Prireikus taikliai ir lakoniškai apibūdinti Rusijos lyderį V. Putiną tikrai ne kiekvienas visų pirma akcentuotų jo komunikabilumą ir klijuotų jam kompanijos sielos etiketę.

Vis dėlto verta prisiminti, kad beveik taip V. Putinas pats save apibūdino, kai iki jo mažai tikėtinos pirmosios pergalės Rusijos prezidento rinkimuose nebuvo likę nė metų, rašo „The Daily Beast“ publikacijos autorius. Atsakydamas į tuometinio „Newsweek“ padalinio Maskvoje vadovo Christiano Carylo klausimą, kokią naudingiausią pamoką išėjo mokydamasis KGB mokykloje, V. Putinas, pašnekovo nuostabai, atsakė, kad vertingiausias per ilgus metus specialiosiose tarnybose įgytas įgūdis – tai mokėjimas kalbėtis.

„Norint efektyviai bendradarbiauti, reikia sugebėti užmegzti dialogą, užmegzti kontaktą; būtina sužadinti geriausias savo partnerio savybes. Jei nori pasiekti rezultatų, turi gerbti partnerį. Turi priversti jį būti tavo sąjungininku, įtikinti, kad jus šis tas sieja, kad turite bendrų tikslų“, – aiškino V. Putinas.

V. Putinas nebuvo agentas ta prasme, kuria šis žodis įprastai vartojamas. Tuo metu, kai gimtojoje šalyje siūbtelėjo galinga perestroikos banga ir įvyko Sovietų Sąjungos žlugimas, dabartinis Rusijos lyderis ėjo ne itin aukštas operatyvininko, agentų vadovo ir verbuotojo pareigas Drezdene, Rytų Vokietijoje.

Fiona Hill

Tikrai pakanka įrodymų, kad 1985–1989 metais jis ne tik buvo susijęs su Drezdene vykusiomis piniginėmis peripetijomis, bet ir užverbavo dvigubu agentu tapusį liūdnai pagarsėjusios Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ darbuotoją. V. Putino paskyrimas sutapo su KGB operacija „Luč“ (spindulys). Vykdant šią operaciją buvo tikimasi ne tik išsiaiškinti technologines paslaptis, bet ir užtikrinti, kad įtakingiausi Rytų Vokietijos žvalgybos aparato veikėjai liktų ištikimi tuo metu Maskvoje vykusioms reformoms, o ne savo lyderiui Ericui Honeckeriui.

Nėra visiškai aišku, kaip turėtume vertinti tą faktą, kad prezidentui, kurio pergalę rinkimuose daugelis sieja su Kremliaus pastangomis, patarimus teiks geriausiai V. Putino talentą patraukti savo pusėn užsienio agentus perpratusi analitikė.

Amerikos ir Britanijos pilietybę turinčiai F. Hill, anksčiau dirbusiai JAV nacionalinėje žvalgybos taryboje, visiškai neseniai buvo patikėtos vyriausiosios Baltųjų rūmų patarėjos Europos ir Rusijos klausimais pareigos. Taigi, ji neabejotinai yra pati įtakingiausia ir geriausiai V. Putino taktiką perprantanti specialistė Nacionalinėje saugumo taryboje.

F. Hill ir Cliffordo Gaddy knygoje „Mr. Putin: Operative in the Kremlin“ (Ponas Putinas: operatyvininkas Kremliuje) bandoma atskleisti esminius motyvus, lemiančius vieno iš daugiausiai dėmesio sulaukiančių ir ne retai sunkiai perprantamų politikų sprendimus. V. Putino bruožai priskiriami šešiems asmenybių tipams: statisto, istorinio veikėjo, siekiančiojo išlikti, autsaiderio, laisvosios rinkos šalininko ir operatyvininko. Knygos autoriai primygtinai neteigia, kad kuri nors iš išvarytų kategorijų yra dominuojanti. Vis dėlto galima nuspėti, kad savybės, įgytos Jurijui Andropovui pavaldžioje KGB mokykloje, pasitarnavo kaip visų kitų V. Putino vertybių formavimosi pagrindas. Juk apie tai sufleruoja ir knygos pavadinimas.

Fiona Hill

Knygos autoriai pastebi, kad darbui su žmonėmis J. Andropovo vadovaujamoje KGB struktūroje buvo skiriamas ypatingas dėmesys. V. Putinas KGB gretas papildė pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Jis atėjo kartu su jaunesnių, talentingų Komunistų partijos narų būriu, turėjusiu įsilieti į pradėjusį merdėti slaptosios policijos liūną. Tapęs KGB pirmininku, J. Andropovas neilgai trukus įkūrė 5-ąją valdybą, oficialiai atsakingą už ideologijai nepalankių jėgų slopinimą. V. Putinas tikrai galėjo eiti joje kokias nors pareigas. Tuo būtų galima paaiškinti Lubiankoje įgytus žodžio meistrystės pagrindus, apie kuriuos jis pats užsiminė Ch. Carylui.

