Toliau pateikta keletas išvadų, kurias, „Politico“ nuomone, galima padaryti po Jungtinėje Karalystėje birželio 8 d. vykusių rinkimų.
1. Grįžimas prie dviejų partijų politikos
Bendras dviejų pagrindinių partijų surinktų balsų skaičius garantavo 620 vietų šalies Parlamente, o tai sudaro 82,7 proc. ir yra daugiau nei prieš porą metų, kai surinktų balsų skaičius siekė 67,3 proc.
Reikia pasakyti ir tai, kad paaiškėję rezultatai lenkia visų nuo 1970 metų vykstančių visuotinių rinkimų rezultatus.
Nepaisant nusivylimo, patirto dėl prarastos daugumos, konservatoriai, gavę 42,3 proc. balsų, pasirodė geriau nei kada nors nuo pat 1983 metų. Leiboristai surinko 40,4 proc. balsų ir tai yra geriausias jų rezultatas nuo Tony Blairo antrų visuotinių rinkimų 2001 metais.
Didžiosios Britanijos grįžimą prie dviejų partijų – Konservatorių ir Leiboristų – dominavimo galima paaiškinti keletu susiklosčiusių aplinkybių.
Nepriklausomybės partija (UKIP) sužlugo. Per pastaruosius rinkimus ši antieuropietiškai nusiteikus partija gavo nemažai vadinamųjų protesto balsų, o 2015 metais patraukė dėl imigracijos ir Briuselio įtakos susirūpinusių rinkėjų dėmesį. Tada šiai partijai pavyko surinkti 12,7 proc. balsų, taigi, euroskeptikų atstovaujama partija, vertinant pagal atitekusių balsų skaičių, pateko į trečią vietą.
Per pernai suorganizuotą referendumą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos UKIP deklaravo nusiteikimą išvesti Didžiąją Britaniją iš bloko ir tai tapo vienu iš pagrindinių politinių tikslų. Milijonai rinkėjų, kartą nusigręžusių nuo paprastai dominuojančių partijų ir pasirinkusių UKIP, 2017 metais veikiausiai nutarė grįžti prie tradicijų.
Tradicinė trečia Liberalų demokratų partija, sužlugusi 2015 metais, kai prisijungė prie su konservatoriais formuojamos koalicinės vyriausybės ir neteko protesto balsų, taip ir neatsigavo. Atrodo, kad po suorganizuotos proeuropietiškos kampanijos ši partija surinko net mažiau rinkėjų balsų.
Kadangi Didžiojoje Britanijoje galioja surinktų balsų dauguma grindžiama rinkimų sistema, šiai partijai greičiausiai atiteks kiek daugiau vietų, bet vienu iš pagrindinių Jungtinės Karalystės piliečių pasirinkimu, kokiu buvo 2010 metais, kai sugebėjo surinkti net 23 proc. balsų, ji tikrai netapo ir veikiausiai jau netaps.
Jei atsižvelgsime dar ir į blėstantį Škotijos nacionalinės partijos (SNP) patrauklumą bei kairiojo sparno Žaliųjų partiją, nūnai demonstruojančią prielankumą Jeremy Corbynui, grįžimas prie dviejų partijų dominavimo taps visiškai suprantamas.
2. Politinių įžvalgų nepasiteisinimas
Viešosios nuomonės apklausų rengėjai tikrai nepamiršo, kaip suklydo prognozuodami 2015 metų rinkimus. Daugelis tada pranašavo nuožmią partijų kovą, o nutiko taip, kad be jokio vargo iškilo konservatoriai. Dėl šios priežasties apklausos buvo papildytos keliais naujais metodais.
Deja, daugelis iš jų nepasiteisino. Dauguma apklausų organizatorių skelbė apie garantuotą konservatorių viršenybę. Tačiau gautas rezultatas yra gerokai artimesnis agentūros „Survation“ skelbtoms prognozėms ir įmonės „YouGov“, taikiusios eksperimentinį MRP modelį, padarytoms išvadoms. Abi agentūros, atkakliau nei kitos apklausų rengimo įmonės, tvirtino, kad šįkart rinkimuose dalyvaus daugiau jaunimo. Ir neklydo.
Dėl rezultatų klydo ne tik viešosios nuomonės apklausų rengėjai. Tokių rezultatų nesitikėjo nei konservatoriams, nei leiboristams priklausantys Parlamento nariai, su kuriais, besibaigiant kampanijoms, teko kalbėtis „Politico“ žurnalistams.
Rinkimų rezultatų prognozių guru pramintas Jimas Messina, padėjęs į Baltuosius rūmus įžengti Barackui Obamai ir priklausantis Theresos May komandai, reaguodamas į „YouGov“ pirmą kartą pateiktas „pakibusio“ parlamento (kai jokia partija neturi daugumos parlamente - red.) prognozes, gegužės 31 d. socialiniame tinkle „Twitter“ parašė, kad iš „dar vienos kvailos „YouGov“ prognozės galima tik pasijuokti“.
Laikraščiai ir televizijos transliuotojai taip pat nesugebėjo numatyti Leiboristų partijos iškilimo. Vis dėlto socialinės medijos kanaluose leiboristai dominavo.
Remiantis žurnalo „Campaign“ pranešimu, leiboristai buvo itin populiarūs tarp „Facebook“ naudotojų: paskutinę kampanijos savaitę jų paskyroje atsirasdavo nuo 80 tūkst. iki 100 tūkst. pranešimų, o konservatorių paskyroje tokių pranešimų skaičius – nuo 30 tūkst. iki 40 tūkst.
