Kuriam laikui pamirškime šūkį „Pirmiausia – Amerika!“, naująjį nacionalizmą ar bet kurį kitą –izmą, įvardytą kaip pagrindą, ant kurio, kaip ant kurpaliaus, maunama ryškėjanti D. Trumpo vykdoma užsienio politika.
Pabandykime verčiau išsiaiškinti, koks filosofinis užtaisas formuoja D. Trumpo tarptautinių santykių viziją.
Pirmiausia įsiklausykime į vieno iš kraštutinių dešiniųjų nuotaikas atspindinčios JAV svetainės „Breitbart“ autorių, propagandos skleidėjo, vengrų kilmės ultranacionalisto Sebastiano Gorkos, pasirinkto Baltųjų rūmų patarėju nacionalinio saugumo klausimais, žodžius. Ištisus porą mėnesių, paprašytas pakomentuoti D. Trumpo užsienio politikos strategijas ir paaiškinti, kaip naujasis prezidentas rengiasi supurtyti pasaulyje nusistovėjusią tvarką, S. Gorka garsiai ir aiškiai kartojo: „Kieti vyrukai sugrįžta“.
„Mūsų užsienio politika priartėjo prie katastrofos ribos, – kalbėjo S. Gorka dar prieš inauguraciją, atsakydamas į „Fox News“ kanalo laidos vedėjo Seano Hannity klausimus. – Ignoravome ir apleidome savo sąjungininkus. Kurstėme priešų drąsą. Žinia, kurią noriu pranešti, labai paprasta. Lakoniška, kaip užrašas, klijuojamas ant automobilio buferio: „Sausio 20-ąją skystablauzdžių erai ateis galas, nes kieti vyrukai sugrįžta.“
Šią frazę iš jo lūpų girdėjome ne kartą ir ji, beje, gali pasitarnauti kaip netyčia pametėtas raktas, leidžiantis iššifruoti ir sudėlioti į vietas padrikas ir neretai prieštaringas D. Trumpo pažiūras į užsienio politiką.
Kaip nors kitaip paaiškinti prezidento sprendimus būtų daug sudėtingiau. Ar D. Trumpas iš tiesų yra prieš laisvą judėjimą pasisakantis prekybininkas, siekiantis užkirsti kelią globalizacijai, ar jis tarptautinio bendradarbiavimo nesikratantis verslininkas, tiesiog siekiantis kuo pelningesnio sandėrio? Ar jis numatęs taikyti agresyvesnes karines priemones ir griežčiau kontroliuoti padėtį Artimuosiuose Rytuose, ar atvirkščiai – ketina viską mesti ir kariniuose veiksmuose nedalyvauti? Ar jis paskatins naują JAV konfrontaciją Kinija, Iranu, Šiaurės Korėja ir kitomis šalimis? O galbūt jis kaip tik kantrus taikdarys, galop sugebėsiantis susitarti su klastinga Rusija ir rasiantis konflikto tarp Izraelio ir Palestinos sprendimą, kuris vis aplenkdavo ankstesnius šalies vadovus?
Sprendžiant iš apskritai visų D. Trumpo kalbų ir veiksmų, į visus pirmiau išvardytus klausimus būtų galima atsakyti teigiama, nors tai, savaime suprantama, ir reikštų didžiulius prieštaravimus. Vašingtono senbuviai vis bando įsprausti D. Trumpą į tradicinius rėmus: nesiliauja ieškoję racionalių gairių, politinių struktūrų ir istoriškai pasiteisinusių pažiūrų užuomazgų. Tačiau D. Trumpas labai aiškiai davė suprasti kritiškai vertinantis kelių ankstesnių respublikonų ir demokratų administracijų vykdytą JAV užsienio politiką. Jo supratimas apie nacionalinį saugumą mažai ką bendro turi su ideologija ir kur kas daugiau su svarba, kuri teikiama veikiau dalyvavimui, bet ne (ar nebūtinai) laimėjimui. Esminis elementas – atitinkamas požiūris, nusistatymas ir veikiantieji dalyviai, o ne jų veiksmai.
Būtent todėl tokie taiklūs atrodo ne per seniausiai paskelbti S. Gorkos komentarai. Jis teigia, kad D. Trumpo užsienio politika bus tvirta ir vyriška, kadangi prie pasaulio vairo vėl stos „kieti vyrukai“, o ištižėliai demokratai liks tūnoti paribiuose.
Šios mintys jokiu būdu nėra naujos. JAV istorikas ir publikacijų autorius Robertas Kaganas jau anksčiau yra rašęs, kad amerikiečiai yra kilę iš Marso, o europiečiai – iš Veneros. Taip jis mėgino paaiškinti sukarintą požiūrį į nacionalinį saugumą, lėmusį prezidento George‘o W. Busho sprendimą dėl karo Irake. Dar iki D. Trumpo pasirodymo JAV politikos arenoje, paprastai buvo įrodinėjama, kad respublikonai – tai karinga partija, o demokratai – į diplomatiją linkę taikių susitarimų šalininkai. Per pastaruosius aštuonerius metus šis priešpastatymas virto ypač aršia konfrontacija, kadangi į valdžią atėjęs prezidentas Barackas Obama prisiekė ištrauksiąs šalį iš pragaištingų G. W. Busho pradėtų karų Artimuosiuose Rytuose ir akcentavo susitarimų, o ypač sandėrių su JAV priešininkėmis, tokiomis kaip Iranas ar Kuba, svarbą.
