Tuomet jau buvo plačiai manoma, kad JAV pietinėse valstijose juodaodžiai vyrai kaupia ledo kirtiklius, pistoletus, šautuvus ir sprogmenis ir rengiasi didelio masto rasinėms riaušėms. Kadangi tuo metu milijonai baltaodžių vyrų tarnavo kariuomenėje ir buvo toli nuo savo šeimų, ši istorija sparčiai išplito, ir baltaodžių bendruomenės išsigando artėjančio išpuolio. Kai ateis ta diena, juodaodės moterys, kurių dauguma tarnavo baltaodžių namuose, ketino jėga priversti savo baltaodes darbdaves joms gaminti maistą ir tvarkyti. „Eleonoros klubai“ skatino neramumus, kurie niekada neturėjo kilti, – su nerimu rašė vienas baltaodis Šiaurės Karolinos gyventojas. – Klubai skatina juodaodžių nepasitenkinimą ir skatina ginčyti jį statusą.“
Žinoma, nė vienas šis žodis nebuvo tiesa, tačiau tai nesumažino daugelio eilinių baltaodžių pietiečių nerimo dėl šių rasistinių gandų.
Dar gerokai prieš atsirandant radijui, kabelinės televizijos naujienoms ir internetui, „melagingos naujienos“ pasklido po Amerikos pietus. Ir apie jas mes sužinojome iš Howardo Odumo: būtent šis sociologas 1942 metais keliavo po regioną ir rinko bei analizavo šiuos gandus.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai amerikiečiai patikėjo ir patys ėmė skleisti konspiracinius gandus, bet tai buvo pirmas kartas, kai gandai nukeliavo taip toli ir buvo susiję su pirmosios šeimos nare. Tai taip pat buvo istorinis pavyzdys, labiausiai primenantis dabartinę dezinformacijos pandemiją. 1942 metais, kai karo meto vyko tradicinių rasinių ir lyčių hierarchijos pokyčiai, daugelis paprastų baltųjų Amerikos pietinių valstijų gyventojų buvo pasirengę patikėti šių pokyčių paaiškinimais, kurie, žvelgiant objektyviai, buvo absurdiški. Šiandien daugelis baltųjų amerikiečių, kuriuos pykdo vykstantys demografiniai ir kultūriniai pokyčiai ir kurie yra pačiame tolimiausiame politinio spektro dešiniajame pakraštyje, rodos, yra lygiai taip pat linkę patikėti šia netiesa.
1942 metų pavyzdys yra perspėjimas. Daugelyje Amerikos regionų karo metu sklido įvairiausių gandų ir „melagingų naujienų“, tačiau labiausiai pažeidžiami dezinformacijos virusui buvo būtent šalies pietūs su savo itin silpnomis politinėmis pilietinės visuomenės ir švietimo institucijomis. Tik pietuose tokie gandai giliai įsiskverbė į kultūrą. Tik čia jie infiltravosi į vyraujantį politinį diskursą. Pažvelgę į praeitį iš dabarties perspektyvos, dabar daugelis amerikiečių greičiausiai sutiktų, kad tos to keisto 1942 metų scenarijaus praėjus 75 metams niekas nenorėtų pakartoti. Tik ar dabartinė visuomenė yra atsparesnė dezinformacijos nuodams?
***
Kaip ir daugelis kitų pietiečių, Howardas Odumas girdėjo tuos gandus. Šis tuo metu itin gerbiamas Šiaurės Karolinos universiteto profesorius savo akimis stebėjo, kaip Antrojo pasaulinio karo metu šiame regione vis aktyviau kalbama apie artėjančią rasinę revoliuciją. Būtent dėl šios priežasties 1942 metais jis kreipėsi į dešimtis savo kolegų, kad šie padėtų jam surinkti ir kataloguoti karo laikų gandus. Po metų paskelbtose tyrimo, pavadinto „Rasė ir rasiniai gandai“, išvados atskleidė, kad šis regionas yra apimtas ekonominių, socialinių ir demografinių pokyčių. Nuo Alabamos ir Misisipės iki Šiaurės Karolinos ir Virdžinijos valstijų – visur dominavo tos pačios temos.
