V. Putino romanas su Rusijos gyventojais baigė išsikvėpti. Priežastis buvo paprasta: didelė dalis visuomenės pyko dėl jo sugrįžimo į aukščiausią šalies postą. Jie manė, kad šiuolaikinė Rusija atsisveikino su savo prisirišimu prie amžinosios lyderystės sąvokos. Ir jie karčiai nusivylė.

V. Putinas žinojo, kad turi imtis veiksmų. Tačiau 2014 metų kovą įvykdyta Krymo aneksija buvo tiesiog kaip planas ypatingoje situacijoje. Jeigu Ukraina nebūtų nuvertusi prorusiško prezidento Viktoro Janukovičiaus, to galėjo niekada nenutikti. Vos keliais mėnesiais anksčiau niekas negalėjo įsivaizduoti šios aneksijos organizavimo.

Politine prasme Krymo aneksija buvo labai pavojinga. Ji lėmė Rusijos izoliaciją pasaulinėje arenoje ir pavertė prezidentą parijumi. Rusija buvo išmesta iš G8. Vakarų įvestos sankcijos smogė šalies ekonomikai, daugelis kitų šalių atsisakė pripažinti Krymą kaip Rusijos dalį. Visame pasaulyje Maskvos veiksmai buvo laikomi gryna agresija – pirmuoju ginkluotu teritorijos užgrobimu Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Vis dėlto, Rusijos prezidentui tikrai būdingas išlikimo instinktas. Krymo aneksija išsprendė pasitikėjimo problemas, kurios jį lydėjo santykiuose su šalies gyventojais nuo 2011 metų. Jo reitingai šoko į visų laikų aukštumas ir nuo 2014 metų pavasario laikosi ties maždaug 80 procentų.

Tačiau V. Putinas pasiekė daugiau nei savo asmeninės galios suvokimo užtikrinimą. Krymo aneksija giliai įsišaknijo nacionalinėje sąmonėje. Levada centro apklausų duomenimis, „Krymo susigrąžinimas“ dabar laikomas vienu didžiausių šalies pasiekimų, užimančių antrą vietą po sovietų pergalės prieš nacius.

„Krymo konsensusas“ peržengia racionalius interesus. Rusai žino, kad dėl to jie kenčia finansiškai, bet jie yra pasiruošę susiveržti diržus. VTSIOM nuomonių apklausa rodo, kad praėjus trejiems metams po šio lemtingo įvykio, rusai yra labiau įsitikinę nei bet kada, kad šaliai Krymo susigrąžinimas buvo naudingas. Reikšmingesnė opozicija pastebima tik dideliuose miestuose, tokiuose kaip Maskva ir Sankt Peterburgas, kur aneksijai nepritaria apie 20 procentų žmonių.

Yra aiškios priežastys, kodėl Rusijos visuomenė pataikauja dėl pusiasalio „sugrąžinimo“. Tai pažymi istorinę plėtrą – ilgų ir traumuojančių posovietinių transformacijų pabaigą. Aneksavimas užbaigė demokratinės Rusijos projektą, kurį 1991 metais pradėjo Borisas Jelcinas.

Po trejų metų tai dar akivaizdžiau nei iki tol. Rusams ši aneksija yra ne šiaip sau įrodymas, kad „Krymas mūsų“, aiškina Aleksejus Levinsonas iš Levada centro. Jis priduria: „Tai aiškus įrodymas, kad Rusija atkūrė savo kaip supervalstybės statusą.“

Krymas dabar reiškia, kad Rusija vėl yra pasaulinis žaidėjas, prilygstantis JAV – panašiai kaip Sovietų Sąjunga buvo prieš tris dešimtmečius. Šis „atkurtos galios“ naratyvas vertina pastaruosius 25 Rusijos politinės istorijos metus kaip ligą. Dabar ji jau išgydyta.

Po trejų metų tai dar akivaizdžiau nei iki tol. Rusams ši aneksija yra ne šiaip sau įrodymas, kad „Krymas mūsų“, aiškina Aleksejus Levinsonas iš Levada centro. Jis priduria: „Tai aiškus įrodymas, kad Rusija atkūrė savo kaip supervalstybės statusą.“

A. Levinsonas sako: „Rusams Krymo aneksija išgydė sovietų imperijos suirimo traumą, kurią geriausiai apibūdino V. Putinas kaip „didžiausią geopolitinę XX amžiaus katastrofą“. Dabar pasaulio tvarka vėl normalizavosi.“ Rusijos akyse pasaulio tvarka primena Šaltojo karo erą: pasaulį formuoja dvi supervalstybės.

Vis dėlto šis atkurtas nacionalinis pasididžiavimas negali pasikliauti vien tik simboliniais netolimos praeities pasiekimais. Kadangi Rusija vėl yra pasaulinio masto žaidėja, ji privalo dabar veikti pasaulinėje arenoje.

V. Putinui dabar sekasi. Atsipirko ne tik Krymo gambitas, bet dar ir Rusijos supervalstybės statusą patvirtino ir antspaudavo netikėta Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Su panašiai mąstančiu lyderiu Baltuosiuose rūmuose V. Putinas dabar jaučiasi esąs „pasaulio pusiau imperatorius, o jo perrinkimas 2018 metų kovą turi pasaulinę reikšmę“, teigia politikos analitikas Glebas Pavlovskis. Rusijos balsas pasauliniuose reikaluose dabar daug stipresnis nei anksčiau.

V. Putinui ir jo naujajai Rusijai politinio avantiūrizmo laikas praėjo. Tačiau politinės – ir karinės – ekspansijos metas ką tik prasidėjo. Dabar Rusija apie save galvoja kaip apie savo pačios praeities reinkarnaciją. Ir ji veiks atitinkamai.