Filme netrūksta įdomių citatų. V. Putinas pasakoja, ko bijojo tuomet, kai buvo paskirtas ministru pirmininku, ir svarsto apie spąstus, kuriuose atsidūrė Jungtinės Amerikos Valstijos.
Apie Sovietų Sąjungos subyrėjimą ir M. Gorbačiovą
„Michailas Gorbačiovas suprato, kad šaliai reikia permainų, tačiau dabar galiu visiškai užtikrintai pasakyti, kad nei jis, nei jo aplinka nesuprato, kokių permainų reikia ir kaip jas pasiekti. <…> Kaip pakeisti sistemą išsaugant pačią šalį. Štai to niekas, įskaitant ir M. Gorbačiovą, tada nežinojo, ir privedė šalį iki subyrėjimo.
<…>
Dažnai girdėjau kritiką savo adresu dėl to, kad gailiuosi dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Tačiau, pirma, svarbiausia yra tai, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai 25 milijonai Rusijos žmonių atsidūrė už sienos. Ir tai realiai viena iš didžiausių XX amžiaus katastrofų. Nes žmonės gyveno vienoje šalyje, turėjo giminystės ryšius, darbą, butą. Jie visi turėjo vienodas teises, tačiau per vieną sekundę atsidūrė už sienos. O šalyje iš pradžių atsirado požymiai, o paskui ir pilno masto pilietinis karas.“
Apie B. Jelciną
„Nemanau turintis teisę pateikti kokius nors rimtus M. Gorbačiovo veiklos ar Boriso Jelcino asmenybės vertinimus. Jis, kaip ir visi, turėjo savų problemų, tačiau turėjo ir savų privalumų. Vienas jų – jis niekada nevengė asmeninės atsakomybės. Jis gebėjo prisiimti šią atsakomybę. Tačiau tai, ką jūs pasakėte, reikia pripažinti, tai taip pat buvo.
Apie savo buvimą premjero ir prezidento postuose
Jūs žinot, tai tokia įdomi istorija. Prisimenate, aš atvažiavau iš Leningrado (iš Sankt Peterburgo) į Maskvą, ir apskritai paėmus čia neturėjau kokio tai ypatingo palaikymo, kokių nors ypatingų galingų ryšių. Atvažiavau aš 1996 metais, o 2000 metų sausio 1 dieną pradėjau eiti prezidento pareigas. Nežinau, kodėl B. Jelcinas pasirinko būtent mane. Tačiau kai B. Jelcinas pasiūlė man pirmą kartą, aš atsisakiau.
Taip, jis pakvietė mane tiesiog čia, į kaimyninį kabinetą. Pasakė, kad norėtų paskirti mane ministru pirmininku, ir norėtų, kad vėliau balotiruočiausi į prezidento postą. Aš pasakiau, kad tai didelė atsakomybė, tai pakeistų visą mano gyvenimą, ir nesu įsitikinęs, kad esu tam pasiruošęs.
Viena yra būti tiesiog pareigūnu, net ir aukšto rango – galima gyventi praktiškai eilinio žmogaus gyvenimą: eiti į svečius, eiti laisvai į kiną, į teatrą, bendrauti su draugais ir nenešti tokios asmeninės atsakomybės už viską, kas vyksta šalyje, už milijonų žmonių likimus. O prisiimti atsakomybę už Rusiją toje situacijoje – tai labai nepaprastas reikalas.
Ir, atvirai sakant, tada nežinojau, kokių planų mano atžvilgiu turėjo prezidentas B. Jelcinas, ir nežinojau, kiek ilgai galėsiu tai daryti, nes prezidentas bet kurią sekundę galėjo pasakyti: „Tu laisvas“. Ir galvojau tada tik apie vieną dalyką: kur paslėpti vaikus. Įsivaizduokite, mane būtų atleidę iš užimamų pareigų. Apsaugos nėra, nieko nėra. Ir ką daryti? Kaip gyventi? Ir kaip užtikrinti šeimos saugumą?
