Naujojo tyrimo detalės slepiamos. Žinoma tik tai, kad naujieji epizodai apima laikotarpį nuo 1992 iki 2010 metų. Anksčiau buvo manyta, kad M. Popkovas žudė nuo 1994 iki 2000 metų. Jeigu jo kaltė bus įrodyta, jis taps kruviniausiu serijiniu žudiku šiuolaikinės Rusijos istorijoje, nes Rostovo žudiko ir prievartautojo Andrejaus Čikatilos sąskaitoje buvo 53 įrodytos žmogžudystės.
„Meduza“ žurnalistė Saša Sulim nuvyko į Angarską, norėdama papasakoti „Angarsko maniako“ ir jį gaudžiusių pareigūnų istoriją.
Ryte vaikščiojo būriais, vakare važinėjo taksi
2016 metais 40 kilometrų nuo Irkutsko esančio Angarsko gyventojai atšventė miesto 65-ąsias įkūrimo metines. Sovietiniais metais ši gyvenvietė buvo vadinama „Pergalės pagimdyta“, mat jos statyba prasidėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo. Pirmuosius pastatus statė Angarlago – netoli būsimojo miesto, skirto Baiklo-Amūro magistralei statyti, esančio lagerių komplekso – kaliniai.
Iki 1990 metų Angarską supo kalėjimai: prie keturių pataisos kolonijų prisidėjo dar tardymo izoliatorius ir nepilnamečių pataisos kolonija. Išėję į laisvę kaliniai dažnai likdavo Angarske: vieni dar kalėdami mieste susirasdavo žmoną, kiti paprasčiausiai neturėdavo daugiau kur važiuoti.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai Angarske, kaip ir daugelyje Rusijos miestų, prasidėjo kriminaliniai karai. Nusikalstamos grupuotės – 260 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste jų buvo apie dešimt – pradėjo atvirą tarpusavio kovą. Daugelis nusikaltimų, tai yra žmogžudysčių ar ginkluotų apiplėšimų, neištirti iki šios dienos.
„Dienomis miesto gyventojai vaikščiojo grupėmis, o į svetimus rajonus stengėsi be reikalo neužsukti“, – sakė Vidaus reikalų ministerijos Irkutsko srities valdybos vyresnysis operatyvininkas Artiomas Dubyninas. Įmonėse mėnesiais vėlavo atlyginimai, miesto gyventojai ieškojo būdų kaip išgyventi. Vieni varė užsienietiškus automobilius pardavimui ar siuvo švilpikų kailių kepures, kiti uždarbiavo teikdami privačias taksi paslaugas.
„Vakarais Angarsko gyventojai stengėsi važinėti po miestą taksi, baimindamiesi tapti banditų ar narkomanų auka“, – prisimena Rusijos Vidaus reikalų ministerijos vyresnysis įgaliotinis pulkininkas Sergejus Deržavinas. Milicija nuolat sulaukdavo duomenų apie rastus lavonus, tačiau įpusėjus dešimtajam dešimtmečiui sunku buvo tuo ką nors nustebinti.
Milicininkai nenustebo ir tada, kai greta miesto esančioje miško juostoje pradėjo rasti jaunų moterų kūnus. Visos jos būdavo išprievartautos ir itin žiauriai nužudytos. Buvo spėjama, kad jos taip pat tapo kriminalinių karų ar atskirų banditų aukomis. Tačiau į tą patį žmogžudysčių braižą (lavonai būdavo visiškai nuogi ir su durtinėmis ar pjautinėmis žaizdomis) tuo metu niekas neatkreipė dėmesio.
Miša Šypsena
Dešimto dešimtmečio viduryje M. Popkovas dirbo Angarsko Vidaus reikalų valdybos centrinio skyriaus operatyvinio budėtojo pagalbininku. Jis buvo kandidatas į biatlono sporto meistrus, o kolegos dėl jo geranoriškumo vadino jį Miša Šypsena arba Miša Gvimplenu (Victoro Hugo romano „Žmogus kuris juokiasi“ personažas, kurį vaikystėje pagrobė banditai ir subjaurojo jo veidą taip, kad jis atrodė nuolat besišypsantis, red.). M. Popkovas sugebėjo palikti malonų įspūdį, kolektyve buvo visų mėgiamas.