Kokie buvo KGB 5-osios valdybos su žvalgyba susijusio darbo metodai? Palaipsniui atsisakant vien brutalių tramdomųjų priemonių (būdingų Josifo Stalino epochai), buvo stengiamasi įvaldyti ir psichologinius veikimo būdus, demonstruoti tam tikrą lankstumą, nes tokia taktika buvo laikoma dar veiksmingesne manipuliuojant masėmis ir pavieniais individais.

Amerikos ir Britanijos pilietybę turinčiai F. Hill, anksčiau dirbusiai JAV nacionalinėje žvalgybos taryboje, visiškai neseniai buvo patikėtos vyriausiosios Baltųjų rūmų patarėjos Europos ir Rusijos klausimais pareigos. Taigi, ji neabejotinai yra pati įtakingiausia ir geriausiai V. Putino taktiką perprantanti specialistė Nacionalinėje saugumo taryboje.

Verta prisiminti, kad 1956 metais, kaip tik tada, kai įvyko Vengrijos revoliucija, J. Andropovas ėjo Sovietų Sąjungos ambasadoriaus pareigas Budapešte, taigi, savomis akimis galėjo stebėti anaiptol ne subtilia jėga pasiektą visuomenė suvaldymo kulminaciją. Įtvirtinant politinį liberalizmą nebuvo galima apsiriboti vien rašytojų, menininkų ir sovietų inteligentijos areštais, persekioji ar nuolatiniu bauginimu. Reikėjo pasistengti žūtbūt patraukti juos savo pusėn.

Vladimiras Putinas

Prisiminimų apybraižose apie KGB ir režimą buvęs 5-osios valdybos pirmininkas Filipas Bobkovas pasakoja, kaip disidentą Rojų Medvedevą pavyko įkalbėti nustoti leisti provakarietiškas, prieš komunistų valdžią nukreiptas publikacijas. Įsidėmėtina, kad šį marksistines pažiūras propaguojantį eretiką pavyko numaldyti negrasinant nei į kaktą paleista kulka, nei psichiatrinėmis ligoninėmis. Užuot kliovęsis tokiomis priemonėmis, F. Bobkovas tiesiog apsilankė R. Medvedevo namuose ir pasišnekučiavo prie puodelio arbatos.

„Mačiau savo pašnekovo ir stipriąsias, ir silpnąsias puses, – vėliau prisiminė F. Bobkovas. – Supratau, dėl ko jis buvo teisus, o dėl ko klydo. Man buvo tikrai pravartu tai išsiaiškinti.“

Susitikimui artėjant prie pabaigos R. Medvedevas sutiko bendradarbiauti tik su Komunistų partijos spauda ir palaipsniui ėmė pritarti „socializmo rėmų neperžengiančio pliuralizmo“ idėjoms. Jis ėmė bendradarbiauti ir su Vakaruose veikusiais komunistais ir teikė KGB prieigą prie kanalų, per kuriuos, anot F. Bobkovo, „buvo galima suvaldyti nepageidaujamus išpuolius“.

Asmuo, tampantis savo paties cenzoriumi, įžvalgaus autoritarizmo šalininko akyse visada bus vertingesnis už tą, kurį būtina cenzūruoti, lygiai kaip ir propagandistas, veikiantis be specialaus nurodymo, ką turi daryti, visada bus vertingesnis už tą, kuriam nuolat reikia daryti spaudimą ar net mokėti, kad skleistų melagingas teorijas. Ribų tarp nurodančiojo ir paklūstančiojo ištrynimas kaip tik ir yra J. Andropovo valdymo palikimas. V. Putinas šį principą veikiausiai laikė pavyzdiniu.

„Idealiu pastangų užverbuoti rezultatu bet kuris KGB darbuotojas arba operatyvininkas laikė abipusiškai naudingą susitarimą, – rašo F. Hill ir C. Gaddy savo knygoje. – Tas susitarimas buvo pagrįstas nuolatine grėsme, kuri, jei būtų įvykdyta, reikštų visišką susidorojimą su naujai užverbuotu nariu. Operatyvininkui turi besąlygiškai priklausyti visas grėsmės valdymo mechanizmas. Susitarimas nepasiteisins, jei ką tik pritrauktas jo dalyvis, prireikus, turės kur kreiptis pagalbos.“

V. Putino atėjimas į valdžią – įstojimas į Borisui Jelcinui ištikimųjų gretas – iš esmės buvo nulemtas jo noro šantažuoti pernelyg žingeidų tuometinį Rusijos generalinį prokurorą, grasinant paviešinti autoritetui pakenksiantį seksualinio turinio vaizdo įrašą, ir pasiryžimo surinkti pakankamai kompromituojančios informacijos apie milijardinėmis sumomis turtus skaičiuojančius oligarchus, įsipareigojusius dalyvauti paskolų aukciono programoje, garantavusioje antrą B. Jelcino prezidentavimo kadenciją. Minėta programa leido Rusijos vyriausybei paskolinti turtingiausiems šalies žmonėms pinigų, kurie vėliau buvo panaudoti skubaus pardavimo kainomis superkant valstybines akcijas.

