Pavojingai greitėjantis gamybos tempas (nors tokios informacijos autentiškumo dėl Šiaurės Korėjos uždarumo patikrinti praktiškai neįmanoma) savotiškai paaiškina, kodėl JAV prezidentas ir jo patarėjai baiminasi laiku nespėti.

Daug metų Amerikos prezidentai tam pakankamai dėmesio tarsi ir neskyrė: dar vienas branduolinis bandymas, dar vienas naujas raketos variantas – taip, tokia situacija kelia nerimą, tačiau tikrai neverta konfrontacijos rizikos, tad geriau konflikto neįplieksti.

Toks nenoras kurti naujų konfliktų baigėsi tuo, jog jau po kelerių metų Šiaurės Korėjos kovinės galvutės gali lengvai pasiekti Siatlą. „Jie labai daug išmoko“, – konstatuoja Stanfordo universiteto profesorius, 1986-1997 metais vadovavęs Los Alamoso ginklų gamybos laboratorijai Naujoje Meksikoje (branduolinės bombos gimimo vietoje), Siegfriedas S. Heckeris. Be to, jis yra iš tų laimingųjų, kuriuos Šiaurės Korėja net septynis kartus įsileido apžiūrėti šalies branduolinių objektų.

Dabar Šiaurės Korėja grasina dar vienu branduoliniu bandymu, kuris būtų jau šeštasis per pastaruosius 11 metų. Paskutiniai trys (naujausias įvykdytas rugsėjį) sukėlė šešis Hirosimos masto sprogimus.

Nesėkmingai balistinę raketą Š. Korėja išbandė ankstyvą balandžio 28 rytą vietos laiku.

Kol kas neaišku, kaip D. Trumpas ketina reaguoti į naujausią bandymą, tačiau pirmadienį Baltuosiuose rūmuose susirinkusiems Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos atstovams jis pareiškė, kad jiems derėtų būti pasirengusiems taikyti dar labiau suvaržančių priemonių, tarp kurių, Jungtinių Valstijų pareigūnų nuomone, turėtų būti ir energijos išteklių tiekimo sustabdymas.

Tokią nuomonę JAV prezidentas išsakė po sekmadienio vakarą vykusio telefoninio pokalbio su Kinijos prezidentu Xi Jinping, kurio pagrindinė tema ir buvo Šiaurės Korėja. Baltųjų rūmų atstovai daug informacijos apie šį pokalbį nesuteikia, o patarėjai bando pasinaudoti D. Trumpo nenuspėjamumu kaip didžiausiu privalumu, vildamiesi, kad tai padės išmušti iš pusiausvyros kinus ir atgrasyti Šiaurės Korėją.

Auginamas arsenalas

Centrinė žvalgybos agentūra jį vadina „diskotekos rutuliu“.

Tai apvali metalinė sfera, padengta mažais apskritimais. Oficialiose nuotraukose Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas juo žavisi kaip brangiausiu karūnos brangakmeniu. Galbūt toks įsivaizdavimas ir nėra labai toli nuo tiesos: ši sfera, kaip spėjama, ir yra Šiaurės Korėjos branduolinis ginklas, sparčiai augančio šalies raketinio arsenalo pažiba ir pasididžiavimas.

Amerikos žvalgybos pareigūnai vis dar diskutuoja, ar šis keistas subjektas yra tikra bomba, ar tik savotiško Šiaurės Korėjos propagandos spektaklio rekvizitas. Kaip ten bebūtų, jo tikslas aiškus – parodyti, kuria kryptimi juda šalis.

Jeigu neįvyks jokių drastiškų pokyčių, iki D. Trumpo kadencijos pabaigos Šiaurės Korėjos arsenalas gali pasiekti 50 tokių ginklų ribą – tai maždaug pusė Pakistano turimojo.

Jungtinių Valstijų pareigūnų teigimu, Šiaurės Korėja jau žino, kaip sumažinti šiuos ginklus, kad jie tilptų į šalies trumpo bei ilgo nuotolio raketas. Kitaip tariant, žino, kaip pasirūpinti, kad kiltų reali grėsmė Pietų Korėjai, Japonijai ir tūkstančiams JAV karių, dislokuotų abejose minėtose šalyse. Remiantis optimistiškiausiais skaičiavimais, Šiaurės Korėja turi apie tūkstantį mažiausiai 8 skirtingų rūšių raketų.

Foto: AP / Scanpix

Kalbant apie bandymus išpildyti Kim Jong Uno svajonę – branduolinį užtaisą sutalpinti į tarpžemyninę balistinę raketą, galinčią pasiekti Siatlą, Los Andželą, o vieną dieną ir Niujorką – išlieka rimta sudėtinga problema.