Buvęs vyresnysis jo kolega Dmitrijus Chmylovskis – jie kartu dirbo budėtojų skyriuje 1997-1999 metais – pasakojo, kad „M. Popkovo profesionalumo lygis buvo aukštesnis už vidutinį, jis buvo galva aukščiau už savo kolegas, todėl galiausiai jis gavo karininko laipsnį“. „Buvo ryžtingas, ne iš baikščiųjų“, – taip M. Popkovą charakterizavo D. Chmylovskis.
Savo ryžtingumą M. Popkovas pademonstravo 1996 metais, kai nusikaltimo vietoje sulaikydamas plėšikus vieną jų nušovė už tai, kad jis bandė priešintis. „Kruvinajame dešimtame dešimtmetyje nusikaltėliai buvo taip įsisiautėję ir įsitikinę savo nebaudžiamumu, kad toks vieno iš pareigūnų poelgis nieko nenustebino“, – teigė D. Chmylovskis.
M. Popkovo žmona Jelena tuo metu dirbo pasų poskyryje tame pačiame budėtojų skyriuje, šeima gyveno vos už 50 metrų nuo darbo. „Jie buvo nuolat matomi, paliko idealios šeimos įspūdį“, – toliau prisimena D. Chmylovskis. Praėjus daug metų, jau po M. Popkovo sulaikymo, paaiškės jų bendro gyvenimo detalės. Kartą, grįžęs iš darbo, M. Popkovas šiukšlių kibire rado panaudotus prezervatyvus – buvę „Angarsko maniako“ bendradarbiai spėja, kad būtent tai ir išprovokavo jo pirmąsias žmogžudystes.
Sprendžiant pagal viską, šis nuklydimas buvo ne vienintelis, M. Popkovas svarstė apie žmonos nužudymą, tačiau to nepadarė – norėjo, kad dukra turėtų visavertę šeimą. Kaip jis prisipažino per vieną iš apklausų jau po suėmimo, kiekvieną rytą jis nubudęs pirmiausia patikrindavo, ar nenužudė naktį žmonos.
Kalbėdamas su žurnaliste D. Chmylovskis prisiminė, kaip kartą jis budėjo kartu su M. Popkovu ir atėjo informacija, kad rastas moters lavonas. „Ji pradingo lapkritį, o tada buvo kovas – nutirpo. Popkovas tada labai detaliai išklausinėjo, kur rado lavoną, paaiškindamas tai tuo, kad nori iš anksto išsiaiškinti, kur vežti grupę, kad ten neklaidžioti. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo viena iš jo aukų, ir jis, greičiausiai, važiavo patikrinti, ar nepaliko pėdsakų“, – pasakoja D. Chmylovskis.
Interviu, kurį M. Popkovas davė po 2015 metų birželį paskelbto nuosprendžio, jis tvirtino, kad tai jo aukos kaltos dėl to, kad paliko savo artimuosius namuose ir uliavojo. „Juk galima padaryti taip, kad artimieji nesusiprotėtų [apie tai], nežinotų, ir jiems neskaudėtų“, – svarstė tada M. Popkovas.
Jis sustabdydavo savo „Nivą“, pamatęs stabdančią neblaivią moterį. Pasiūlydavo pavežti ją iki namų, pakeliui paklausdavo, ar nenorėtų ji kur nors pratęsti vakaro. Jeigu į nekuklų pasiūlymą keleivė atsakydavo neigiamai, nuveždavo ją namo, jeigu sutikdavo – itin žiauriai nužudydavo, naudodamas peilį, kirvį, atsuktuvą – viską, kas pakliūdavo po ranka.