Kremlius

Mainais oligarchai turėjo finansuoti 1996 metų B. Jelcino rinkimų kampaniją. Jei ne ši parama, ne vieną širdies smūgį patyręs ir svaigiuosius gėrimus akivaizdžiai vertinęs B. Jelcinas veikiausiai būtų pralaimėjęs savo konkurentui komunistui Genadijui Ziuganovui.

V. Putinas, jei tikėsime gandais, vienas turtingiausių Europos žmonių ir, be jokio abejo, vienos didžiausių pasaulio kleptokratijų lyderis, kitados ėjo Rusijos prezidento administracijos valdybos (GKU) vadovo pareigas. Šiai agentūrai buvo pavesta išsiaiškinti su vyriausybe siejamus korupcijos ir grobstymo atvejus.

Šis postas suteikė V. Putinui prieigą prie labiausiai įslaptintos informacijos apie valstybės veikėjų ir oligarchų santykius, neišskiriant ir to, kaip buvo uždirbami ir leidžiami, o svarbiausia – vagiami, pastarųjų pinigai. Anot F. Hill ir C. Gaddy, iki 1999 metų balandžio V. Putino žinioje jau buvo visa su Rusijos Federacijos finansais susijusi informacija. Jis puikiai žinojo, kur pakasami lavonai ir kur nugula pinigai. Vadinamasis darbas su žmonėmis nuo to laiko tapo neatsiejamas nuo tiesioginio poveikio. Bizūno ir ragaišio principas tikrai buvo taikomas, tačiau tik ragaišiai buvo siūlomi atvirai, o apie bizūną buvo galima tik įtarti: nuobaudų temos buvo paliktos audringai vaizduotei arba, kaip, pavyzdžiui, Boriso Berezovskio, Vladimiro Gusinskio ir Michailo Chodorkovskis atvejais – užsienio publikacijų antraštėms.

Buvo žaidžiamas itin rafinuotas psichologinis žaidimas. Visi posovietinės Rusijos oligarchai automatiškai tapo naujaisiais rusais, atvirai besipuikuojančiais savo turtais tarsi kokie Burbonų dinastijos atstovai. Ko vertos vien įspūdingos jachtos ir užmiesčio vasarnamiai, vilos Interlakene, didingos pilys Saryje, futbolo klubai Londone, mėgavimasis sušiais, pristatytais į Baku iš „Nobu“ restorano Japonijoje, ir tik paties aukščiausio lygio mokyklos turtingųjų kastos atžaloms.

Klastingi Leonido Brežnevo eros nomenklatūrininkai būtų amo netekę, jei sužinotų, kokiais atlygiais apdalijami pirmajai Rusijos kapitalistų kartai priklausantys asmenys. Tiesą sakant, daugelis, tarp jų ir operatyvininkas, ne juokais suglumo. V. Putino iniciatyva tarp elito ir Kremliaus pasiektą politinį susitarimą galima laikyti savotiška J. Andropovo strategijos tąsa.

Vladimiras Putinas

Skirtumas tik tas, kad dabar strategija buvo daug lengviau įgyvendinama, kadangi pirmoje vietoje atsidūrė ne ideologija, o pinigai ir įvairios su jais siejamos privilegijos. „Praradimo rizika pasidarė daug svarbesnė už bet kokį atlygį“, – samprotauja F. Hill ir C. Gaddy. Be to, kalbant apie praradimą buvo baiminamasi ne dėl materialinių vertybių, o dėl su jomis įgyto statuso ir reputacijos netekties. Baimę kėlė tai, kad tavo vardas gali būti apdrabstytas purvais arba tiesiog būti ištrintas.

Būdamas prezidentu, Rusijos finansų priežiūros tarnybos – GKU analogiškos struktūros – vadovo pareigas V. Putinas patikėjo Viktorui Zubkovui – buvusiam kolegai iš darbo Sankt Peterburgo merijoje lakų. Kartu dirbdami šie politikai šantažuodavo vietinius verslininkus, kad priverstų juos elgtis taip, kaip reikia. Paskyręs atitinkamą vadovą V. Putinas sugebėjo kontroliuoti bankininkystės ir energetikos sektorių magnatų veiksmus, stengdamasis būti jų akyse taip reikalingas „stogas“ – mafijos gynėjas.

Žaisk pagal taisykles, nesipriešink režimui ir galėsi užsidirbti arba prisivogti tiek, kiek širdis geidžia. Tačiau jei nepaklusi bosui, teks susitaikyti su liūdnomis pasekmėmis.

Štai kaip nutiko, kad Rusijos pramonininkai, kontroliuojantys didžiausią dalį šalies BVP, tapo pavaldūs KGB, ir štai dėl kokios priežasties per trejetą metų, praėjusių nuo JAV ir Europos Sąjungos sankcijų paskelbimo, vos vienas kitas pademonstravo pasipriešinimą. Dėl tos pačios priežasties stringa ir Rusijos ekonomika, kurios problemos jau kadaise buvo nuspėtos. Žvalgyba tapo neatskiriama nuo korupcijos.

Taigi, labai įdomu, ką tiek apie V. Putiną žinanti F. Hill ketina patarti D. Trumpui.