ko nori Vašingtonas?
Tai ko iš esmės nori Vašingtonas? Atsakymo, matyt, nežino niekas.
Nors dabar labiausiai tikėtinas Kataro krizės scenarijus yra tas, jog JAV imsis tarpininkės vaidmens siekiant deeskalacijos. Tikėtina, kad galiausiai pasipiktinusi Doha taps vis mažiau priklausoma nuo JAV ir vystys esamus santykius su Turkija, kuri jau turi bazę Dohoje, bei su Rusija, kuri jau palaiko tvirtus prekybinius santykius su emyratu (pavyzdžiui, Katarui priklauso didelė „Rosneft“ akcijų dalis), ir Iranu, su kuriuo reikia palaikyti gerus santykius, nes šalys kartu eksploatuoja dujų telkinių Persijos įlankoje.
Tai, kad JAV neturi veiksmingos politinės strategijos, akivaizdu ir Irake bei Sirijoje. Irake Jungtinių Valstijų kariuomenė iš esmės paklojo pamatą Irano remiamiems šiitų kovotojams, o toks elgesys prieštarauja JAV administracijos prie Teheraną nukreiptai pozicijai. Vienintelė reali alternatyva – palaikyti kurdų grupuotes, kurios siekia sukurti nepriklausomą kurdų valstybę. Tačiau iki šiol JAV pasisakė už Irako vienybę.
Sirijoje padėtis dar sudėtingesnė, nes skirtingai nuo Irako kurdų, kurie palaiko gerus santykius su Ankara, Turkijos valdžia kategoriškai pasisako prieš bet kokia nepriklausomą kurdų valstybę Šiaurės Sirijoje.
Tuo tarpu JAV vadovaujama koalicija yra itin priklausoma nuo kurdų sausumos pajėgų Sirijoj – juk jos daugiausia kontroliuoja teritorijas, atkovotas iš „Islamo valstybės“.
Ar Jungtinės Valstijos palaiko kurdų valstybės Šiaurės Sirijoje idėją? Mes nežinome. Ar ji pateikė kokią nors alternatyvą kurdų valstybei Šiaurės Sirijoje? Ne. Ar ta teritorija teisiškai vis dar yra Sirijos? Taip. Tad nenuostabu, kad čia yra susidariusi rimta painiava, kuri ir sukėlė JAV ir Rusijos priešpriešą.
Ar galingosios valstybės susidurs Artimuosiuose Rytuose?
Tad grįžkime prie pirminio klausimo. Ar artėjame prie galingųjų valstybių konflikto Artimuosiuose Rytuose?
Kol Jungtinės Valstijos nepateiks pozityvios politinės strategijos, tol tęsis priešprieša tarp Rusijos remiamų šiitų grupuočių ir JAV pajėgų, o tokia situacija vieną dieną gali baigtis incidentu, kuomet arba Rusija numuš JAV lėktuvą, arba atvirkščiai.
Net tokiu atveju, kaip manoma, nei Vašingtonas, nei Maskva nenorės pradėti konvencinės kovos. Deja, konfliktai ne visuomet paremti logika. Smurtas gali sukelti naują emocinį spaudimą, ir konfliktas gali tapti nebekontroliuojamas ir pajudėti bet kuria linkme.
Egzistuoja ne tik konflikto eskalacijos su Rusija rizika. Kuo labiau JAV tiesiogiai puls šiitų grupuotes, tuo labiau tikėtina, kad Irano branduolinis susitarimas galutinai žlugs. Atsiras reali tikimybė, kad gali kilti JAV ir Irano karas. Net ir nepasiekus šio taško, Iranas greičiausiai gali reaguoti į JAV veiksmus regione ir pradės daryti dar didesnę įtaką Bagdadui.
Košmarišku scenarijumi taptų Irano marionete laikomo buvusio Irako premjero Nouri al Maliki grįžimas į valdžią ir pareikalavimas, kad JAV pajėgtos paliktų Iraką. Tokiu atveju JAV arba turėtų priimti tai, arba susigrąžinti tiesioginį valdymą.
Norėdama išvengti tokios baigties, D. Trumpo administracija turėtų parengti savą politinę viziją Artimuosiuose Rytuose. Ir itin svarbia tokios vizijos dalimi privalo būti aiškiai apibrėžta JAV pozicija dėl kurdų kontroliuojamų teritorijų Irake ir Sirijoje ateities.