O štai 2016-aisiais išstojusi Hillary Clinton, nors ir pasirodė aršesnė demokratė už prezidentą, per kurio kadenciją ėjo JAV valstybės sekretorės pareigas, visgi taip pat atstovavo į susitarimus linkusiam ir žmogaus teises ginančiam pasaulinio politikos elitui, pasirengusiam pamokslauti grėsmingiems tironams, o ne žaisti su jais pagal verslo sandėrių taisykles.
Tapęs prezidentu D. Trumpas užsienio politiką ėmė formuoti, atsižvelgdamas į visiškai kitokius, visų prima, konkrečiai lyčiai artimus principus. Kietų vyrukų šūkis tapo pamatine D. Trumpo ir jo komandos koncepcija, kuria vadovaujantis į pirmą vietą iškeliamos veikiančiųjų dalyvių asmenybės ir jų veiklos metodai. Galbūt ši idėja paaiškina, kodėl tarp D. Trumpo pasirinktų nacionalinio saugumo pareigūnų ir atsakingas pareigas einančių Kabineto narių tiek daug tvirtų ir ryžtingų asmenybių iš karinių pajėgų vadovų gretų. Galbūt ši perspektyva paaiškina įvairiomis progomis D. Trumpo reikštą požiūrį į įvairius autoritarinio režimo lyderius, tokius kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas arba Egipto – Abdelis Fattahas el-Sisi.
„Griežtai kalbėti nėra sunku. Bauginti taip pat nesunku, – sako buvusi JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman, – o štai ko nors pasiekti pasaulyje gana sudėtinga.“
„Viena iš pamokų, kurią turėtų išmokti kieti vyrukai, yra ta, kad visada reikia pradėti nuo faktų“, – sako buvusi gynybos sekretorė Michele Flournoy.
W. Sherman ir M. Flournoy, dviejų tvirčiausių kada nors Vašingtone dirbusių geležinių ledi, buvo paprašyta pakomentuoti griežtai vyrišką D. Trumpo užsienio politiką ir atskleisti, ką reiškia būti moterimi kartu su vyrais sėdinčia vadinamajame Baltųjų rūmų situacijų valdymo kabinete. M. Flournoy, Pentagono vadovo pavaduotoja B. Obamos laikais, būtų tapusi pirmąja moterimi, užimančia JAV gynybos sekretoriaus pareigas, jei H. Clinton būtų laimėjusi prezidento rinkimus. W. Sherman, dirbusi JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja politikos klausimais ir vadovavusi B. Obamos ir Irano derybų procesui, buvo įvardyta kaip galima sekretorė H. Clinton administracijoje. Be jų, geležinės ledi statuso tikrai verta Madeleine Albright – pirmoji moteris, tapusi JAV valstybės sekretore antrosios Billo Clintono kadencijos laikotarpiu.
D. Trumpas siekė ypatingo tikslo kalbėdamas apie susitarimą su Iranu dėl branduolinės programos, kuriam vadovavo W. Sherman. Jis įrodinėjo, kad susitarimas buvo niekam tikęs – pats prasčiausias, kokio tik buvo galima pasiekti, ir tvirtino, kad imsis jo, kai tik taps prezidentu. Tai buvo vienas iš per rinkimų kampaniją duotų pažadų, kuris dabar atrodo vargiai įvykdomas, nes net susitarimo priešininkai, tokie kaip Izraelis, ir daugelis Kongrese dirbančių respublikonų ragina D. Trumpą dėti visas pastangas į susitarimo nuostatų vykdymo užtikrinimą, o ne siekį visiškai jį anuliuoti.
W. Sherman gi laikosi nuomonės, kad be šio susitarimo su Iranu, „ko gero nebūtų pavykę išvengti karo“.
M. Flournoy su tokiu požiūriu sutinka. Tai matyti iš politikės atsakymo, ypač iškalbingai atskleidžiančio jos ir daugelio kitų požiūrį į D. Trumpo demonstruojamą pasaulio vertinimą iš pabrėžtinai vyriškos perspektyvos.