Seksas: „Kai baltaodžiai vyrai kariauja, juodaodžiai sanguliauja su baltaodėmis moterimis“, – dėstė vienas Pietų Karolinos gyventojas. Luizianoje du juodaodžiai esą buvo nugirsti planuojantys susirasti baltaodžių sugulovių. Alabamoje baltaodis nugirdo, kaip juodaodis rengiasi „gerai praleisti laiką su baltaode“. Juodaodžiai Pietų Karolinoje neva erzino baltaodžius kareivius jiems žadėdami, „pamylėsią visas baltaodes merginas, kai jūsų čia nebus“. Luizianoje juodaodis karys pakvietė baltaodę mergaitę pašokti“ ir prasidėjo „muštynės“. Virdžinijoje juodaodis pakvietė baltaodę pardavėją į pasimatymą, o Alabamoje juodaodžiai išsiuntinėjo seksualinio pobūdžio laiškus visoms merginoms, studijuojančioms moteriškoje akademijoje. Ir tai vyko visur. Ar bent jau žmonės taip sakė maną.
Revoliucija: juodaodžiai esą „supirkinėjo ledo kirtiklius, kad pultų baltaodžius“, vienam iš H. Odumo kolegų sakė vyras iš Džordžijos valstijos. Virdžinijoje „sklido gandas, kad juodaodžiai ketina rugsėjį užimti visą teritoriją“. Beveik toks pat gandas tuomet sklido ir Šiaurės Karolinoje. „Pietiniuose miestuose sukils juodaodžiai“, – perspėjo vienas Pietų Karolinos gyventojas. Luizianoje baltaodžiai informatoriai buvo sunerimę dėl to, kad jų juodaodžiai kaimynai esą „po karo ketina perimti vadžią per juodaodžių suorganizuotą revoliuciją“. Esą jie „kaupia įvairiausius ginklus, kad jėga perimtų valdžią, jeigu to nepavyks padaryti taikiai“.
Ir, žinoma, buvo kalbama apie Eleanoros Roosevelt klubus, kurie dar buvo vadinami Karališkais Eleonoros namais, Eleonoros seserų ar Eleonoros angelų klubais. „Mano pusseserė man sakė, kad šerifas ten nuėjo ir toms juodaodėms pasakė, kad jau geriau jos grįžtų prie darbų arba... “, – sakė viena baltaodė Misisipės valstijos gyventoja, turėdama omeny juodaodes tarnaites, kurios esą palikdavo darbo vietas. Alabamoje sklido kalbos, kad juodaodės tarnaitės be perspėjimo palieka savo darbo vietas ir eina į „Eleonoros klubų“ susitikimus. Jos taip pat esą reikalavo, kad į jas būtų kreipiamasi „panelėmis“ ir „poniomis“, o ne vardais, ir į šeimininkų namus ėmė eiti per paradines, o ne galines duris.
Ne vienas žmogus, su kuriuo kalbėjo H. Odumo kolegos, neabejojo, kad dėl viso šito kalta E. Roosevelt. „Kaskart jai pakalbėjus su juodaodžiais, jie visuomet imdavo elgtis kaip baltieji“, – skundėsi vienas baltaodis pietietis. Kitas jam pritarė ir sakė, kad „nė vienas žmogus per mano gyvenimą nėra sukėlęs tiek bėdų. Ji kalba apie socialinę lygybę“.
Nešvilyje sparčiai plito gandas, kad E. Roosevelt, atvykusi dalyvauti Pietų konferencijoje dėl žmonių socialinės gerovės, esą viešbutyje pareikalavo, kad „garsi juodaodė dainininkė gyventų šalia jos esančiame kambaryje“. Alabamoje ji esą atsisakė dalyvauti bankete, kuri surengė vietinės itin gerbiamos baltųjų šeimos, ir dalyvavo kitame renginyje, į kurį atvyko įsikibusi į parankę „dideliam juodaodžiui“.
Žinoma, visa tai buvo netiesa, tačiau tokie gandai ir toliau sklido, daugiausia iš lūpų į lūpas. Keli laikraščiai, kaip „Greenwood Index-Journal“, taip pat skelbė, kad „Eleonoros klubai“ „tikrai egzistuoja. ... Jie yra juodaodžių bendruomenės pagrindas ... juodaodžių profsąjungų užuomazgos“, ir taip dar labiau skatino sąmokslo teorijas.
Galiausiai Baltieji rūmai paprašė FTB pradėti oficialų tyrimą dėl šių gandų. Nors tuometinis FTB direktorius J. Edgaras Hooveris buvo juodaodžių pilietinių teisių oponentas ir negerbė pirmosios ponios, po išsamaus tyrimo jo agentai priėjo prie išvados, kad „Eleonoros klubai“ tebuvo išmonės rezultatas, kurį paskatino sunkumai, su kuriais daugelis baltaodžių moterų susidūrė siekdamos pasisamdyti juodaodę pagalbininkę karo metais. Nors kai kurie laikraščiai tokias FTB išvadas kategoriškai atmetė, galiausiai tokie gandai nurimo. Tiesa, ateinantį dešimtmetį Amerikos pietūs išliko itin jautriai reaguojančiais į sąmokslo teorijas rasių tema.