Kaip praeitą savaitę pažymėjo S. S. Heckeris, žmogus, kurio indėlis į branduolinių ginklų kūrimą vienas didžiausių, bet kuris ginklas, galintis nukeliauti tiek toli, „tiesiog privalo būti smulkesnis, lengvesnis ir atsparus papildomiems slėgio ir temperatūrų iššūkiams“.

Jeigu tikėtume realiausiomis prognozėmis, tai bus įmanoma po ketverių ar penkerių metų. Tokiems skaičiams pritaria ir kalbinti valdžios pareigūnai.

Kaip ten bebūtų, tenka pripažinti, kad Šiaurės Korėja nuėjo žymiai toliau, nei tikėjosi dauguma ekspertų, vertinusių XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį startavusią branduolinę programą, kuriai pagrindą padėjo Sovietų Sąjungos vykdyti Šiaurės Korėjos mokslininkų mokymai.

Šiaurės Korėjai prireikė trijų dešimtmečių ištobulinti technologijoms, kurios būtinos branduoliniam kurui gaminti. Galiausiai reaktoriuje Jongbjone pavyko išgauti plutonį – tiek, kiek per metus pakanka maždaug vienai branduolinei bombai.

Pirmoji Šiaurės Korėjos branduolinė krizė, vykusi 1994 metais, užsibaigė susitarimu su tuometinio prezidento Billo Clintono administracija: mainais už naftą ir civilinės paskirties reaktorius sustabdyti darbus branduolinės bombos gamybos objektuose. Šis susitarimas tarsi kortų namelis griuvo vos tik darbą pradėjo George‘o W Busho administracija.

2006 metais Šiaurės Korėja atliko pirmąjį bandomąjį sprogdinimą. Nors ir nebuvo įspūdingas ar labai sėkmingas, to pakako, kad Šiaurės Korėja įžengtų į vadinamųjų branduolinių valstybių klubą. Analitikų teigimu, pirmasis sprogimas nugriaudėjo detonavus plutonio bombą. Antrasis bandymas, įvykdytas jau valdant Baracko Obamos administracijai, anot ekspertų, buvo tokios pat prigimties.

S. S. Heckeris Jongbjone lankėsi 2010 metais. Šiaurės Korėjos valdžios deleguoti asmenys jam aprodė urano sodrinimo gamyklą, kuri buvo JAV žvalgybai praslydusi pro akis. Žinutė buvo labai aiški: Šiaurės Korėja turi du kelius, kaip pasigaminti branduolinę bombą - naudoti uraną arba naudoti plutonį. Anot žvalgybos pareigūnų, šiandieninį arsenalą sudaro abejų rūšių bombos.

Dabar Pchenjano ambicijos dar didesnės: jis svajoja apie vandenilinę bombą, kurios naikinimo galia net iki tūkstančio karto didesnė nei įprastinio branduolinio ginklo. Būtent šiuo keliu XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį ir pasuko Jungtinės Valstijos.

Neseniai ekspertai iš Jungtinių Tautų rado įrodymų, kad Šiaurės Korėjoje esančioms specialios paskirties gamyklos pavyko išgauti itin retą termobranduoliniam kurui reikalingą elementą (angl. lithium 6). „RAND Corporation“ mokslininkas Gregory S. Jonesas sako, kad Šiaurės Korėja 2016 metais vykdytuose bandymuose jau naudojo paties pasigaminto termobranduolinio kuro.

Anot analitikų, vienas iš akivaizdžiausių augančio pavojaus iš Šiaurės Korėjos pavyzdžių, yra faktas, jog per pastaruosius dešimt metų šalies vykdomų bandymų destrukcinis potencialas vis didėja.

Kaip sumažinti branduolinę bombą?

Jeigu Šiaurės Korėja nesugebės pasauliui įrodyti turinti patikimą branduolinio ginklo nešimo sistemą, net ir galingiausia atominė bomba (tiek kiek puolamasis ginklas, tiek kaip atgrasymo priemonė) bus bevertė.

Taigi, kai Pchenjanas kariniuose paraduose demonstruoja ir giriasi savo turimomis raketomis (kaip kad darė ir balandžio 15 dieną), didžiausias dėmesys skiriamas užtaisams, galintiems pasiekti Vašingtoną ir Niujorką.

Nors kelios tarpžemyninės balistinės raketos, pravežtos Pchenjano gatvėmis, ir bandymo metu įrodė galinčios pasiekti toli esantį taikinį ir gana tiksliai pataikyti į taikinį, iš esmės tai viso labo Šiaurės Korėjos tikslas, o ne realus pagrindas trinti rankomis.

Pastarajame kariniame parade nebuvo matyti trumpo ir vidutinio nuotolio raketų, kurių bandymų būta sėkmingų. Amerikos žvalgyba daro išvadą, jog kai kurios iš jų pajėgios nešti ir eksploatuojamus branduolinius ginklus. Konkrečiai kalbama apie raketą „Nodong“, galinčią pasiekti taikinį, esantį už maždaug 1280 kilometrų.