„Kaip žmogus, buvęs atsakingas už Pentagono planuojamus karinius žingsnius, galiu patikinti, kad jei ne sėkmingos W. Sherman derybos, vienintelis pasirinkimas, kurio būtų tekę imtis, – tai karinės jėgos panaudojimas siekiant tos programos įgyvendinimo. Taip ir būtų pasielgta. Tai būtų buvusi trečio karo Artimuosiuose Rytuose pradžia. Todėl verčiau remkimės faktais ir realistiškai pamąstykime apie priimtų politinių sprendimų pasekmes. Griežtai kalbėti nėra sunku, o štai iš tiesų išmintingai kovoti už JAV interesus kur kas sudėtingiau.“
M. Flournoy, šiuo metu vadovaujanti dvi partijas suvienijusiai ekspertų organizacijai „Center for a New American Security“, nutarė viešai paaiškinti, kodėl apsisprendė atsisakyti darbo D. Trumpo administracijoje ir jai pasiūlytų JAV gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso pavaduotojos pareigų. Kaip pati tvirtina, neigiamą atsaką lėmė asmeninis įsitikinimas, kad darbas D. Trumpui kirstųsi su jos vertybinėmis nuostatomis.
„Žinojau, kad jam reikėjo pavaduotojo, kuris kasdien nekovotų dėl teisės dalyvauti kokiuose nors ryškėjančiuose politiniuose procesuose“, – kalbėjo M. Flournoy atsiliepdama apie dabartinį JAV gynybos sekretorių J. Mattisą.
Tenka tik stebėtis, kaip sunkiai D. Trumpo užsienio politika pasiduoda bet kokiai Vašingtone nusistovėjusiais standartais pagrįstai analizei. M. Flournoy ypač atkakliai siūlė racionalius, net akademinius argumentus, aiškindama, kodėl pabrėžtinai vyriška užsienio politika pasmerkta pralaimėti. Ji net rėmėsi įvairovės pranašumus įrodančiais tyrimais. Kalbėdama apie pabrėžtinai vyrišką naujosios administracijos taktiką, W. Sherman atkreipė dėmesį į D. Trumpo sukeltą įtūžio bangą, o prezidento nenorą paklusti priimtinoms tarpagentūrinio darbo taisyklėms, paprastai padedančioms formuoti administracijos nacionalinio saugumo politiką, ji aiškino kaip požymį, rodantį jo siekį pademonstruoti nekvestionuojamą valdingumą. W. Sherman tvirtina, kad gebėjimas dirbti tarpagentūrinį darbą, kurio principus ilgainiui sustygavo tiek vienos, tiek kitos partijos pagrindu suformuotos administracijos, parodo „skirtumą tarp demokrato ir autokrato“.
Atsakydama į klausimą, ar D. Trumpas turi nors menkiausią pagrindą kritikuoti dabartinę JAV užsienio politiką, suformuotą per aštuonerius B. Obamos prezidentavimo metus, M. Albright, išsamiau paliesdama tam tikrus politinius kontekstus, taip pat išreiškė neigiamą požiūrį į dabartinio prezidento demonstruojamą griežtai vyrišką politiką.
„Tai nėra prezidento B. Obamos kaltė, – svarstė M. Albright. – Būčiau labiau linkusi kaltinti prezidentą G. W. Bushą ir Irako karą.“ Šį karą M. Albright sakosi siejanti su vienu iš JAV piliečius gerokai nuvylusių užsienio politikos žingsnių, lėmusių tik kraujo praliejimą ir lėšų švaistymą, bet nedavusių jokios žadėtos naudos.
Paklausta, kokios galėtų būti D. Trumpo užsienio politikos pertvarkos prognozės, M. Albright vėl atkreipė dėmesį į moterų stygių administracijoje: juk iš visų pagrindinių postų Kabinete moterims priklauso tik švietimo ir transporto sekretorių kėdės. Deja, nė viena iš šių pareigų nesusijusi su posėdžiaujantiems situacijų valdymo kabinete tenkančia atsakomybe. M. Albright ironiškai pareiškė, kad per didelis Y chromosomų skaičius nacionalinio saugumo komandoje gali atsiliepti pasauliui gana liūdnomis pasekmėmis.
„Turiu vilties, kad gyvename ne tik kietų vyrukų pasaulyje, nes jie jau pridarė gerokai per daug klaidų. Be to, jie nuolat siekia pranokti vienas kitą“, – sakė M. Albright.
Viena iš iškalbingiausių B. Obamos prezidentavimo laikų nuotraukų – tai vaizdelis iš situacijų valdymo kabineto, kuriame prezidentas ir pagrindiniai jo patarėjai įamžinti stebintys specialiųjų pajėgų reidą, per kurį buvo nužudytas Osama bin Ladenas. Dėmesys nuotraukoje iškart nukrypsta į ranka burną užsidengusią H. Clinton – tuometinę valstybės sekretorę.
Tą nuotrauką galima palyginti su kita, daryta pirmosiomis D. Trumpo kadencijos dienomis. Joje D. Trumpas įamžintas telefonu kalbantis su V. Putinu, o su juo kabinete sėdi penki patarėjai – visi vyrai.
Nuotraukoje su B. Obama matyti dvi moterys, o su D. Trumpu – nė vienos.
Tad girdint S. Gorkos žodžius „kieti vyrai sugrįžta“ verta suklusti, nes panašu, kad jis neklysta.