Turkijos valdžios kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės ir reikšmingi gyventojų segmentai kaltę dėl suirutės šalyje verčia „piktiesiems Vakarams“, o ekspertai savo ruožtu dažniausiai dėl prastos Turkijos valstybės būklės kaltina pačios šalies negebėjimą sutaikyti tradiciškąjį islamą su Vakarų modernizacijos tendencijomis ir išorinius veiksnius, tarp kurių – konfliktas Sirijoje, rašo „Project Syndicate“. Vis tik Turkijos pažeidžiamumo terorizmui didėjimas susijęs ir su šios šalies prezidento Recepo Tayyipo Erdogano sprendimais.

Pirmuoju tokiu R. T. Erdogano sprendimu, kurio priežastimi tapo Sirijos prezidento Basharo al Assado režimo krachas, tapo sutikimas dėl laisvo teroristų judėjimo (įskaitant ir „Islamo valstybės“ samdinius) į Siriją per pietinę Turkijos sieną. Jis tinkamai neįvertino pavojaus, kurį teroristai kelia ir pačios Turkijos saugumui: juk daugelis šių asmenų – islamistinių grupuočių nariai, vienodai agresyviai nusiteikę tiek dėl Turkijos, tiek ir dėl B. al Assado.

Antruoju lemtingu R. T. Erdogano sprendimu tapo pilietinio karo su Turkijoje gyvenančiais kurdais atnaujinimas. Pirmaisiais prezidentavimo metais jis kurdams ištiesė ranką ir sugebėjo beveik visiškai nutraukti aktyvius kovinius veiksmus. Vis tik 2015 m. birželio mėn. R. T. Erdogano vadovaujama Teisingumo ir vystymosi partija (AKP) neteko parlamentinės daugumos ir tai savo ruožtu paskatino jį imtis idėjos dėl prieš Kurdistano darbo partijos nukreiptų kovinių veiksmų atnaujinimo.

R. T. Erdogano ėjimas suteikė AKP galimybę atgauti parlamentinę daugumą po tų pačių metų lapkričio mėn. vykusių išankstinių rinkimų, tačiau už šį laimėjimą teko sumokėti – atnaujintas pilietinis karas.

Recepas Tayyipas Erdoganas

Nepaisant šių dviejų sprendimų Turkijos saugumo pajėgos vis dėlto būtų sugebėjusios ir toliau ginti šalį nuo islamistų ir kurdų terorizmo, bet trečiasis sprendimas tokią galimybę sunaikino. R. T. Erdoganas nusprendė nutraukti santykius su emigravusiu religiniu veikėju Fethullahu Gulenu, kurio įtakingi pasekėjai daugelį metų buvo svarbiausi R. T. Erdogano sąjungininkai. Per šešerių metų laikotarpį F. Guleno pasekėjai padėjo R. T. Erdoganui iš postų pašalinti karininkus, policininkus ir daugybę kitų valstybės tarnautojų, kurie buvo lojalūs pasaulietiniams ir nacionalistiniams Turkijos, o ne R. T. Erdogano nuosaikaus islamizmo idėjoms. Vis tik 2013 m. įtaręs, kad F. Guleno rėmėjai rengia prieš jį sukilimą, R. T. Erdoganas ėmė juos persekioti.

Nesėkmingas valstybinio perversmo bandymas praėjusių metų liepos mėn. paskatino kerštingąjį R. T. Erdoganą surengti masinius „valymus“ kariuomenėje ir saugumo tarnybose. Nors valdžios bausmė, skirta mėginusiems jį nuversti, atrodo logiška, vis tik R. T. Erdoganas žengė toliau imdamas persekioti visus, kurie turėjo bent menkiausių potencialių sąsajų su F. Gulenu. Šio proceso metu jis reikšmingai susilpnino Turkijos policiją ir kariuomenę. Nėra sudėtinga susiprasti, kad tokių pokyčių Turkijai augančios islamistų ir kurdų grupuočių grėsmės kontekste reikėjo mažiausiai. Galbūt R. T. Erdoganui vertėjo prisiminti Josifo Stalino XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vykdytus karininkų korpuso „valymus“, po kurių Sovietų Sąjunga liko visiškai neapsaugota, o tai savo ruožtu suteikė galimybę Adolfui Hitleriui 1941 m. ryžtis puolimui.

Šiuo metu Turkija politine prasme kontroliuojama vieno asmens, todėl nėra įgali susidoroti su daugybe ją užgriuvusių krizių. Net ir išsipildžius palankiausiam scenarijui Turkija bus reikšmingai nusilpusi ir daugiau nebegalės išsaugoti regioninės lyderės vaidmens, kurį atliko beveik šimtą metų. Jei realybe taptų liūdniausias scenarijus, Turkijos ekonomika griūtų, o milžiniška pabėgėlių banga, įskaitant tiek dabar šioje šalyje jau esančius pabėgėlius iš Sirijos ir kitų šalių, tiek ir pačios Turkijos gyventojus, plūstelėtų į Vakarų Europą.

Tenka pripažinti, kad Turkijos bėdos liūdina ne visus. Tikėtina, kad Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną pasikeitimai Turkijoje labai džiugina. Remiantis V. Putino požiūriu į pasaulį, jam pavojingiausios atrodo sėkmingos demokratiškos valstybės, bendradarbiaujančios su Vakarais. Būtent tokia ir buvo Turkija – demokratiška ir ganėtinai klestinti šalis, NATO narė, sparčiai glaudinanti ryšius su Vakarais.

Vladimiras Putinas

Deja, šiuo metu Turkija virtusi ekonomine prasme silpna, autoritariška šalimi, kurią griauna terorizmas ir kuri nėra pajėgi apsiginti, jau nekalbant apie galimybę padėti savo galią demonstruojančiai NATO.

Tenka pripažinti, kad Turkijos bėdos liūdina ne visus. Tikėtina, kad Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną pasikeitimai Turkijoje labai džiugina. Remiantis V. Putino požiūriu į pasaulį, jam pavojingiausios atrodo sėkmingos demokratiškos valstybės, bendradarbiaujančios su Vakarais. Būtent tokia ir buvo Turkija – demokratiška ir ganėtinai klestinti šalis, NATO narė, sparčiai glaudinanti ryšius su Vakarais.

Visa tai V. Putinui prilygsta realybe virtusia svajone. Ne ką prastesnė ši naujiena ir Rusijos sąjungininkui Iranui, kuris neabejotinai džiaugiasi pagrindinės savo nearabiškos sunitų regioninės konkurentės destabilizavimu. Jei situacijos Turkijoje pablogėjimas paskatintų naujos pabėgėlių bangos susiformavimą, kuri nuspręstų judėti į Europą ir tokiu būdu dar labiau destabilizuotų Europos Sąjungą (ES), V. Putinas tik dar labiau apsidžiaugtų.

Svarbu pastebėti, kad V. Putinas Turkijos kracho neplanavo – jam to daryti neprireikė. Į R. T. Erdoganą panašūs lyderiai neatsispiria V. Putino tipo šiuolaikinio diktatoriaus variantui, kuriam svarbiausia – dezinformacija ir išoriniai demokratijos atributai, skirti asmeninei valdžiai plėsti. V. Putinui tereikia įkvėpimo ir galbūt kartkartėmis poros naudingų patarimų.

Panašu, kad V. Putino kerai pavergė ir JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Laikas parodys, ar JAV, pasižyminčioms ekonomine galia, sąlyginiu geografiniu izoliuotumu ir stipriomis institucijomis, pavyks apsisaugoti nuo prasto V. Putino pavyzdžio sėkmingiau nei Turkijai.