Žinoma, neįmanoma nuspėti, kas laimės, žvelgiant į socialinius tinklus, tačiau to padaryti, atrodo, nepavyksta ir atsižvelgiant į apklausų rezultatus.
3. „Brexit“ demokratinė revoliucija tebevyksta
6.00 val. vietos laiku (8.00 val. Lietuvos laiku) buvo paskelbta, kad dalyvavimas rinkimuose siekia 68,7 proc. Šie duomenys byloja apie didžiausią Jungtinės Karalystės rinkėjų aktyvumą per visuotinius rinkimus nuo triuškinančios Tony Blairo pergalės 1997 metais.
Gali būti, kad tokį didelį rinkėjų skaičių iš dalies lėmė tai, jog balsuoti dar kartą atėjo pirmą kartą tai darę per Didžiosios Britanijos referendumą dėl išstojimo iš ES.
Nors išsamaus demografinio rinkėjų paveikslo dar nepateikta, vis dėlto gali būti, kad J. Corbyno populiarumas tarp jaunimo (apie kurį skelbė visos apklausos) lėmė kaip niekad didelį jaunų rinkėjų aktyvumą.
Pavyzdžiui, 2015 metais rinkimuose dalyvavo tik 43 proc. 18–24 metų šalies piliečių. Kiek jų dalyvavo referendume dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, tiksliai pasakyti negalima, bet labai tikėtina, kad jų skaičius buvo gerokai didesnis – gal net siekė 70 proc.
Jaunimo dauguma tada pasisakė už likimą Europos Sąjungoje, todėl balsuoti už J. Corbyną (nepaisant palankaus jo požiūrio į „Brexit“) juos galėjo skatinti noras atkeršyti vyresnėms kartoms, mat daugelis jų atstovų rėmė „Brexit“ idėją ir konservatorius.
Mažiausiai jaunų atsakovų ketinimus ignoravę apklausų agentūros ir buvo tos, kurių skelbtos prognozės labiausiai atitiko faktinius rezultatus, mat jos atsižvelgė į tai, kad jaunimas gali kerštauti.
4. Didelis žvėris krito
Per kiekvienus rinkimus, nepaisant nugalėtojų džiaugsmo, Didžiosios Britanijos atsisveikinimo varpai skamba stambiems politinio gyvenimo „žvėrims“. 2017 metai nėra išimtis.
Keli ryškūs konservatorių ministrai pralaimėjo leiboristams. Vyriausybės kanceliarijos ministras, paskirtas kovai su diversija, Benas Gummeris, kuris buvo įtakinga figūra Th. May trumpai gyvavusioje pirmojoje administracijoje, prarado savo Ipsvičo apygardą, kurioje pralaimėjo leiboristui Sandžiui Martinui. Sveikatos ministrė Nicola Blackwood pralaimėjo Vakarų Oksfordo apygardoje proeuropietiškai liberaldemokratų kandidatei Laylai Moran. Leiboristai patyrė didžiulę sėkmę Londone, kur Iždo ministrė Jane Ellison prarado savo vietą parlamente pralaimėdama leiboristų oponentei Marshai de Cordova.
Buvęs liberaldemokratų lyderis ir vienas svarbiausių parlamento ekspertų ES klausimais, Nickas Cleggas, taip pat prarado savo vietą parlamente. Jis pareiškė, kad naujasis parlamentas valdys „labai labai susiskaldžiusią ir į priešingas puses orientuotą visuomenę“, labiausiai tarp „jaunų ir senų“.
Škotijos nacionalinei partijai ši rinkimų naktis taip pat buvo bloga. Buvęs partijos lyderis Alexas Salmondas nepateko į parlamentą, taip pat ir Angusas Robertsonas.
5. Saldus kerštas
George'as Osborne'as - žinomas britų konservatorius ir buvęs Iždo kancleris rinkimų naktį negailėjo kritikos savo partijai. G. Osborne'as galėjo tapti Jungtinės Karalystės ministru pirmininku, bet buvo nustumtas Theresos May mažiau nei prieš metus, kai Davidas Cameronas buvo priverstas sumokėti savo karjera už „Brexit“ referendumą. Kalbama, kad tuo metu Th. May jam patarė „geriau susipažinti su partija“.
G. Osborne'as, kuris siūlė apskritai neskelbti referendumo, ir padėjo organizuoti sėkmingą konservatorių rinkimų kampaniją 2015 metais, greičiausiai dabar labai norėtų patarti T. May skirti laiko geriau pažinti savo šalį.
Matydamas šokiruojančius išankstinius rinkimų rezultatus, kurie numato taip vadinamąjį „pakabintą“ parlamentą, jis pareiškė, kad ši naktis jo partijai buvo „katastrofiška“.
Vėliau, anksti ryte, jis įkando Th. May ir jos patarėjų komandai, kurie anksčiau jį išstūmė. Konservatorių manifestas 2017, „kuris buvo sukurtas jos ir kitų dviejų žmonių buvo visiška katastrofa ir dabar turi būti įsimintas kaip vienas blogiausių manifestų istorijoje, sukurtų valdančiosios partijos“. „Sakau vienas iš blogiausių, bet negaliu sugalvoti blogesnio“, - sakė jis.