***
Socialiniai psichologai Gordonas W. Allportas ir Leo Postmanas kartą rašė, kad „gandai tampa sunkiausiai valdomi visuomenei besitikint kažkokio reikšmingo įvykio“. Šią teoriją tikrai galima pritaikyti Amerikos pietums 1942 metais. Po to, kai Amerika prisijungė prie Antrojo pasaulinio karo, gyvenimas jos pietinėse buvusiose konfederatų kontroliuojamose valstijose tikrai apsivertė aukštyn kojomis. Kadangi milijonai juodaodžių vyrų įstojo į kariuomenę (ką H. Odumo kalbinti žmonės siekė nuslėpti, kalbėdami apie artėjančią rasinę revoliuciją) ar ėmė dirbti daugybėje karo pramonės gamyklų, jie ėmė uždirbti pinigų ir išsilaisvino iš savo ekonominės priklausomybės. Juodaodėms moterims taip pat atsivėrė naujos galimybės. Dėl to juodaodžiai galėjo daug ką sau leisti.
Tačiau įtakos turėjo ne tik ekonomika. Vyko ir demografiniai pokyčiai. Gyventojų skaičius augo. Moterys – tiek ištekėjusios, tiek ir vienišos – atrado naują nepriklausomybę pasaulyje, kur dauguma vyrų kariavo. Žmonės taip pat tapo mobilesni ir ėmė keltis į naujas vietas.
Ir vykstant tokiems pokyčiams, juodaodžiai amerikiečiai, ypač uniformuotieji, ėmė reikalauti didesnės socialinės ir politinės lygybės. Kaip rašė istorikas Robinas D.G. Kelley‘is, tokius pokyčius atspindėjo milijonai kasdienių įvykių – nuo pavienių žodinių konfliktų ir pasipriešinimo autobusuose ir traukiniuose incidentų iki atvirų nepaklusnumo akcijų, kai juodaodžiai kariai reikalavo būti aptarnauti viešose vietose.
Ir taip sklido gandai apie realius socialinius pokyčius, kurie vyko Amerikos pietuose ir grasino pakeisti jau seniai nusistovėjusį status quo. Gandai buvo netikri, tačiau jų keliamas nerimas buvo labai realus ir giliai paveikė kasdienę egzistenciją.
Nors pagrindiniu gandų varikliu buvo rasinė ir ekonominė įtampa, įtakos turėjo ir kiti veiksniai. Savo knygoje „Rasė ir rasiniai gandai“ H. Odumas kritikuoja regiono žiniasklaidą už tai, kad ji prisidėjo prie tokių gandų skleidimo, ar, tiksliau sakant, paprasčiausiai jų nepaneigė. Gandų, kurie, kaip suvoktų bet kuris blaiviai mąstantis žmogus, buvo neteisingi ir potencialiai pavojingi. Pavyzdžiui, laikraštis „The Delta Democrat-Times“ be jokių įrodymų skelbė, kad „esama tvirtų įrodymų, kad „Eleonoros klubai“ tikrai egzistuoja“.
Tačiau ne tik platus mažų miestelių laikraščių tinklas padėjo žmonėms tikrai tikėti šiais gandais. 1942 metais Amerikos pietūs itin jautriai reagavo į gandus ir melagingas žinias. Regiono mokyklų sistema buvo silpna ir prastai finansuojama. Nors trečdalis mokyklinio amžiaus vaikų gyveno Amerikos pietuose, buvusiose konfederatų valstijose, pietums teko mažiau nei 20 proc. šalies BVP. Dėl to išlaidos vienam mokiniui svyravo nuo nacionalinio vidurkio trečdalio Misisipėje iki 50-60 proc. Arkanzase, Džordžijoje, Alabamoje, Kentukyje ir Pietų Karolinoje. Šiame regione tik 10 proc. vaikų, kurie pradėjo eiti į pirmą klasę, baigdavo vidurinę mokyklą. Trumpai tariant, prastai išsilavinusi visuomenė buvo geriausia dezinformacijos auditorija.
Amerikos pietų politinė sistema taip pat buvo pakrikusi, ypač vadinamosiose „giliųjų pietų“ valstijose, kur rinkimų mokesčiai iš esmės atėmė iš daugumos juodaodžių ir baltaodžių suaugusiųjų jų rinkimų teisę. Vidutiniškai tik 20 proc. balsavimo teisę turinčių žmonių dalyvavo rinkimuose. Dėl to dauguma eilinių žmonių buvo atskirti nuo vietos, valstijų ir federalinių institucijų. Ir politinių teisių netekę pietiečiai buvo linkę priimti absurdiškus socialinių ir ekonominių pokyčių paaiškinimus.