Tada jau aš taip nusprendžiau, kad jeigu jau likimas taip lėmė, reikia eiti iki galo. Tada dar šimtu procentų nežinojau, kad būsiu prezidentu. Niekas dėl to jokių garantijų nedavė.“
Apie privatizaciją ir oligarchus
„Aš nesustabdžiau privatizacijos. Tiesiog pabandžiau suteikti jai sąžiningesnį pobūdį. Padariau viską, kad valstybinis turtas nebūtų dalinamas pusvelčiui. Mes nutraukėme schemas, kurioms esant susikūrė oligarchija, kurios žmones per vieną valandą paversdavo milijardieriais. Tai taip pat lėmė, kad buvo prarasta kai kurių strateginių sričių kontrolė ir jų žlugimas. Todėl mano tikslas buvo ne sustabdyti privatizaciją, o padaryti ją labiau sistemine ir sąžininga.
<…>
Oligarchai taip pat skirtingi. Jiems juk buvo pasakyta: niekas nesikėsina į jų nuosavybę. Priešingai, valstybė gins nuosavybę, net jeigu ankstesni įstatymai buvo ne itin teisingi. Tačiau įstatymas yra įstatymas – tai taip pat viena iš taisyklių. Aš didelio verslo atstovams pasakiau (tai buvo atviras ir sąžiningas pokalbis): ankstesnės schemos turi būti nutrauktos, o įstatymai turi būti kur kas teisingesni, verslas turi prisiimti didelę socialinę atsakomybę.
Ir daug verslo atstovų, didžioji dauguma, prisitaikė prie šių taisyklių. Jos visiškai juos tenkino. Žinote, kam tai nepatiko? Tai nepatiko tiems, kas uždirba savo milijonus ir milijardus ne savo verslininko talentu, o gebėjimu užmegzti santykius su valdžia. Štai jiems ir nepatiko tai, bet tai vienetai.“
Apie savo antrąją kadenciją premjero poste ir prezidentą D. Medvedevą
„Aš dirbau daug ir, apskritai, gana sėkmingai, tačiau Rusijos prezidentu [2008-2012 metais] buvo kitas žmogus, ne aš. Ir aš žinau, kaip šis laikotarpis buvo vertinamas mūsų šalyje, kaip užsienyje. Turiu jums pasakyti, kad prezidentas D. Medvedevas visiškai savarankiškai atliko visas savo pareigas. Prezidentu šalyje gali būti tik vienas žmogus – tas, kurį išrinko tauta.“
Apie santykius su JAV
„Jeigu kalbėsime apie Jungtinių Valstijų administraciją, tai administracija, be abejonės, priima (ypač pastaruoju metu) Rusiją kaip konkurentę.
<…>
Mano požiūriu, [savęs] suvokimas vienintele pasauline valstybe, milijonams žmonių kalama jų išskirtinumo idėja, ji gimdo visuomenėje tokį imperinį mąstymą, o tai reikalauja atitinkamos užsienio politikos, kurios visuomenė tikisi. Ir šalies valdžia priversta veikti pagal tokią logiką. O praktikoje gaunasi, kad tai neatitinka Jungtinių Valstijų žmonių interesų, kaip aš tai suprantu. Nes galiausiai tai baigiasi problemomis ir rodo, kad visko vis tiek kontroliuoti neįmanoma.
<…>
Kai JAV pasijautė vadovaujančios vadinamajam civilizuotam pasauliui, ir kai jau visiškai subyrėjo Sovietų Sąjunga, tai atsirado iliuzija, kad dabar Jungtinės Valstijos gali viską ir už tai joms nieko nebus. O tai visada yra spąstai, nes tokioje situacijoje ir žmogus, ir šalis pradeda daryti klaidas. Nėra būtinybės analizuoti situacijos, nėra būtinybės galvoti apie pasekmes. Šalis pradeda funkcionuoti neefektyviai. Man atrodo, kad Jungtinės Valstijos šiandien pateko į tokius spąstus.“
Apie NATO
„Prisimenu vieną paskutiniųjų mūsų susitikimų su prezidentu Billu Clintonu. Diskusijos eigoje aš pasakiau: „Galbūt verta pasvarstyti tokį variantą, kad ir Rusija įstos į NATO?“ B. Clintonas staiga atsakė: „Na, o ką, aš nesu prieš“. Tačiau visa amerikiečių delegacija ėmė labai nervintis. Kodėl ėmė nervintis mūsų partneriai? Jeigu Rusija prisijungs, pirma, ji visada turės savo balsą, mes neleisime mumis manipuliuoti. Tačiau mūsų amerikiečiai draugai negali apie tai net pagalvoti.“