Dabar Šiaurės Korėja įsisąmonina ir kitą dalyką, kurį jau seniau suprato Jungtinės Valstijos, Sovietų sąjunga ir Kinija – pagalinti tarpžemyninę raketą žymiai sudėtingiau. Ištobulinus tokią sistemą, kovinė galvutė juda beveik 6,5 kilometrų per valandą greičiu ir perskrodžia atmosferą dideliame karštyje. Tai reiškia, jog tuo atveju, ji raketa bus sukonstruota ir pagaminta nekokybiškai, ji sudegs taip ir nepasiekusi taikinio.

Norėdami pasiekti konkretų užsibrėžtą tikslą, Šiaurės Korėjos ginklų kūrėjai yra priversti ieškoti būdų, kaip iki minimumo sumažinti kovines galvutes, pasirūpinti, kad jos būtų lengvos ir dar galingesnės.

Šiandien didžiausias iššūkis yra į vieną veiksmingai sulieti dvi svarbiausias technologijas: pasigaminti Ramųjį vandenyną galinčią perskristi raketą ir joje apgyvendinti kovinę galvutę, galinčią atlaikyti tokią ilgą kelionę. štai kodėl Jungtinės Valstijos taip desperatiškai bando užkirsti kelią Šiaurės Korėjos bandymų ciklui.

Kibernetinio ir elektroninio karo atakos, kurių imtis buvo nurodęs buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, buvo skirtos bent jau sulėtinti Šiaurės Korėjos daromą progresą.

Raketa „Musudan“, galinti iki taikinio nuskristi ir 3540 kilometrų, pasižymi apgailėtinu nesėkmės koeficientu, kuris sudaro net 88 proc., tik niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl taip yra: ar dėl kūrėjų kompetencijos stokos, ar dėl pagalius į ratus kaišiojančių išorės veiksnių.

Kol Šiaurės Korėjos pareigūnai aiškinasi, kas visgi buvo ne taip ir kaip visa tai sutvarkyti, jie delsia bandyti KN-14 ir KN-08. Abi jos kuriamos prieš akis regint konkretų tikslą – pasiekti kontinentines Jungtines Valstijas.

Diplomatinis spaudimas iš Kinijos atsisakyti šeštojo branduolinio bandymo Pungjės objekte yra skirtas atgrasyti Pchenjaną nuo pastangų vykdant kovinių galvučių mažinimo programą ir kuriant vandenilinę bombą.

Kaip prieš palikdamas postą pabrėžė B. Obama, net ir klaidos bei nesėkmės yra labai svarbios pamokos Šiaurės Korėjai, iš kurių ji mokosi ir toliau kuria naujas kovos galvutes. Kiek laiko prireiks Šiaurės Korėjai, bandant išspręsti šias problemas? Geriausias spėjimas yra apie 2020 metus – kai D. Trumpas dar nebus baigęs pirmosios kadencijos.

Ar programos įšaldymas – geras sprendimas?

Štai kaip galima supaprastinti D. Trumpo nacionalinio saugumo komandos vystomą strategiją: Šiaurės Korėjai reikia taikyti kuo įmanoma didesnį spaudimą (tiek karinį, tiek ekonominį), pasirūpinti, kad būtų įšaldytos bandymų programos ir sumažintos atsargos.

Tada tokia susidariusia pauze pasinaudoti kaip palankia terpe deryboms, kurių pagrindinis uždavinys – priversti Pchenjaną atsisakyti visų turimų ginklų.

Nepaisant to, daug ekspertų teigia, kad tai tik fantazijos, nes Kim Jong Unas net ir menkiausią arsenalą įvardija kaip būtinąją sąlygą režimo išgyvenimui. Kaip ten bebūtų, ši strategija turi ir teigiamų aspektų: jeigu sumanymas pasiteisintų, „toks branduolinis įšaldymas“ bent keleriems metams atidėtų dieną, kai Šiaurės Korėja galės į didelę, patikimą ir ištvermingą raketą įdėti nedidelę ir galingą kovinę galvutę.

Didžiausias trūkumas? Šiaurės Korėjai liks nors ir nedidelis, bet potencialo turintis arsenalas. Toks, kokį Jungtinės Valstijos turėtų jeigu ir ne priimti, tai bent jau pripažinti.

Štai kodėl D. Trumpui bus labai sunku tęsti pažadą „išspręsti šią problemą“. Be to, kiekvieną dieną didėja klaidos ar incidento tikimybė. Kaip sako S. S. Heckeris, nevertėtų atmesti ir atsitiktinio branduolinio detonavimo tikimybės.

„Turiu pripažinti, kad tai, kas šiuo metu vyksta, yra krizė“, – sako jis.