Pietūs buvo itin izoliuoti. „Misisipės gyventojai visuomet gyveno savo mažame pasaulėlyje, – pastebėjo vienas pietietis mokslininkas. – Kai jie keliaudavo, tai vykdavo į Memfį, kur „Gayso“ viešbučio fojė susitikdavo su kitais misisipiečiais. ... Jie skaitydavo savo vietinius laikraščius. Tie žmonės nesuvokė, kad už jų pasaulio ribų egzistavo kitas pasaulis.“
Toks aprašymas tikrai ekstremalus, tačiau penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tai buvo tiesa. Pietinių valstijų transliuotojai dažnai blokuodavo nacionalinį radiją (ir vėliau televiziją) ir jų transliuojamas naujienas, kurios prieštaravo jų idėjoms dėl rasių santykių ir darbuotojų teisių.
***
Paralelės tarp 1942-ųjų ir dabarties yra akivaizdžios. Abiem atvejais didžiulius demografinius ir ekonominius pokyčius išgyvenanti šalis iš tiesų yra imli daugeliui tokių pačių gandų. 1942 metais juodaodžiai vyrai esą rengė sąmokslą dėl smurtingo (ir seksualiai smurtingo) perversmo prieš baltaodžius amerikiečius. O dabar Kenijoje gimęs musulmonas sugebėjo tapti prezidentu ir paskatino smurtingus meksikiečių nusikaltėlius nelegaliai balsuoti. E. Roosevelt, kuri iš tiesų buvo įtakinga pirmoji ponia, propagavusi juodaodžių pilietines teises, esą prisidėjo prie rasinio karo skatinimo. O šiais laikais buvusi pirmoji JAV ponia ir prezidento posto siekusi Hillary Clinton buvo apkaltinta sąsajomis su prekyba mergaitėmis, vykdyta vienos Vašingtone veikiančios picerijos rūsyje.
Abejose erose daugeliui baltaodžių amerikiečių, ypač daugeliui baltaodžių vyrų, netenkančių ekonominės ir politinės galios, tokie gandai buvo ir yra būdas apsaugoti savo pasaulį, kuriame moterys ir kitų rasių atstovai reikalauja daugiau teisių.
Internetas yra greitesnis ir galingesnis informacijos skleidimo kanalas, apie kurį 1942 metais net pagalvoti nebuvo įmanoma. Kažkada galingu demokratizacijos įrankiu vadintas internetas pastaraisiais mėnesiais tapo galinga gandų, neapykantos ir melagingų naujienų skleidimo platforma.
Neseniai atliktas tyrimas, kurio išvados paskelbtos „Columbia Journalism Review“, rodo, kad internetas ne visus amerikiečius „infekuoja“ vienodai. Respublikonai yra labiau linkę tikėti tokiais sąmokslo teorijas skleidžiančiais tinklalapiais, kaip „Breitbart News“, kuris neseniai be jokių įrodymų paskelbė, kad buvęs JAV prezidentas Barackas Obama esą nurodė klausytis tuomet dar kandidato į prezidentus D. Trumpo telefoninių pokalbių, bei „Infowars“, skleidusiu informaciją apie H. Clinton tariamą prekybą mergaitėmis.
O demokratai yra linkę tikėti kairuoliškomis žiniasklaidos priemonėmis bei vyraujančia žiniasklaida, kuri remiasi faktų patikra ir redakcinės kokybės standartais.
Lygiai taip pat, kaip ir 1940-aisiais, kai susiformavo tam tikras amerikiečių porūšis, tikintis melagingomis naujienomis ir sąmokslo teorijomis, dabar taip pat atsirado tipas amerikiečių, atitolusių nuo realybės.
Todėl kyla klausimas, ar Amerikos nacionalinės institucijos dabar yra pakankamai tvirtos, kad atsispirtų šiai dezinformacijos bangai? Ar nepriklausoma žiniasklaida nustelbs melagingas žinias skelbiančių portalų keliamą kakofoniją? Ar rinkimuose dalyvaujančių žmonių skaičius išliks didelis ar žmonės nusivils rinkimais ir juose nebedalyvaus? Ar Amerikos švietimo sistema išaugins kartą, kuriai bus būdingas įžvalgumas?
Jeigu tai dar neįvyko, norintiems suvokti, kaip žmonės gali nutolti nuo tiesos, tereikia prisiminti 75 metų senumo įvykius.